Na, dabar sakyti, kad Serhij Žadan niekaip nesusijęs su Ukmergės kultūra lyg ir nebeišeina – kaip ten bebūtų, o šiame tinklapyje galima surasti nemenką ištrauką iš jo „DEPECHE MODE“... Todėl kai Knygų mugėje pamačiau geltonai mėlynuojant „ANARCHY IN THE UKR“ ranka pati p ajudėjo link jos – užmiršti plebėjiškai elitinį Žadan‘o tekstų stilių vargiai įmanoma. Nė trupučio neapsirikau – „Anarchy...“ žavus, žaismingas, linksmas ir kartu labai rimtas esė rinkinys, o paskutiniai jo puslapiai skaitosi tarsi koks manifestas. Manyčiau, kad manifestai tam ir rašomi, kad juos kas platintų ir skleistų: kabintų ant tvorų, stočių laukiamuosiuose, viešuosiuose tualetuose, mėtytų iš lėktuvų ir balkonų... Sakau, gal ir čia nepamaišys.

„Mes sėdime Kenedžio oro uoste, ir jis sako, kad jiedu su sūnumi, vos man iš čia išsinešdinus, važiuos į nežinia kokią komuną Nauj ajame Džersyje; pasak jo, tai net ne komuna, tai – buvęs tabako fabrikas, kurį kadaise užėmė laisvieji menininkai, o dabar juos meta iš ten į gatvę, ir jie rengia išleistuves, šiandien ten visi prisigers, o tie, kas liks gyvi, taip išeina, rytoj bus išmesti į gatvę. Jis pasakoja, o aš mąstau, jog nelabai gerai, kad jo sūnus visa tai matys – negerai, kai tokio amžiaus vaikai mato, kaip laisvieji menininkai išmetami į gatvę, man atrodo, kad tai – ne pati geriausia patirtis. Vaikai turi, priešingai, matyti, kaip laisvieji menininkai užima fabrikus ir gamyklas, kaip laisvų menininkų, o tokiais save gali laikyti tiesiog visi pamišę mūsų miestų gyventojai – visokie bedarbiai, gatvės vagys, narkotikų prekeiviai, prostitutės, būtinai prostitutės, manau, kad ir riedlentininkai bei alkoholikai, minios, taigi, kaip tos jų minios užima fabrikus ir prekybos centrus, kaip jie įsiveržia į biurus ir į antikvariatus, kaip jie gulasi nakvoti bankų patalpose ant odinių sofų, kaip kuria laužus šiuolaikinio meno galerijose ir rengia ten po kelias dienas trunkančias linksmas orgijas, pasibaigiančias kolektyvine baltąja karštlige. Žodžiu, vaikutis turi regėti sveikas, stiprias emocijas, teigiamus jausmus, neverta traumuoti vaiko psichikos socialinio ir gyvenimiško laisvųjų menininkų pralaimėjimo vaizdais, negalima vaikui nuo mažumės įskiepyti minties, kad šiame gyvenime tavo šalyje tave gali kiekvieną akimirką išmesti į gatvę, ir tada nors bybį čiulpk – niekam tu nereikalingas su savo paveikslais ir nepriklausoma laikysena. Vaikai turi užaugti normaliomis sąlygomis, galiausiai normalioje visuomenėje, kur joks valdininkas ir joks mentas nekištų nosies į tavo dokumentus, kur jokia valdžia, kad ir kokia šūdina, neištrauktų tavęs iš tavo tabako fabriko, kad ir ką tu ten darytum, nors ir lavonus pjaustytum; jei tai tavo nuosavas lavonas – pjaustyk kiek tik nori, vaikai turi kuo anksčiau suprasti, kad bet koks fabrikas iš esmės tam ir egzistuoja, kad jį būtų galima užimti ir jo teritorijoje surengti gertynes, kitaip kam jis pastatytas? Vaikas, nuo mažumės suvokęs visą sistemos, į kurią jį nubloškė likimas, nereikalingumą, netinkamumą ir kenksmingumą, turi nemažai galimybių galiausiai prisijungti prie kurios nors minios, ir tada dėl jo nebereikės jaudintis. Daug labiau jaudintis derėtų dėl tų, kurie taip ir nebep ajėgs atsikratyti priklausomybės nuo artimiausio komercinio banko skyriaus, štai dėl jų ir reikėtų jaudintis – būtent jie tampa serijiniais žudikais ir viešaisiais politikais, laisvaisiais menininkais jie tikrai netampa.

Taip mes ir išsiskyrėme: jiedu su sūnumi išvažiavo į fabriką, aš išskridau į savo kambarį trečiame aukšte, išsigabendamas jo įrašytas plokšteles ir velvetinį švarką su užrašu ant nugaros. Tas švarkas man kliuvo gana įdomiomis aplinkybėmis: išsirinkau jį vienoje kariškų drabužių parduotuvėje, ir svarbiausia tai, kad ant jo galima buvo įspausti bet kokį trafaretą, na ką, paklausė manęs pardavėjas, jaunas afroamerikietis, dabar, regis, vadinama būtent taip, kokio paveikslėlio pageidautum? Gal nori Che? Nenoriu, atsakiau aš, Che senai miręs. Visi mes mirsime, pastebėjo jis. O, beje, prisiminė jis, turiu tokį visai nieko trafaretą, ant jo užrašyta: „Gyventi greitai, mirti jaunam“. Nori? Mirti jaunas? Paklausiau aš, ne, nenoriu. Bet trafaretą išmušk, vis geriau, negu Che.

Okei, pasakė jis, dar dešimt baksų.“

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau