Nuo vasario 16 d. "Vilkamirgės" galerijoje (Kęstučio a. 2-2, II aukštas) lankytojų ir žiūrovų laukia Giedriaus Liago fotografijų paroda.

Giedrius Liagas  gimė 1967 m., gyvena ir kuria Kaune. Į kūrybą jis pasinėrė itin anksti, nebūdamas nė 17-os. 1984–1988 m. jis lankė A. Kulikausko fotografijos studiją, vėliau prisijungė prie Kauno jaunųjų fotografijos „chuliganų“, vėliau pakrikštytų „Plėšriųjų sekcija“. Kaip menininkas Giedrius formavosi kūrybinės laisvės pritvinkusioje aplinkoje,  kur avangardinės idėjos reiškėsi ne vien kompoziciniais sprendimais, technologiniais eksperimentais, bet veržėsi ir į turinį. Laikmetis ir atrasti bendraminčiai kolegos padarė didelę įtaką fotografo pasaulėjautai.

1988–1989 m. G. Liagas mokėsi Vilniaus fotografijos mokykloje. Vėliau, jam ėmus dėstyti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete ir Vytauto Didžiojo universitete, prasiplėtusi tarpdisciplininė terpė suteikė naujų inspiracijų, padėjo dar labiau išsilaisvinti ir atrasti naujas raiškos formas. Techniniai ir cheminiai procesai virto vis svarbesniu meninės kūrybos aktu, kūrybiniam sumanymui įgyvendinti vis dažniau ir drąsiau buvo pasitelkiamos nefotografinės priemonės, tokios kaip dažai, kalkė, aerografas, nagų lakas ar „Xerox“ kopijuoklis, tad menininko darbai neretai labiau primena grafiką ar tapybą nei fotografiją.

Parodose dalyvauja nuo 1987 m. Nuo 1989 m. yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys.

G. Liagas yra surengęs autorinių parodų Lenkijoje, Latvijoje, Anglijoje, Vokietijoje.

Atidesnį žvilgsnį į G. Liago kūryba pateikia Agnė Narušytė "7 meno dienose" ("Konkorėžiu per šviesos piešinį", 2018-11-02, Nr. 35 (1272):

„(...) Šiame pasakojime perskaitau keturias tezes, formuojančias paties Liago kūrybą: fotografija yra laisvė; fotografija yra laiko dokumentas; fotografija turi filosofinę prasmę; fotografija kalba arba tyli.

Fotografija yra laisvė. Su negatyvu ir su atspaudu galima daryti bet ką. Juk tikrovės vaizdas, užsifiksavęs šviesai jautrioje emulsijoje, yra tik pretekstas, tik šešėlis, kurį gali perdirbti, kaip nori, tik paviršius tavo ženklams. Tokią fotografiją Liagas rado „pogrindyje“, kur su ja jau įsismaginę žaidė ne tik Kulikauskas ir Paukštys, bet ir Gintautas Stulgaitis, Gintaras Jaronis, Visvaldas Dragūnas, Robertas Kanys.

(...) Liagui fotografija dar ir turi filosofinę prasmę. Tyrinėdamas fotografijos ištakas Batchenas išryškino jos vidinį prieštaravimą. Viena vertus, per fotografiją tikrovė kopijuoja pati save, taigi nuotraukos yra jos, tarsi kokios būtybės, savireprodukcijos. Tai žavėjo su cheminėmis medžiagomis eksperimentavusius išradėjus, kurie stebėtojams atrodė kaip „magai“. Kita vertus, foto-grafija yra šviesos piešinys – taigi kūrinys, ne kopija. Šie du fotografijos aspektai prieštarauja vienas kitam: arba gamta pati save kopijuoja, arba žmogus piešia pasitelkęs fizinę substanciją – šviesą – kaip priemonę paviršiuje ženklams brėžti, šešėliams tušuoti (kartais Liagas piešia fotochemija tiesiai ant popieriaus, be jokių aparatų). Batchenui šis prieštaravimas yra gražus. Automatizmo ir sąmoningos pastangos, tikrumo ir išmonės susiliejimas į vieną vaizdą, gamtos, kaip „subjekto“, derybos su žmogiškuoju subjektu jį skaldo kaip Jacques’o Derrida skirsmas, neleidžiantis nusistovėti prasmei. Kurdamas Liagas eksperimentuoja su tuo fotografijos, įstrigusios tarp natūros ir kultūros, dvilypumu. Natūra pasirodo kaip efemeriškas patirties sluoksnis, kurį galima paslinkti ar nutrinti, bet ne visiškai. Jos reikia kaip ekrano, kuriame projektuojamos mūsų mintys ir vizijos – kitaip jos paprasčiausiai išsisklaidytų.

Tuomet fotografija kalba arba tyli. Kai jos ištarmė iškart perskaitoma, nes akivaizdų gestą dar kartą paaiškina pavadinimas, ji Liagui tyli. Tokių vaizdų jis vengia. Kai fotografijos neįmanoma išaiškinti, nes joje užkoduotas skirsmas trukdo apriboti reikšmių lauką, tada ji kalba. Kitaip tariant, fotografija kalba tuomet, kai ji nieko aiškiai nesako – kai tyli. Šį paradoksą Liagas mėgina sukelti kiekvienu vaizdu burdamas iš kasdieniško pastebėjimo, gamtos ir fotochemijos tirščių.“

Parodoje galima įsigyti jos autoriaus foto albumą.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Paroda veiks iki kovo 14 d.

Oksanos Judakovos plakatas.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau