Lapkričio 8 d. Ukmergės kultūros centro Mažojoje salėje aktorius Vidmantas Fijalkauskas suvaidino monospektaklį "Lietuvą ir lietuvius mylėjau". To paties pavadinimo, panašų, spektaklį ukmergiškiai turėjo galimybę pamatyti praėjusių metų vasario 14 d., tačiau vis tik reikia akcentuoti, jog būtent "panašų", o ne tapatų. Praėjusiais metais N. Kovarskienės pastatytas spektaklis buvo parodytas Didžiojoje kultūros centro scenoje, pasitelkiant paprastas, bet daugiafunkcines dekoracijas, subtilų apšvietimą, muziką, vaizdo projekciją... Natūralu, jog šioje įvairiapusėje išraiškos priemonių apsuptyje dirbęs V. Fijalkauskas, turėjo gerokai daugiau darbo apvaldydamas ir didžiulę scenos erdvę, ir išraiškingą spektaklio atributiką, ir jungdamas į vienį spektaklio režisierės, muzikos ir video projekcijų autorių užmanymus ir užmojus... Spektaklis buvo puikus, šis kūrybinis projektas buvo pripažintas geriausiu 2018 metais Ukmergėje, tačiau aukštai užkeltą spektaklio užmojo kortelė bei maksimalus Kultūros centro didžiosios scenos apkrovimas sudarė gana sudėtingas sąlygas jo "transportavimui" ir galimybei parodyti jį platesniam žiūrovų ratui (kas buvo tiesiog būtina, prisimenant spektaklio vaizdinę įtaigą) ne tik už Ukmergės rajono ribų, bet ir "gimtojoje" scenoje.

Šiam "rebusui" išnarplioti, aktorius V. Fijalkauskas parengė kamerinę šio spektaklio versiją, kurioje teliko pačios pagrindinės jo sudedamosios dalys: tekstas, parengtas pagal originalius J. Tumo-Vaižganto tekstinius pasisakymus, kuriuos parinko ir sudėliojo į visumą A. Pakėnas ir paties V. Fijalkausko aktorinis darbas. Transformuojant spektaklį į šią versiją, jis įgavo įgavo šiek tiek kitokį vizualinį "skambesį" ar net fabulą - vietoje ankstesnės, kurioje spektaklio sceniniais vaizdais buvo tarsi iliustruojamas rašytojo ir kunigo gyvenimas, jo dvasios raida ir virsmas, atsispindintis jo dokumentiniuose tekstuose, buvo pasirinktas ir akcentuotas kamerinis, lyg ir paties Vaižganto, kalbėjimas-pasakojimas į spektaklį (lyg į kokią paskaitą ar susitikimą su rašytoju) susirinkusiai auditorijai, kas sąlytį su žiūrovais padarė gerokai artimesnį ir viską pastatė ant aktorinio meistriškumo "kortos"...

Būtent tokios "išvaizdos" spektaklis, pabuvojęs susitikimuose su žiūrovais įvairiose Lietuvos vietose, trumpam sugrįžo į Ukmergę, kur jis ir buvo pristatytas Kamerinių teatrų ir performansų festivalio "Camera obscura" programoje. Apie 50 minučių trukęs betarpiškas ir nenutrūkstamas aktoriaus ir žiūrovų bendravimas leido ne tik iš arčiau ir įtaigiau pažinti Vaižganto gyvenimo epizodus ir paties rašytojo požiūrį į juos, pateiktus per autoriaus meistrystę, bet ir prisiliesti prie mistinės "gero spektaklio auros", kuri tikrai sklandė paprastoje elementarios susirinkimų salės erdvėje, prikviesta čion spektaklio sumanytojų ir įkūnytojo...

Nuotraukos iš V. Fijalkausko asmeninio archyvo.

 

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau