Ukmergės  kraštotyros muziejaus muziejininko R. Ramanausko pranešimas, perskaitytas 2019 m. balandžio 11 d. muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje, skirtoje Prezidentui Antanui Smetonai.

Šiemet minėsime mūsų kraštiečio, pirmojo Lietuvos prezidento A. Smetonos 195-ąsias gimimo metines. Būsimasis prezidentas gimė Ukmergės apskrities Taujėnų valsčiaus Užugirio kaime, pačiame dabartinio Ukmergės rajono pakraštyje, už 28 km nuo Ukmergės. Kaimas buvo gana neturtingas, apsuptas didelių pelkynų ir miškų su šalia telkšančiu gražiu pailgu Lėno ežeru. Kaimo žemės nebuvo derlingos, tad ūkininkams tekdavo įdėti nemažai triūso norint išmaitinti gausias šeimynas. Kaimo gyventojai išlaikė senąją lietuvišką Rytų Aukštaitijos tarmę, kurios tyrinėti Užulėnin buvo atvykęs mūsų garsus kalbininkas Jonas Jablonskis, savo mokinio A. Smetonos padedamas.

Meilę gimtajam kaimui prezidentas išlaikė visą savo gyvenimą. Tarpukaryje apie prezidentą rašę žurnalistai surinko gana išsamius užugiriečių prisiminimus apie Smetonų šeimą, kuriais iki šiol naudojasi visi A. Smetonos biografai.

Smetonos nebuvo nuo amžių Užugiryje gyvenusi šeima. Kada tiksliai jie čia įsikūrė, nenustatyta. Greičiausiai XIX a. pradžioje. Pagal vieną versiją, Smetonos galėjo atsikraustyti iš dabartinės Latvijos, kurios pietinėje dalyje Alūkštos apskrityje yra Smetonų kaimas. Prezidento senelis Kazimieras valdė valaką žemės (apie 20 ha), tačiau turėjo 4 sūnus ir 3 dukras. Tad po jo mirties Antano tėvas, vyriausias sūnus Jonas po turto dalybų su broliais gavo 5 ha ir dūminės pirkios galą. Prieš pat baudžiavos panaikinimą, Jonas vedė Julę Kartanaitę iš gretimo Šilų dvaro. Dvarininkui už būsimą žmoną sumokėjo (tada buvo toks paprotys) 10 rublių bei 3 gorčius (apie 10 l) medaus. Kaip ir tėvas, Jonas susilaukė 4 sūnų ir 3 dukterų. Vaikų vardai: Ignas, Motiejus, Marija, Juozas, Morta, Antanas ir Julija.

Anot išlikusių užulėniškių pasakojimų, Jonas Smetona buvo neeilinė asmenybė, kurios daugelį būdo bruožų paveldėjo ir vaikai. Tai buvo šviesus žmogus, mokėjęs skaityti ir rašyti. Manoma, kad jį išmokė XIX a. pirmoje pusėje po kaimus vaikščioję vienuoliai pranciškonai, mokydavę mokyklose negalinčius mokytis kaimų vaikus. Skaitydavo, suprantama, daugiausia religinę literatūrą, bet ne tik ją. Buvo didelis žemaičių vyskupo M. Valančiaus gerbėjas, asmeniškai jį pažinojo, ne kartą lankėsi pas jį Kaune, iš jo gaudavo po spaudos draudimo draudžiamų lietuviškų knygų, kurias slėpdavo prie kaimo augusios vinkšnos drevėje. Beje, ten po tėvo mirties lietuviškas knygas slėpė ir Antanas. Svarbesnius dalykus namie Jonas pasižymėdavo degintais kaulais vietoje kreidos rašydamas ant pusės metro ilgio ir 30 cm pločio juodos lentos.

Kaime Jonas garsėjo kaip niekada nemeluojantis, teisingas žmogus. Kartais jo teisingumas kaimui ir pakenkdavo. Po baudžiavos panaikinimo kaimo gyventojams bylinėjantis su Taujėnų dvarininku Radvila dėl ganyklų, teisuolis Jonas Smetona paliudijo, kad kaimiečių pageidaujamos ganyklos niekada jiems nepriklausė, todėl kaimas bylą pralaimėjo ir kaimiečiai buvo ant Jono supykę, bet vėliau jam atleido, nes suprato, kad toks jau Jono tiesus būdas. Kaimo moteriškės, bijodamos, kad vyrai nepragertų ir neiššvaistytų niekams šeimos pinigų, visas savo santaupas patikėdavo saugoti Jonui nebijodamos, kad jos prapuls. Jonas buvo blaivininkas. Tik vieną kartą gyvenime, švenčiant rugiapjūtės pradžią, pavaišintas, buvo padauginęs ir rugių lauke pramiegojęs iki ryto, daugiau svaigalų nebegėrė. Tą jo blaivumą ir tiesumą paveldėjo visi jo vaikai. Taip pat ir tėvo pamaldumą, paprastumą ir norą padėti kitiems. Tėvas žiemą sutikęs pakelyje sušalusią pavargėlę su mažu vaiku, parsivedė pas save ir kartu su šeimyna maitino iki pavasario, kol atšilus ji iškeliavo. Užulėniečiai išrinko Joną kaimo seniūnu ir labai jį gerbė.

Palaipsniui Jonas prie savo turėtų 5 ha žemės nusipirko dar kelis hektarus, paveldėjo dalį mirusio bevaikio brolio žemės ir turėjo 10 ha. Augino ir pardavinėjo arklius, pirkdavo iš dvaro ir parduodavo mišką. Susitaupė pinigų ir, pasak 1932 m. „Lietuvos aide“ išspausdinto straipsnių ciklo „Tautos vado tėviškėje“ autoriaus Meškausko – Germanto, „nedaug truko, kad iš vargdienio žmogelio būtų tapęs dvarininku“. Jonas ketino iš vieno dvarininko išsimokėdamas per keletą metų pirkti septynis valakus žemės su dideliais miško plotais. Viskas buvo jau beveik suderėta, bet 1885 m. Jonas netikėtai mirė, pasak šeimos narių, nuo kepenų ligos. Šeima taip ir netapo dvarininkais.

1874 m. rugpjūčio 10 d. gimęs priešpaskutinis, šeštasis Smetonų vaikas Antanas augo kaip ir visi kaimo vaikai – dūminėje pirkioje, neišlikusioje iki mūsų dienų. Pirkia sudegė karo metais. Pagal vieną versiją 1944 m. vasarą ją greičiausiai sudegino enkavedistai, pagal kitą versiją, anot Užulėnio kaimo istoriją parašiusio užulėniečio S. Pociūno, pirkią 1942 m. vasarą sudegino Smetonų giminaitė, mokytoja Kartanienė perkūrenusi krosnį kepant pyragus. Dabar šioje vietoje stovi sodybos maketas. Išliko tik autentiškas šulinys. Pasak senųjų užulėniečių, prezidentas gimė kitoje kelio pusėje stovėjusioje senojoje sodyboje (tarpukaryje dar buvo išlikę jos pėdsakai, dabar jokių nebėra). Į naujai Jono pastatytą namą šeima persikėlė maždaug 1880 m.

Kaip ir kiti kaimo vaikai, Antanas ganė gyvulius. Ganydamas su draugu Juozu Kuliavu prasimanydavo pramogų: pindavo kraiteles, vyžas, sukdavo birbynes, lipdydavo molinius karalius ir kareivukus. Pasidarė net molinę bažnyčią, bet ją sulaužė, vydami ten įlindusią rupūžę. Ant apleistos daržinės sienų nuodėguliais pripiešdavo paukščių, gyvulių, velnių. Kartą Antanas su Juozuku vos nesudegino klojimo per arti užsikūrę laužą. Antanas paspruko, o Juozukas gavo iš motinos lupt. Ir ateityje Antanas vis pasprukdavo, o Juozukui kliūdavo. Antano tėvai vaikų niekada nemušdavo, bet prasikaltusius rūsčiai bardavo – taip, kad visi apsiverkdavo. Kai sesutė už kažką Antaną paskundė motinai, jis jai atkeršijo, užsiundęs ant jos piktą žąsiną.

Anksti ėmė ryškėti dideli vaiko sugebėjimai. Tėvas išmokė skaityti vyriausiąjį sūnų, tas mokė jaunesnįjį ir taip vienas išmokęs vaikas mokydavo kitą. Antanas nuo krosnies stebėdamas kaip brolis moko skaityti seserį Mortą, pats išmoko skaityti. Ir kai  Morta turėjo jį mokyti, pareiškė, kad jau skaito geriau už Mortą. Kadangi buvo nestiprus, silpnos sveikatos, nutarta leisti jį į mokslus, savaime suprantama, tikintis, kad taps kunigu. Nuvežus į rusišką pradinę Taujėnų mokyklą, vaikas išsigando. Mokytojas girtuoklis, piktas, vaikai vyresni, išdykę. Smetonų giminaitė po kelių savaičių pamatė Taujėnuose verkiantį Antaną ir parvežė jį į namus. Bet tėvas mirdamas prisakė: „Antaną leiskit mokytis“. Tad po metų Antanas vėl atsidūrė Taujėnuose, kur jau buvo kitas mokytojas – jaunas vaikus mylėjęs entuziastas Trofimovas, pastebėjęs nemažus vaiko gabumus bei skatinęs jį tęsti mokslą.

Baigęs Taujėnų pradinę, Antanas pusantrų metų gyveno Ukmergėje, čia savarankiškai ruošdamasis egzaminams į trečią gimnazijos klasę. Ukmergėje jis ėmė pamokas iš gabaus, bet prasigėrusio, metusio universitetą studento Juškevičiaus. Šis su savo sugyventine kalbėdavo prancūziškai, bet pragėręs savo paltą po miestą vaikščiojo su jos pelerina. Jis mokė Antaną po valandą kasdien (jei neprisigerdavo) už 5 rublius mėnesiui. Antrasis mokytojas buvo seminarijos nebaigęs klierikas Cibulskis. Ukmergėje Antanas gyveno Ramygalos gatvėje, pas miestietę našlę Songailienę. Čia, mažame kambarėlyje, jis gyveno su dar keliais savarankiškai egzaminams į gimnaziją besiruošiančiais berniukais. Už butą mokėjo po rublį mėnesiui bei po du vežimus malkų metams. Maistą atsigabendavo iš namų, dažniausiai į namus ir atgal į Ukmergę keliaudamas pėsčiomis (28 km). Kadangi Songailienė ir Antano kambario draugai tarpusavyje kalbėdavo lenkiškai, jis greitai išmoko lenkų kalbą. Vėliau, anot Lenkijos diplomatų, bendravusių su prezidentu, lenkiškai jis kalbėjo puikiai, be klaidų. Ukmergėje buvo nusipirkęs net lenkišką maldaknygę, bet vėliau ją pakeitė lietuviška. Tapęs prezidentu, Smetona, lankydamas Ukmergę, ne kartą savo kalbose minėjo, kad „tai mano gimtinis miestas. Aš niekur taip gerai nesijaučiu kaip Ukmergėj“.

Tęsdamas mokslus Palangos progimnazijoje, Mintaujos (Jelgavos) ir Peterburgo gimnazijose, Peterburgo universitete, vasaros atostogas Antanas daugiausia praleisdavo užsidirbdamas mokslams kaip repetitorius įvairiuose dvaruose, bet būtinai bent kelioms dienoms parvykdavo į Užulėnį. Namiškiai pamena jį vis skaitantį, įnikusį į knygas. Buvo nusipirkęs smuiką ir nesėkmingai mokėsi juo groti. Gal smuikas buvo netikęs, gal trūko gero muzikos mokytojo, nes muzikinę klausą Antanas turėjo. Su seserimis vasarą, atostogų metu, dažnai dainuodavo liaudies dainas. Jo duktė pasakojo, kad jos vaikystėje tėvas mėgdavo namie traukti lietuviškas daineles.

Nepamiršo gimtinės A. Smetona ir tapęs prezidentu. Po motinos mirties 1905 m. ūkį su sodyba valdė brolis Ignas, kuriam Antanas padėjo įsigyti žemės ir padidinti ūkį iki valako. Pradėjus Užulėnį  skirstyti į vienkiemius, 1932 m. Antanas iš Igno atpirko tėvo sodybą su 30 a sklypu, vėliau padidino sklypą iki hektaro. Dažnai radęs laiko atvykdavo į Užulėnį. Jo rūpesčiu 1929-1930 m. buvo nusausinti drėgni Užulėnio laukai, nutiesti geresni keliai susisiekimui su Taujėnais, Ukmerge, Kėdainiais, Panevėžiu. Papuošta užulėniškių lankoma Lėno bažnyčia, valstybės lėšomis ten pastatytas bokštas. Tikra kaimo puošmena tapo 1935 m. baigta statyti Užulėnio pradinė mokykla, ko gero viena gražiausių ir moderniausių to meto Lietuvos pradinių. Jos statyba kainavo 233151,57 litus. Mokykloje buvo centrinis šildymas, vandentiekis, kanalizacija, elektros skambučiai, erdvi aktų salė. Rūmus primenanti mokykla, turinti 408 kvadratinių metrų plotą, ir dabar dažnai suklaidina pirmą kartą į prezidento dvarą vykstančius turistus, palaikančiais ją dvaru.

Didžiausia tarpukaryje kaimo švente tapo Antano vardadienio šventė birželio 13 d., švenčiama senojoje Smetonų sodyboje. Į ją susirinkdavo visas kaimas, netilpę sodyboje, sėdėdavo prie stalų kieme. Iškilmėse būtinai dalyvaudavo prezidentas, ne kartą su juo atvykdavo garbingi svečiai – premjeras, visi ministrai, generolai, meno žmonės: J. Tumas-Vaižgantas, Kipras Petrauskas, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.

Žinant prezidento prisirišimą prie tėviškės, jo 60-mečio proga 1934 m. valdančios Tautininkų sąjungos veikėjams kilo mintis tėviškėje jam padovanoti ūkį. Daugiausia iš tautininkų sudarytos Tautos Vado Jubiliejaus dovanos komitetas išleido Dovanos ženklus, kurių vienas kainavo 5 litus, ir nemažai jų išplatino, kartais ir ne visai savanoriškai verčiant juos pirkti valstybės tarnautojus, mokytojus. Už surinktus pinigus buvo nupirktas 80 ha žemės sklypas prie Lėno ežero, už 2 km nuo prezidento gimimo vietos. 25 ha miško prezidentas gavo kaip Nepriklausomybės Akto signataras. Dar 5 ha miško nusipirko. Iš viso susidarė 110 ha. 1935 m. žinomas Lietuvos architektas Feliksas Vizbaras suprojektavo ūkio pastatus ir buvo pradėtos statybos. Visiems pastatams Jubiliejinio komiteto surinktų pinigų neužteko. Prezidentas panaudojo savo keliolikos tūkstančių litų honorarą už išleistus savo raštus bei paėmė 40 tūkstančių litų paskolą iš Taupomųjų Valstybės kasų, užstatant dvaro žemes. Dvarą prezidentas pavadino Užugirio kiemu.

1937 m. vasarą statybos buvo baigtos ir prezidentas pirmą kartą čia vasarojo. Pagrindiniame pastate buvo devyni kambariai, virtuvė, vonios kambarys. Įrengtas vandentiekis, kanalizacija, telefono ryšys su Kaunu, bet nebuvo elektros, nes elektros linijos nutiesimas per brangiai kainuotų. Ketinta įrengti vėjo malūnėlį elektrai gaminti, bet jo nespėta padaryti. Ūkiniai pastatai: klojimas, tvartai, kiaulidės, įrengti moderniai. Kumečiams skirti namai buvo mediniai, bet daug didesni ir geresni negu dvaruose įprasta: su lentų grindimis, koklinėmis krosnimis, dideliais langais.

Statybų metu 1935 m., prezidentas 19 kartų buvo atvykęs į Užulėnį, o statybas baigus, tris metus čia vasarodavo maždaug po 1,5 mėnesio. Pavyzdžiui, 1938 m. jis lankėsi Užugiryje 10 kartų ir čia atostogavo su nedidele pertrauka nuo liepos vidurio iki rugsėjo 1 d. Visada čia prezidento šeima švęsdavo Kalėdas (Kūčias – Kaune, Prezidentūroje). Paskutinį kartą Užugiryje A. Smetona lankėsi 1940 m. gegužės 24-27 d.

Prezidento poilsį Užugiryje aprašė jo adjutantas Vaclovas Šliogeris. Keldavosi prezidentas 8 val., pusryčiaudavo 9 val., po to eidavo pasivaikščioti. Kartais tie pasivaikščiojimai trukdavo po 3-4 val. Jų metu jį lydintiems adjutantams pasakodavo apie savo vaikystę, kaimynus, parodydavo įdomesnes vietas ir t.t. Sutikęs kaimyną būtinai užkalbindavo, klausinėdavo apie šeimą, prisimindavo praeities laikus. Pašnekovai iš pradžių varžydavosi, bet netrukus įsitraukdavo į pokalbį. Kartais prezidentas ir prie dirbančių kaimynų prisidėdavo. Šliogeris mini, kad pamatęs kaimyną ūkininką pievoje raunant kelmus, jis nusimetęs švarką ir pats ėmė kelmus rauti. Teko ir adjutantams prisidėti. Kitą kartą prezidentas vos neprisidėjo prie griovio kasimo darbų molėtoje žemėje. Tada adjutantams vos pavyko jį nuo to atkalbėti. Po pietų, kurie vykdavo 12 arba 13 val., prezidentas vėl eidavo pasivaikščioti arba automobiliu lankydavo toliau gyvenančius giminaičius ar kaimynus. Apie 19-20 val. popiet būdavo vakarieniaujama. Po vakarienės A. Smetona su adjutantais mėgdavo palošti kortomis „66“, bet ne iš pinigų. 21 val. peržiūrėdavo įvairius valdiškus dokumentus, paskaitydavo knygą. Miegoti eidavo 24 val. Pas jį neretai, prieš tai susisiekę telefonu, atvykdavo tartis įvairiais valstybiniais reikalais aukšti pareigūnai, ministrai iš Kauno. Sekmadieniais lankydavosi Lėno bažnyčioje, kur sutikdavo daug vaikystės pažįstamų. Žiemą dvaro giriose buvo rengiamos medžioklės Lietuvos generalitetui, 7-8 generolams. Būdavo sumedžiojama 20-30 kiškių, 6-8 lapės. A. Smetona buvo geras šaulys, bet jam buvo gaila žvėrelių ir jis dažnai tyčia šaudavo pro šalį. Tiesa, kai kurie medžioklės dalyviai savo nušautą žvėrį priskirdavo prezidentui.

Dvaras daugiausia tarnavo kaip poilsio vieta. Pelno iš jo nespėta gauti. Jame laikyta apie 10 arklių, 15 karvių, nemažai kiaulių. Kadangi prezidento vaikai ūkininkavimu nesidomėjo, jis ketino dvarą testamentu užrašyti valstybei, kad jame būtų įrengta žemės ūkio mokykla, kurioje būtų mokoma modernaus ūkininkavimo. Dėl sovietų invazijos ketinimas nebuvo įvykdytas. Dvare dirbo dvi kumečių šeimos, 4 samdyti bernai, kalvis, šėrikas, sodininkas, be to, dvi virėjos, skalbėja, kambarinė, vairuotojas. Kadangi prezidentas buvo oficialus asmuo, jį lydėdavo būrys kareivių bei paskirti saugoti 6-7 policininkai, gyvenę pastatėlyje už kelių šimtų metrų nuo rūmų. Ta sargyba buvo daugiau prestižo reikalas, nes tikram pavojui kilus, vargu, ar apsaugotų. Anot senųjų užulėniškių pasakojimų, vienas Telšių apskrities ūkininkas, gavęs didelę baudą už naminės varymą, atvyko į Užulėnį ir vietinių išklausinėjo, kaip jam pasiekti prezidentą, bei užuolankom apėjo visus sargybinius ir netrukdomas pasikalbėjo su prezidentu. Šis sutiko panaikinti baudą, bet išgavo žodį, kad naminės daugiau nebus varoma. Perpykę policininkai sučiupo atvykėlį, bet prezidentas įsakė jį paleisti. Prasidėjus II pasauliniam karui, 1939 m. rudenį prie įėjimo į rūmus pastatytos dvi tautinės vėliavos spalvomis dažytos sargybinių būdelės, kuriose nuolat stovėjo sargybiniai. Po sovietų invazijos dvaras nacionalizuotas, rūmuose iš pradžių veikė vaikų džiovininkų sanatorija, vėliau Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės narkologinis skyrius, dabar Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio filialas – prezidento A. Smetonos rezidencija.

Prezidentas A. Smetona puošė ne tik Užugirį, bet ir apskrities centrą – Ukmergę. Būtent jo nurodymu, pildant ukmergiškių prašymus, 1937 m. pradėta, 1938 m. baigta gimnazijos statyba (architektas Feliksas Bielinskis), 1939 m. pastatyta didelė pradinė mokykla (architektas P. Žurauskas). Gimnazija buvo didelė, moderni, papuošta dailės kūriniais, mozaikomis, bareljefais. Ji pavadinta A. Smetonos vardu. Pavadinimas ne kartą keistas, dabar sugrąžintas senasis. Pradinė mokykla, veliau tapusi gimnazija, gavo J. Basanavičiaus vardą. Ir dabar abi gimnazijos, stovinčios viena priešais kitą skirtingose J. Basanavičiaus gatvės pusėse, gana įspūdingai atrodo ir puošia miestą. Gimnazijos atidarymo iškilmių metu gimnazistai prezidentą pasodinę ant kėdės pasikeisdami nešė apie kilometrą nuo Laisvės paminklo iki gimnazijos. Gimnazijos statyba kainavo 839870,1 litų. Ji laikyta viena gražiausių tarpukario Lietuvoje.

Tiek senųjų užulėniečių, tiek ukmergiškių prisiminimuose prezidentas A. Smetona minimas kaip paprastas, nuoširdus, padedantis žmonėms, įsiklausantis į jų prašymus ir pagarbos jausmą keliantis žmogus.


Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau