ARŪNO KULIKAUSKO PARODA "PASKUTINĖ"

Vengiant pretenzingo žodžio „retrospektyvinė“, A.Kulikausko „Paskutinę“ parodą derėtų vadinti apžvalgine. Autoriaus kūrybos bagažą sudaro skirtingi istoriniai, kultūriniai ir raiškos sluoksniai: nuo kūrybos pradžios sovietmečiu su skirtingu požiūriu į klasikinę fotografiją ir jos raiškos būdais iki Niujorko laikotarpio – kapitalistinio pasaulio megapolio ir J.Meko įkurtos Antologijos (Anthology Film Archives) gyvenimo poezijos, fotoobjektų dirbant su Polaroid fotografinėmis medžiagomis, pinhole fotografijos ir kamerų gaminimosi, kaimo kasdienybės fiksavimo tinklaraštinėje fotografijoje (kasdienybės – „dabar“ – fiksavimas) ar lėtojo (pvz., pusės metų trukmės ekspozicija vienam kadrui) Saulės tako fotografavimo. „Paskutinėje“ parodoje A.Kulikauskas laisvu žvilgsniu ir forma apžvelgia savo keturių dešimčių metų trukmės kūrybos laikotarpį. Inventorizuoja gausų kūrybos archyvą. Tačiau nesistengia jo skrupulingai rūšiuoti, klasifikuoti ar chronologizuoti. Greičiau jau autorius įdėmiai apžiūri, ką turi, kas išlikę – tarsi verstų šeimos fotoalbumą. Kai ką ištraukia, kas svarbu, nupučia dulkes: čia aš mažiukas, rubuilis ir pliku galu, čia jaunas, žalias ir piktas. Čia aš, nugyvenęs gabalą gyvenimo, kai ką supratau – kad brangūs dalykai paprasti, o pagrindas visada tas pats. Trys pagrindinės „Paskutinės“ parodos ašys yra šios: paskutiniai sovietinio laikotarpio darbai; dvidešimties metų kūrybos laikotarpis, gyvenant Niujorke; beveik dešimtmetis kūrybos, grįžus į Lietuvą ir apsigyvenus kaime – telefonografija, tinklaraštinė fotografija.

Yra du svarbūs dalykai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį apžiūrint parodą. Pirma, „Paskutinė“ paroda yra laisvos ir kintančios formos: atidarymo pradžiai parengtą ekspoziciją autorius nuolat formuos ir pildys. Galutinis jos vaizdas turėtų susiklostyti paskutinę savaitę. „Paskutinė“ yra kintanti, auganti, auginama paroda. Antra, „Paskutinė“ yra kontekstinė paroda, joje autorius siekia parodyti savo kūrybos ir gyvenimo kontekstą kaip vientisą audinį. Į parodą autorius įtraukia tai, kas vienu ar kitu laikotarpiu jam buvo svarbu, darė įtaką, gyveno ir kūrė šalia, buvo po akimis. Todėl žiūrovas tegul nenustemba parodoje pamatęs ne tik A.Kulikausko, bet ir jo jaunystės laikų bendražygių, jaunųjų fotografijos karių ar žmonos kūrinių, nežinomo autoriaus paveikslėlį iš second hand parduotuvės ar net buities rakandą. Pirmą kartą A.Kulikauskas rengia didelės apimties savo parodą. Ar jam pavyko susidoroti su tokia laisvamaniška parodos koncepcija? Arūnas yra seno sukirpimo maištininkas ar bent jau nonkorformistas, todėl jis tikrai dėl to galvos nesuka. Nekurti teisingai, „į mostį“ – kas madinga, šiuolaikiška, einama, bet prisiliesti prie Nežinomybės – tai autoriui yra vienas iš esminių meno kriterijų.

Ši ir kitos Fotografijos šventės parodos veiks iki 2020 m. gruodžio 13 d.

Fotografijos šventės parodų kuratorius – Darius Vaičekauskas.

Fotografijos šventės parodas iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Daugiau: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/vizualieji-menai/klaipedoje-ivyks-penktoji-fotografijos-svente-parodoje-v-bubelyte-a-cekmeniovas-a-kulikauskas-929-1406688?copied

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau