Nusibodo vėjui danguj debesys ganyti, tad sumanė šelmis šį savaitgalį po Šventupę pasisklaidyt. Nesvetingai pešiojo žalius lapelius nuo medžių, kol popietėj išvydo atskrendant būrelį poezijos paukštelių. Ir susigėdęs per parką tolyn nurūko, ties Šventosios upės krantais tik suūko. Liepų šakose baigia nulašėti medutis. Įdomu, kada dangaus Šventieji, atsuks kranus lietučio?

Mat šeštadienį, birželio 30 dieną, Šventupėje rengiama Respublikinė dainuojamosios poezijos ir poezijos šventė „Už žmogaus jautrumą“. Jos sumanytoja ir rengėja, dainuojamosios poezijos atlikėja - Aldutė Lučinskaitė – Novikovienė. Aldutė visada dalyvauja Šventupės kultūros darbuotojų rengiamose poezijos renginiuose. Ji pasakojo, kad atvykusi gyventi į Šventupę, pirmiausia susipažino su vietinėmis, čia gyvenančiomis poetėmis. Ir sukūrė muziką pagal poetės Stasės – Kairytės Čirbienės, Reginos Mulevičienės, Genoefos Povilavičienės parašytas eiles.

Meniškos sielos, kruopšti, jautri moteris – ne tik dainuojamosios poezijos atlikėja. Aldutė tapo paveikslus, juos sukuria iš įvairių medžiagų, komponuoja puokštes, gamina papuošalus. Tad per eilę metų jos draugų ratas Lietuvoje tik platėjo. Bendraudama, keliaudama praplečia savo akiratį, atveria žmonėms savo sielos gelmes ir to paties tikisi iš žmonių. Aldutė kupina minčių ir idėjų. Visad su šypsena, visad žvali, per gyvenimą eina iškėlus galvą, kad ir kokie sunkumai slėgtų jos pečius. Užklausus atsakymas vienas – „man viskas gerai“. Savo rankomis bando prisiliesti prie įvairaus, trapaus meno.

Laimė ateina, kai žmogus daug dirba, stengiasi. Laimė nemažėja, kai ja daliniesi su kitais. Aldutės dėka, į Šventupės kultūros namus [buvusį Komaro dvarą], suskrido poezijos paukštės iš Svėdasų, Elektrėnų, Anykščių, Kauno, Vilniaus, Alytaus, Ukmergės bei Šventupės. Atvykusias viešnias iš įvairių Lietuvos kampelių, prie dvaro maloniai sutiko ponai – Liudvika ir Mykolas Komarai ir tarnaitė Topilė.

Renginio vedančioji, poetė Birutė Stundienė, atvykusiems svečiams trumpai papasakojo šio dvaro istoriją, paminėjo paskutinius jo savininkus Komarus, ponaitį Antonį, kuris mokydamasis Peterburge ir Paryžiuje išlaidavo tėvo pinigais.

Seniausia Šventupės gyventoja Vanda Urbonavičienė, kuriai 97 metai, savo atmintimi nesiskundžia - poezijos popietėje padeklamavo tris jaunystėje išmoktus eilėraščius. Įdėmiai klausėmės Aldutės atliekamų dainojamosios poezijos kūrinių. Palydėjome juos gausiais plojimais. Dainas keitė eilės.

Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“ vadovė, poetė Vilija Dobrovolskienė – 24 knygų autorė. Į šią poezijos šventę kartu atvyko Vilijos sielos draugės, poetės – Birutė Pukaitė – Liutkevičienė ir Elena Varankevičiūtė – Vidrinskienė. Moterys skaitė eilės apie gyvenimą, meilę, Tėvynę, savo artimą, brangų žmogų.

Vidmantas Plėta iš Anykščių juokavo, kad jis atliks kūrinius atvežtus iš Meksikos, Teksaso, Prancūzijos, tačiau lietuvių kalba.  

Iš Svėdasų atvykusi Alma Švelnienė labai myli gamtą ir visą meilę eilėse skiria jai. Iš tiesų labai žavi Lietuvos gamta, kaip gali ja nesigrožėti ir nemylėti. Juk tai atgaiva sielai ir penas kūrybai.

Šventupietė Regina Mulevičienė skaitė vaikams, jau 17 metų gyvenantiems užsienyje, prieš Šv. Velykas parašytą laišką. Regina laimina pasirinktą jų kelią, tikisi, kad vieną dieną jie sugrįš į Lietuvą, juk čia taip gražu, nors ir anūkai kalbėt lietuviškai nemoka. Birutė Stundienė visus susirinkusius tą popietę salėje pralinksmino ne tik savo eilėraščiais, bet ir šmaikščiomis, juokingomis, pamokančiomis, gyvenimiškomis pasakomis. Pirmą kartą pas mus apsilankė Indrė Apkevičiūtė su palaikymo komanda iš Ukmergės. Labai patiko Indrės atliekamos lyriškos melodijos. Jauna atlikėja, tad dar viskas prieš akis. Tobulumui ribų nėra.

Visada smagu klausytis šventupietės Vidos Žuravliovos eilių.  Apie tėviškę, žemę, duoną, mamą, brangią Tėvynę. Stasės – Kairytės Čirbienės šį kartą eilės buvo skirtos tėčiui, Lietuvai. Virginija Gnemodienė iš Kauno pasakojo, jog ji kartu su sese dainuoja, tačiau sesė išvykusi į klasės susitikimą. Ji nutarė surizikuoti ir viešumoje pasirodė pirmą kartą. Juk visada būna pirmas kartas. Aš, Genoefa kuriu eiles ne tik apie nuostabų mano širdžiai kampelį – Šventupę, bet ir šventupietes. Kadangi viešnios atvykusios iš įvairių Lietuvos kampelių nespėjo susipažinti, pasigrožėti mūsų Šventupės panoraminiais vaizdais, juos nupaišiau eilėmis.

Sako, kad žmogus kilęs iš beždžionės. Na, o aš manau kitaip. „Iš dulkės užgimęs pasaulin, čia žydi sodai, šviečia saulė, motinos įsčiose godotas, tu Visagalio dovanotas. Žmogum gimei ir žemėj pėdsaką tu palikai, tu išėjai ir vėl dulke tu pavirtai“. Žmogus mokosi, myli, dirba, padaro klaidas ir iš klaidų mokosi. Tuo gyvenimas ir yra žavus.

Poezijos renginį vainikavo Aldutės atliekama šimtoji daina, kuriai žodžius sukūrė Vilija Dobrovolskienė. Baigiantis renginiui visiems poetams, dainininkams ir žiūrovams Aldutė dovanojo savo rankų darbo suvenyrus. Dovanojo savo dalelę širdies.

Už šią puikią šventinę popietę jai dėkojo Šventupės kultūros darbuotojai, bendruomenės pirmininkas. Nuoširdžius aplodismentus skyrė renginyje dalyvavę šventupiečiai. Į šią poezijos šventę Aldutės palaikyti atvyko giminės iš Vilniaus, artimieji, draugai, gerbėjai net iš Dzūkijos. Kaip vėliau prasitarė, kad atvyko iš Alytaus. Pasibaigus šventei Aldutės buvome pakviesti prie puodelio arbatos.

Aldutės nuoširdi padėka rėmėjams UAB „Rokiškio pieninė“, Ukmergės filialui, už dovanotą didžiulį saldų sūrį. Visiems renginio dalyviams už širdies jautrumą. Vytautei Žilinskaitei už visokeriopą pagalbą bei visiems prisidėjusiems prie šio gražaus renginio.
         
Aldute, į gyvenimo saulę eik pakėlus akis,
                       Neški grožį ir gėrį delnuose.
                       Tegul laimė tau kapsi į taurę vis,
                       Tu su ja širdimi uždainuoki...

Emilijos Vėbrienės ir Laimos Plėtienės nuotraukos.