Spausdinti

Haroldas Baubinas, amžius: 17, mokausi Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijoje - IV-tokas...


KILPA

Rudens saulė jau nebešildanti, tik šviečianti, plieskė man į akis. Stoties kioskas, kibinai, hot – dogai, chalva, blizgučiai ir kramtomoji guma. Ištiesiau dvidešimties litų banknotą ir gavau peilį – kažkokios garsios firmos pigią imitaciją. Netyčia brūkštelėjau ašmenimis per pirštus ir įsipjoviau. Aštrus. Kaip rytinis speigas, nubaltinęs žolę. Leidau peiliui atsigerti savo kraujo. Vėliau, drauguži. Vėliau gausi daugiau. Vėjas gatve nešė laikraščio lapą, o aš ėjau ligoninės link...

Tuo metu tikriausiai buvo pirma valanda nakties. Jis buvo nusivylęs viskuo – šeima, draugais, rudeniu, gyvenimu – kaip visada, nieko naujo, kaip visada dažniausiai nusiviliama rudenį, kai šaltis drasko tave į gabalus ir nebegali rasti vietos kur galėtum sušilti. Jį išdavė ji, žaidė su juo, žaidė ir negalvojo apie epilogą. Jis sėdėjo krėsle, tiesiais prieš langą, stebėjo stogus, o gal gatves ir rūkė – ryte, ant grindų buvo rastos šešios „Marlboro“ nuorūkos. Skystis subėga į indą, tekėjimo garsas ir jis skausmingai suspaudžia stiklinę pilną degtinės, ir lėtai išgeria...

...priėjau ligoninę ir pasukau į kapines. Ėjau negalvodamas kodėl (visur tik šaltis, man šalta, nusibodo, šaltis, visur), tik žinojau, jog privalau išnykti. Nebegalėjau kęsti skausmo, tuštumos, išsikerojusios hormonų suėstoje širdyje. Nuovargis eiti tolyn. Pėdinti gyvenimo šunkeliais ir būti aptaškomam pravažiuojančių automobilių, purvino lietaus ir pykčio bei įsiūčio ekskrementų. Užbaigsiu viską tuojau, dar keli žingsniai ir pagirdysiu žemę, pamaitinsiu sliekus ir kirminus...

...jis tuo metu išgėrė antrą degtinės (koks pokštininkas sugalvojo ją pavadinti „aque vitae“, gyvybės vandeniu?) stiklinę. Skysta ugnis nubėgo gerkle žemyn ir jis skausmingai atsikosėjęs piktai papurtė galvą. Juk turėjo suprasti, turėjo suprasti, jog jai jis tėra eglutės žaisliukas mažam vaikui, prisukama pelytė katinui, papuošalas ant kaklo, kurį lengvai gali pakeisti kitu. Ji gyveno kaimynystėje ir vakare, už sienos, jis girdėdavo demonstratyvias aimanas, kai ji žaisdavo su kitu savo žaislu užėmusiu jo vietą. Drebančiais pirštais jis prisidegė dar vieną cigaretę (nesuprantu, juk jis niekada nerūkydavo), alkūne netyčia numušė keramikinę tėvo peleninę, stovinčią ant krėslo atkaltės, kuri permatomais stiklo gabalėliais pabiro ant grindų ir pelenų debesėlis pakilo į orą. Jis atsegė odinį krepšį ir ištraukė paprastą sintetinę virvę...

...kapinės. Koplyčia išdaužytais langais ir užmūrytas laidojimo rūsys. Vienas kapas mane visada traukė. Juodas kryžius su nusitrynusiu vardu ir pavarde – anoniminis sargybinis, stovintis kapinių centre. Ant jo pakabinu, aprengiu kryžių savo striuke ir atsisėdu ant nusitrynusio medinio suoliuko. Tyli erdvė. Nesigirdi net paukščių, mirtis slopina visus garsus – triukšmingą gatvę, chronių riksmus prie kioskelio (kaip visada butelio nepasidalina), policijos sireną, kuri gatvėje rėžia ausis, o kapinėse girdisi tarsi silpnas, priešmirtinis priploto uodo zyzimas. Trukteliu žemyn megztinio rankovę...

...drebantys smuikininko pirštai, pirštai, kurie grodavo liūdną Metallicos „Nothing Else Matter“ ar ramią, bet taipogi liūdną (visą laiką tik minorinės melodijos, bet jo gyvenimas dažniausiai irgi buvo minoras) Mocarto „Mėnulio sonatą“, dabar riša tvirtą skautišką mazgą (cha, cha, su trumpais šortais, su pasididžiavimu išpūtęs krūtinę, ant kaklo medalis už kažkokią rungtį) ir pririša virvę prie lovos kojūgalio – kambaryje blausiai mirga žvakės, lygiai trisdešimt trys (kodėl būtent tiek jis jų užsidegė, juk jam septyniolika, jokios logikos, bet dažnai logika dingsta ir lieka paslaptimi, o ta paslaptis dažniausiai būna neapgalvotas atsitiktinumas, korta iš gyvenimo kaladės). Jis nukabino šviestuvą, tą gremėzdišką iš stiklo karoliukų improvizuotą daiktą ir šviestuvo kablį panaudojo virvei užkabinti. Virvė su nepriekaištingai užmegzta kilpa kabo kambario centre...

...baltą, nuo ilgo buvimo namuose, besislepiant nuo žmonių, odą vagoja vertikalus lėtas pjūvis. Mazochistinis aktas pasibaigia ir skausmas ateina tik po sekundės, stiprus širdies tvinksnis, pauzė ir skausmas kartu su krauju plūsteli ant žemės, girdydamas baltą mažą gėlę po mano kojomis. Su kiekvienu širdies smūgiu kraujo srovė stiprėja, perimu peilį į perpjautą ranką ir apnuoginu dešiniąją...

...sugirgžda per seną medinį parketą traukiama kėdė. Jis užlipa ant jos ir įkiša į kilpą galvą, šiek tiek trina kaklą, bet juk visos kilpos amžinai, negailestingai brūžina kaklus – kaip visada, nieko naujo ir nuostabaus. Lyg bandydamas viską atsiminti, išdeginti kambario prisiminimą savo akyse, apsidairo po kambarį (įdomu, ką jis tada galvojo, kokia buvo jo paskutinė mintis?)...

...kraujas plūsta iš abiejų rankų. Peilis brutaliai persmeigęs gėlę, įsmigęs į žemę. Kiekvienas širdies tvinksnis sukelia svaigulį, juntu artėjantį kažką, tamsą, šilumą, juntu baimę ir galvoje įkyriai kala klausimas – tradicinis pasimetimo klausimas: „Ką aš darau? Kas dabar bus?“. Suimu peilį ir ištraukiu iš žemės. Žiūriu į ašmenis, o vaizdas blanksta ir kruvinų ašmenų spindėjimas dimgsta, lieka tik neryški raudona varvanti dėmė...

...šuolis, jis pakimba ore ir kėdė garsiai virsta ant šono. Tarsi švytuoklė jis muša paskutines savo gyvenimo sekundes savimi, gargaliuodamas jaučia sielą ištekančią pro odos poras tiesiai į naktį ir žvaigždes už lango. Po kelių akimirkų ar valandų, kūnas nustoja trūkčioti ir siūbavimas pamažu sustoja ir jis ramiai pakimba vietoje.

...aš smeigiu peilį tiesiai sau į pilvą ir jaučiu jo aštrumą lėtai perveriantį odą, audinius, organus ir užstringantį manyje. Karštas kraujas vėsdamas rudenio darganoje bėga man pro pirštus. Matau tamsos taškelį, jis auga, didėja, plečiasi ir galų gale mane apglėbia ir praryja.

*

Žadintuvas. Mane tartum feniksą iš pelenų prikėlė šeštadieninis čirškimas – kada, po velnių, aš atsiminsiu savaitgalį padaryti pertrauką ir išjungti prakeiktą metalo gabalą? Deja, mano draugas liko kabėti vietoje, jo rodyklės sustojo. Kūną aptiko pagiringas tėvas, grįžęs po daugiadienės kovos su degtinės ar pigaus alaus slibinu, norėdamas eilinį kartą pažadinti ir kumščiu paauklėti sūnų. Motina buvo seniai palikusi vyrą ir gyveno kažkur Klaipėdoj. Ploni smuikininko pirštai nebegriežė sonatų ir buvo sustingę amžinąjame šaltyje. Sužinojau vakare. Jog rytoj Benas panirs į pušų šakomis papuoštą ir lapkričio ūkais kvepiančią duobę. O saulė tą dieną, lyg tyčia, skaisčiai švietė, kovodama su artėjančia žiemos pabaisa.


VIENERI METAI PRAGARO

Skirta prieš metus išėjusiam Žmogui atminti.

Bočiau, aš nemoku būti žmogum.

Nesuspėjau išmokti būti panašus į tave – kalbėti tiek su karaliais, tiek su elgetomis. Dabar kalbėti visai nemoku – esu nebylus milžinas, vienoje rankoje nešantis degantį mišką, kitoje – didelį odinį maišą, prikrautą akmenų. Ugnimi aš ginuosi nuo žmonių ir kūne kirbančio žvėrio. Akmenis svaidau dievui į langus ir šukių lietuje, naktį, savo krauju rašau naują rytą. Aš atsidūstu ir pasiremiu į milžino akiduobę – sunki, prievarta prisisiūta išnara mane slegia ir klupdo. O šukės tebekrenta iš dangaus.

“Duokit man išgerti! Liepsnojančią grogo upę, kad galėčiau atkosėti besisklaidančios sielos skiautes, ugnines peteliškes, kurios kyla į dangų, pajuosta ir trupa – pelenais tręšia šviežiai tekančią dirvą. Duokit man taurę ir aš ją pripildysiu savo arterijų vyno, išgersiu, užsikąsdamas sausos širdies duona! Duokit man… Stiklinę vandens. Užgesinti draskančius plaučių gaisrus – kad po vidinės sausros aš vėl galėčiau kvėpuoti” – šaukiu, o jie tylėjo ir mane laikė kvailiu. Dangstėsi mokslinčių, kunigų, šventųjų ir draugų snukių kaukėmis, sakydami: “Viskas yra gerai, palauk, ko tu čia šauki?” – kaip asilai bliovė tą pačią saldžią lakštingalos trelę, o virš jų galvų siūbavo pilka izoliacija apvyniotos geltono kartono aureolės, jų nulakuoti spindintys batai mušė gilius, juodos liepsnos išdabintų, kanopų antspaudus ant medinio parketo, miesto grindinio ar laukinės pievų žolės. Kuo dabar man tikėti? Vidaus pelenais ar išorės pragaro demonais?

Atėjau pas tave tuščiomis. Neradau namie nei žvakių, nei gėlių – priskyniau ir atnešiau puokštę pienių ir padėjau kryžiaus šešėlyje. Išskyniau visą pievelę – mane pamatęs senukas nusikvatojo ir pasukiojo prie smilkinio pridėtą, artrito iškraipytą, pirštą. O juk aš tenorėjau atnešti tau saulę! Jei mokėčiau, geltonom pienių girliandom apipinčiau visą žemės paklodę, po kuria miegi ir nematai balto pavasario sniego – obelų sniego, barstančio mano pečius.

Pilko atspalvio granitas virš tavo galvos – kaip tu dabar atsikelsi? O tai dar vadinama (su išprususia gaida balse) monumentaliąja architektūra. Pilkas akmuo stūkso virš kūno – prislėgė tavo veidą ir aš tavęs nebegirdžiu. Norėčiau pasiimti kūjį ir skaldyti pilką akmenį, daužyti ir rėkti, bet aš vis tiek tavęs negirdėsiu. Beviltiška situacija, vadinama paminklu, žemės sluoksniu, Giltinės nagais. O norėčiau paleisti akmenį iš odinio maišo Giltinei tiesiai į kaktą, kad jos kaukolė pokštelėdama nuriedėtų į prarają ir prasmegtų. Kad galėtum vėl atsikelti ir grįžti namo. Obelys dar nebaltintos – neprisiverčiu paimti teptuko.

Dabar yra lygiai vidurnaktis. Kvepia alyvos ir obelys, jų aromatas pulsuoja gyvybe. Prieš septyniolika metų aš pradėjau kelionę egzistencine karusele. Dabar aš tenoriu sustoti ir nuleidęs galvą sakyti: “Imk mano septyniolika metų! Kelkis ir imk mano metus, nes man jų nereikia! Aš nemoku gyventi ir tekėti laiko gija. Aš – perskilęs stiklas, gyvas ledas, išvagotas plyšių ir tirpstantis kasdieniniame minipragare”. Šnibždu į vėją, o jis meta mano žodžius kažkur į liguistai išbalusį mėnulį ir šaižiai kvatojasi. Naktis pavirtusi unguriu ėda mano akis ir čepsi – tyra, skruostus graužianti srovė bėga žemyn – tamsa kanibališkai darko mano kūną, prisidengusi paukščio čiulbesiu medžio viršūnėje.

Mano delnas dar tebeglosto žemių antklodę. Virš tavęs švyti dvi saulės, mano ir dangaus rutulys, sproginėja medžiai, kurių žiedų skeveldros rėžia mano kūną į begalę fragmentų. Aš palieku savo delno antspaudą dulkėse ir išnykstu raudoname vynuogių saulėlydyje.

Bočiau, aš niekada neišmoksiu būti žmogum…


Dar du tekstai - labiau natūralistiniai


SUGEDUSI MĖSA

Susiraukšlėjusi dykynė atspindi dangaus skritulį – tūkstančiai smulkių pigmentinių dėmelių ryškiai sėjasi ant formų netekusios kalvos, gelstelėję nagai (neapibūdinamas odos gremžimo garsas) braukia aukštyn ir žemyn, įtempia ir ištempia raukšles, kurių užlyginti neįmanoma – probrėkšmiais pro būties susuktus pirštus šmėkščioja žemyn nukaręs, amžiams prie beformio mėsos gabalo priklijuotas pakaruoklis – spenelis. Praeityje jis galėjo būti standus, idealios formos krūties akcentas, įkaistantis, pritvinkstantis kraujo ir geidulingai pulsuojantis. Krūtis dabartyje - beformė, subliuškusi, tarsi adatos dūris būtų iš jos išleidęs visą vidinį įdarą, tuščias, sugedusios odos maišiukas kadaruojantis žemyn su šlykščiu speneliu, kuris tapo ne akcentu, o veikiau rudimentu. Žila moteriškė kasosi apnuogintą krūtį, žvilgteli, nudelbiu akis žemyn – norisi vemti, išversti pusryčiams sugrūstą kiaušinienę, ledų porciją, viską kas maišosi trūkčiojančiame skrandyje, vemti kol nebeliks nieko, išskyrus žalias rūgštis, deginančias stemplę, išvemti savo organus, galūnes, jei įmanoma, tik ne baltą smėlį, kuris karaliauja aplinkui. Smėlis po kojomis, smėlis sumuštinyje, smėlis drabužiuose, smėlis užpakalio griovelyje, smėlis akyse, visas pasaulis yra dykuma, tolėliau ošia jūra, „pirkit karštus „Bangos“ čeburekus", aš pirkti nenoriu, boba nenustoja kasytis raukšlėto papo, vulgarumo dozė lygu irzulio kiekiui, begalinis klegesys ir banga sugeria visą erdvę.

Šventoji – tokį paplūdimį labai galėjo įsivaizduoti koks nors biblinis personažas išlipęs iš Nojaus jachtos – apyskaidrė, nuo šlapimo pakrantėse gelstelėjusi jūra, minkštas baltas (!) smėlis, šiugždantis tarp šižiškai linguojančių smiltlendrių – ideali erdvė senoms nutukusioms arba atvirkščiai, išdžiūvusioms moteriškėms, įspūdingų formų gražuolėms, kurių skaistūs skruostai nėra subjauroti intelekto – paplūdimys yra universali vieta – ideali prostitutė visokio plauko siluetams, šešėliams, išblukusioms smiltims, kurios įkyriai braunasi gilyn, lenda į visus įmanomus plyšius, įdubimus, užkaborius, stengiasi rezervuoti patogesnes vietas, nes jokio mokesčio mokėti nereikia. Sodoma ir rojus, kuriam sakralumas yra gana tolimas – smėlyje užsikasę vaikėzai pro nepasidalinamus žiūronus šnipinėja moterų paplūdimį ir entuziastingai keikiasi, senas jūros vėplys masyviu pilvu patenkintas kliukina alaus butelį, palaimingai stačiu kuolu glaudėse stebėdamas jūroje besitaškančias mergaites, kurioms dar tik pradėjo ryškėti krūtinės užuomazgos. Vienatvė maišosi galvoje, nes nėra šalia žmogaus, su kuriuo būtų galima kalbėtis, jį bučiuoti, kandžioti, patetiški norai, pavydo adatos gerklėje besiglamonėjantiesiems. Kūnas plūduriuoja vos juntamose bangose, o dvasia klaidžioja po kūnų jūrą sausumoje beviltiškai ieškodama atsispyrimo arba prieglaudos taško.

Boba nenustoja krapštytis, noriu šaukti, kad ji sustotų, bet akys giliai sminga į raukšles, persenusią, beveik niekuo nepridengtą mėsą. Tikrasis siaubas nėra bėgiojantys berankiai, pomidorų padažu išteplioti pabaisos skaidriame ekrane, o senas kūnas – skrandis grėsmingai trukteli pagalvojus, jog vieną dieną teks nubusti ir šalia rasi kūną kvepiantį rudeniu, raukšles, kurios giliai išgraužtos, išdžiūvusios upės vagos odoje. Lieju. Kiaušinienę, aptirpusius ledus į išraustą duobę, visi rausia duobes, stato smėlio pilis, vemiu į tokią duobę, sąmonėje po akių obuoliais šmėkštelėjus seniems kūnams, senai, perrūgusiai aistrai, kuri liejasi į persenusį dubenį, senatvė postūmiuose, senatvė yra kertinė mintis, kurios verta bijoti, išdžiūvusios galūnės, beformiai kūnai, tįstanti oda ir postūmiai, jie į mane žiūri, žiūri ir juokiasi, bedančiame, kaulėtame veide išryškėja bruožai priklausantys man, laikas žiauriai tyčiojasi atstatęs fantazijos veidrodį prieš perregimą savo kūną, kvatojasi, o ašaros maišosi su nesuvirškintomis daržovėmis ir gelsva, baigiančia varvėti tyre. Greitai užkasu iš vidaus ištrūkusį turinį, palaidoju pusryčius ir iškrypusios sąmonės fragmentus, diskas danguje smogia į smilkinius, vanduo išalkusiam, plaukiu ir plyštu pusiau.

Tolumoje už vienišo žvejybinio laivo skęsta saulė. Visi aikčioja ir fotografuojasi, nesąmoningai kartoja „saulėlydis“, vieni mato rubinus vandenyje, kiti dažo dangų purpuru, treti teigia jog saulė eina miegoti, o aš tematau raudoną, pamažu į horizontą nyrantį blyną ir nematau jokių rubinų ar purpuro. Prieš akis tyso apyblaivė centrinė gatvė, karuselės, suvenyrų krautuvėlės, o kišenės tuščios – dar didesnė neviltis duria po šonkauliais pamačius erotinio šou plakatą – hormonai virtę kieta materija standėja centrinėje kelnių kišenėje, įtakoti patrauklaus paveikslėlio, trumpų merginų sijonų ir švelnaus, jodo prisotinto vėjo dvelktelėjimo. Vienatvė plevėsuoja pilkais čiuptuvais žmonių minioje tiesiai prieš akis, šaltais siurbtukais glamonėdama kaktą, smilkinius, glostydama plaukus, smelkdamasi gilyn pro šnerves kvėpavimo takais gilyn į vidų. Susvetimėjimo absoliutas – gyvastis verda aplink barus, užeigas žaidimų aparatus, o atplyšusi siela klaidžioja kopose, neria į turistų palapines, po drabužiais, nurenginėdama šviežių syvų pripildytus kūnus, glamonėdama stangrias moteriškas formas, kurių kaulų ir odos apvalkalo nelemta niekados paliesti. Vėstanti kūno išnara slenka gatve, alkanomis akimis besikabinanti už masinio judėjimo.

Nėrimas delnais į baltumą, gerai išsijojęs smėlį, pasisemiu didelę saują ir valgau. Baltuma grikši tarp dantų, sunkiai slenka stemple žemyn. Slenka prislėgti sielą, kuri neria tiesiai į moterų paplūdimį ir liežuviu šliaužia sultingomis jaunos merginos krūtimis, šliaužia pilvu žemyn kol prie kritinio taško ją prislegia kvarcinė baltuma ir įkyrūs vaikėzo prašymas atiduoti žiūronus.

Alkano vaiduoklio klajonė centrine gatve – be skatiko kišenėse ir pilnu skrandžiu rupios pajūrio kopų duonos.


KŪNO TURGUS
Žilas senukas lėtai keliauja kažkur į priekį tik jam pačiam žinoma kryptimi. Didžiulis kabantis laikrodis įskilusiu ciferblatu tiksi naują sekundę, tamsiai apsirengęs vaikinas, kurio veidą dengia gobtuvas padidina greitį, antra sekundė, kojos pašėlusiai bando pasipriešinti granitui, trečia sekundė ir prieštvaninis senuko lagaminas su nutrintais apkaustais kampuose atsiduria vaikino rankose. Laikrodis abejingai skaičiuoja laiką, o vaikinas nepaiso praeivių šauksmų ir dingsta tolumoje, senukas abejingai stebi bėgiką, lėtai nusiima akinius, smiliumi paliečia smilkinį ir atsisėdęs ant suoliuko sustingsta, leisdamas tyliom ašarom plauti daugybės kojų nutryptas stoties plyteles. Pro šalį pėdinanti moteriškė sušluoja traškučių likučius, kramtomosios gumos popierėlį ir skaidrias senuko ašaras, kurios aštriai žiba vakarėjančioje saulėje.

Jis abejingai stebi akis užsidengusį, skausmingai linguojantį senolį. Stotis yra daugybės asfaltuotų kelių, būties linijų, jausminė sankirta, kurioje lengvai pagrobiami lagaminai, rankinės, sąžinės trupiniai ir naivumo likučiai. Trumpas sustojimas amžino judėjimo sraute dažnai atimantis pinigus ir viltis. Bet čia galima ne tik vogti arba atrasti – galima investuoti. Mažytė investicija į malonumus.

Ji stovi prie gretimos parduotuvės įėjimo. Juoda drobinė suknelė ilgomis rankovėmis beveik neplevenanti tingiame vasaros vėjyje. Rudi akiniai nuo saulės slepia jos žvilgsnį, bet jis pasąmoningai žino jog ji stebi būtent jį. In – ves – ti – ci – ja. Žodis lyg vaisvandenio burbuliukai ant liežuvio – erzinančiai malonus. Galima elegantiška investicija, jei nekreipsime dėmesio į plonose lūpose visiškai nederančią befiltrę cigaretę ir moteriškumą ardantį spjūvį po kojomis.

- Kiek? – ranka nesąmoningai ištraukia nedidelį pinigų pluoštą.
- Trisdešimt už valandą – cigaretė krenta ant žemės ir tobulai prismeigiama plonyčiu kulniuku. Ji porą kartų kresteli koją, vos nenukrenta praradusi pusiausvyrą, galų gale atsikračiusi nuorūkos vėl pakelia galvą. – Tinka?
- Trims valandoms.
- Hm... - ji nutęsia žiūrėdama į tolimą tašką kažkur virš jo peties. Pajėgus eržilas – ironiškas šypsnis smulkiame veide. - Eime.

Purvinas skersgatvis virtęs plonyte asfalto gija tarp gremėzdiškų suskilinėjusių daugiabučių ir apleistų, kadaise gyvenamųjų namų. Šalia konteinerio mėtosi rudas lagaminas nutrintais apkaustais (deja vu – jis pagalvojo kur galėtų būti matęs šį lagaminą ir staiga nutrinti apkaustai materializavosi bėgančio vagies rankose), turinys išbarstytas aplinkui – nutrinti marškiniai, ilgai dėvėtos kelnės išmargintos dėmėmis, kartoninė dėžutė pilna senų nuotraukų, perpildyta užrašų knygutė ir nešvarios nosinės. Jis pakėlė nuotrauką, kurioje laikas buvo sustingęs prieš dešimtmečius – jaunavedžiai rimtai žvelgė iš pageltusio popieriaus lyg dalyvautų ne savo vestuvėse, o darbo pasitarime.

- Gal pagaliau eisime? Jau visai netoli. Galėsi vėliau visokius šūdus rankioti, - ji vėl visiškai nemoteriškai nusispjauna.

Miniatiūrinis butas, tikras klaustrofobo košmaras. Erdvės ankštumas nesumažėja net esant minimaliam daiktų skaičiui – pripučiamas čiužinys tysantis viename kampe, apvarvėjusi maža viryklėlė kitame ir apskritas plastikinis garsiai tiksintis laikrodis ant sienos kabantis virš šaldytuvo. Jokio stalo, kėdės, arba kitų baldų. Minimalizmas, budizmas, mokėjimas gyventi tik su reikiamiausiais daiktais? Idiote, sako smegenys, tai yra paprasčiausias skurdas, o ne -izmas. Kambaryje tėra vienintelis – izmas. Debilizmas. Tavo galvoje. „Reikia išmokti būti mažiau savikritišku“ – jis atsidūsta stebėdamas jos batelių skrydį į šoną.

Ji staigiai išsineria iš suknelės – judesys kartotas tūkstančius kartų, tapęs mechanišku. „Nurenk mane“ – ji sako, nurengti telieka dryžuotą liemenėlę, nėriniuotas melsvas kelnaites ir tinklines kojines, o jis negali atplėšti akių nuo tūkstančių rankas pažymėjusių dygsnių. Nuo plonyčių riešų iki liesų pečių tęsiasi dūrių margumynas. „Nepatyręs“ – murma ji ir nusirengia atidengdama tūkstančio rankų nučiupinėtas nedideles krūtis, kurios panašios į du beformius mėsos gabalus ir subadytą beaistrį krauju ir moteriškais syvais neprisipildantį dubenį. Po minutės tylos ji išskaičiusi jo žvilgsnį ironiškai prunkšteli:

- Rankos jau visai nejautrios, kartą net adatą nulaužiau leisdamasi. Dabar tenka badyti tenai, bent tada galiu pajusti kaifą. Palūkėk tuoj aš atsipalaiduosiu ir parodysiu ką moku. – tylūs pėdų prisilietimai, šlept šlept į virtuvę, jis tebestovi tarpduryje, o ji brazdina indus ir tranko stalčius kažko ieškodama.

Jo širdis ėjo podiumu smulkute ranka įsiremdama į šoną, nutvieksta daugybės blyksčių šviesos. Visas jo gyvenimas patetiškai caksėjo ant aukštų kulnų banaliuose turtingosios kastos pobūviuose. Širdies formos veidas su giliomis žaliomis akimis – visada sustingęs rimtyje, o kažkada besišypsantis. Užkulsiuose bolavo jos nugara – kaulėta, aptempta plonyte oda, kurią baisu paliesti jog nesuplyštų. Iki skausmo apgailėtinas scenarijus – jis randa savo debilišką širdį bevemiančią, visiškai tiesiogiai verčiančią ant naktinės žolės ką tik suvalgytą torto gabalėlį ir šampano taurę – nesustojantis viauuuu virstantis dejone, kai skrandis susisuka lyg išsigandusi vynuoginė sraigė, nesugebėdamas išspausti daugiau, tik žalsvą rūgštį. Viskas baigiasi banaliai kaip ir buvo galima tikėtis – jo širdis miršta, jam skaudu, jis nebesupranta pasaulio ir pasimeta savyje, taip toliau ir panašiai. Istorija verta meksikiečių teleserialo.

Debilizmas tampo jautrias stygas galvoje.
- Nori? – ji atkiša švirkštą pilną drumzlino skysčio. Žinau iš kur galima pigiai įsigyti. Jei reikia kada galėsiu parūpinti.

Jis lėtai papurto galvą, ji atsidūsta ir atsigula ant čiužinio, adata lėtai veria odą, ruda esencija teka jos krauju, palengva švirkštas ištuštėja, ji staigiu judesiu ištraukia plonytį tuščiavidurį metalą ir meta į šoną. Švirkštas nurieda grindimis ir sustoja netoli šaldytuvo, sustingsta su tįstančiu nuo smaigalio rudumos lašu. Jos kūne šėlsta karštoji srovė – ji prikanda lūpą ir palaimingai užsimerkia, kūnas pamažu įkaista ir parausta, dubuo prisipildo syvų, drėksta ir viliojančiai atsiveria prieš jį.

Ją numarino išnarų pardavėjai. Tie, kurie skatina garbinti antrają odą, keičiamą pagal gamintojų užgaidas. Beprotiškos demonstracijos ir merginos virsta drabužių kabyklomis, visi ploja ir užsidengę idiotiškomis žinovų minomis komentuoja į sceną išeinančias išnarų dėvėtojas. Mulės, verčiamos dirbti iki mirties – nešančios drabužį, kurio galbūt niekada nenešios kitas žmogus. Beprasmis karnavalas reikalaujantis kraujo. Kraujo, kvepiančio pinigais ir brangiu šampanu, garbe sumaišyta su idiotizmu. Išorės kulto pasekėjams nereikia jausminės smegenų zonos. Visą jų gyvenimą valdo tik išnaros.

Jis mėgaujasi kiekvienu postūmiu kopdamas į malonumą, nepaisydamas po akių vokais šliaužiančių praeities šešėlių. Vaizdai virsta kaleidoskopu – širdis, podiumas, lagaminas, subadytos rankos, verkiantis senelis, viauu, išnarų pardavėjai, šampanas, akmuo į karsto dangtį, vėl šampanas, juoduma, drėgmė apačioje, ji sudejuoja, įsitempia ir nurimsta. Jis sulėtina judesius, atsidūsta ir užbaigia savo investiciją. Cigaretė su filtru, laikrodis rodo dvi valandas malonumo, antras aukštas, pro purviną langą matosi tas pats skersgatvis.

Ji guli atvėsusi. Toks būna sniegas lapkričio pabaigoje – šaltas ir drėgnas, kaip subadytas jos kūnas. Pakeliui jis išgirdo jos vardą. Nėra prasmės atsiminti – tipiškas neįpatingas vardas. Kaip ir drabužis – paprastas, nevertas dėmesio. Ji perdozavo – neregės akys užverstos gilyn į save – akinantys baltymai nukreipti tiesiai į lubas. Jas abi būtis privertė paskutinį kartą parduoti kūnus – paversti preke savo išnaras arba vidines erdves.

***

Pamažu vienas po kito užsidega žibintai. Senelis atsidūsta ir pakelia galvą aukštyn. Prieš jį stovi juodas žmogiškos formos siluetas laikantis rudą lagaminą nutrintais apkaustais kampuose.

- Radau netoliese. Nepykite, kad labai suglamžytos nuotraukos. Ilgai teko jas rinkt, o vėjas gana toli nešė praeitį.

Siluetas suklumpa ir pradeda vemti. Baltutėlaičiu smėliu užpila senuko pėdas, pamažu nyksta, iš tirpstančios figūros byra švirkštai sklidini rudo skysčio, dūžta, iš jų popierinėmis gervėmis į dangų kyla banknotai.

Senelis krūpteli ir atmerkia akis. Virš jo kybo medinis kryžius ir žvakių šviesa, išdabinta baltutėlėmis rugpjūčio lelijomis.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau