Lapkričio 28 d., Kamerinių teatrų ir performansų festivaliui "Camera obscura" artėjant prie pabaigos, Ukmergės kultūros centre viešėjo Andriaus Pulkauninko kinetinė trupė. Kaip prisiminė pats trupės vadovas, trupė pirmą kartą Ukmergės sceną išbandė dar 2008 metais, tada dar kartu su kitais projekto "Sintezija" judesio performeriais. Taigi jau daugiau kaip dešimt metų ukmergiškiai turi galimybę matyti naujus šios trupės projektus, kurie kiekvieną kartą būna vis kitokie, nes keičiasi ne tik režisieriaus-vadovo kūrybiniai užmanymai, bet ir trupės nariai, kurie, kaip bebūtų gaila, trupėje tėra tik laikini svečiai, nes ji veikia prie Vilniaus Universiteto, o jo studentai į scenos judesi vis tik priversti žvelgti kaip į mielą, bet šalia profesijos mokslų egzistuojantį, hobį...

Šį kartą Ukmergės  kultūros centro šokių salės erdvėje buvo pristatytas judesio spektaklis "Pačiam mylimiausiam - sau", kurį prieš jo vyksmą pristatęs A. Pulkauninkas (nuotr. viršuje, kairėje) apibūdino kaip "autobiografinę komediją", nors kokio nors lėkšto komiškumo spektaklyje tikrai nepavyko įžvelgti. Spėtina, jog tai tiesiog antitezė dramai ar tragedijai, nes spektaklio turinys - virtinė skaidriai nostalgiškų epizodų iš, tarkim, režisieriaus paauglystės ar jaunystės dienų. Net neįtikėtina, kad tam, ir šiuolaikiniam judesio spektakliui, taip gražiai talkino, lyg ir senovinė bei klasikinė, V. A. Mocarto muzika. Kaip visada, šokėjams-aktoriams "akomponavo" įdomiai sukontruoti video vaizdai (autorius - Š. Kuckailis)  bei pernai pirmą kartą panaudotas sceninio vyksmo plastinis akcentas - aktorių kūno judesiai medžiaginiuose "maišuose". Labai gražūs buvo ir žaismai su veik besvorėmis "sniego gniūžtėmis", įdomus, judesiui kontrastuojantis, mantrinės-tekstinės statikos panaudojimas spektaklio įžangoje... Žodžiu, žiūrovai, bent jau tie, kurie yra pažinę ir įsijausminę į šio kolektyvo kūrybinę estetiką, apturėjo begalę sielą glostančių akimirkų. Tikėtina, kad ne paskutinių, nes trupę, jos vadovą ir festivalį "Camera obscura", atrodo, jau sieja graži kūrybinė bendrystė... 

D. Vyto ir S. Vasiliauskaitės-Dančenkovienės nuotraukos.

 

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau