„Ten, kur eglės šimtametės amžinai žaliuoja,
Kur berželiai žalialapiai nuo vėjo linguoja,
Kur ant kalno kaip ant delno iš toli matyti,
Vidutiniai, nors mediniai, namai pastatyti.
Per vidurį tiesus kelias, namai nemažučiai,
Apsodinti vis medeliais, vadinas Gelučiai.
O po langais gale gryčių žolynų darželiai,
Kur tarp žalių lapų žydi visokie kvietkeliai.
Čia keleivis randa maistą ir ramią pastogę,
Mat Gelučių visi žmonės niekam nėra blogi.
Čia gyvuoja šventa meilė kaip saulė auksinė,
Čia visų širdys aplietos rasa sidabrine“.

Taip bemaž prie šimtą metų, 1925-aisiais, rašė Gelučių kaimo šviesuolis, poetas Albinas Pupelis. Jo gimtąjį kaimą šiandieną žymi tik į gražią kupetą suaugusios 32 liepos ir iš aplinkinių laukų surinktų akmenų krūva šalia jų. Dabar tai Anykščių rajono Kavarsko seniūnijos teritorija, o tąsyk buvo Ukmergės apskritis. Ta pati Vidiškių parapija. Nuo Gelučių iki Taujėnų buvo 5 kilometrai, iki Vidiškių – 8, iki Kavarsko – 11, o iki Ukmergės einant pėstute ar riedant arkliuko traukiamu vežimaičiu, – ir visi 16-ka. Spėjama, kad kaimo pavadinimas galėjo kilti nuo skanaus gėlo vandens vietinių gyventojų šuliniuose. Dar svarstoma, jog tie gyventojai čia įsikūrė po baudžiavos panaikinimo, kaime tais laikais buvo 29 sodybos. Čia gimę, augę gelutiečiai seniai išvažinėjo kas sau po platųjį pasaulį ir susitinka, kaip patys sako, dažniausiai tik per Vėlines kapinėse, lankydami artimųjų kapelius.

Prieš 75-erius metus Gelučių kaime gimė ir ukmergiškė Monika Kiškytė-Gražienė. Baigusi Taujėnų vidurinę mokyklą, studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Studijuodama susipažino su būsimuoju savo vyru, kraštiečiu Aleksandru Gražiu, kuris tuo metu mokėsi Kauno politechnikos instituto Vilniaus filiale.

„Bendra gyvenimo pradžia nebuvo lengva, bet romantikos ir visokių nuotykių netrūkdavo, –  šiandieną šypsodamasi pasakoja Monika. – Teko kurį laiką nelegaliai pagyventi bendrabučio palėpėje esančiame sandėliuke, iš kurio vidury nakties buvome išprašyti. Savaitgaliais, Aleksandro kambariokams išvažiavus namo, jis mane įsikeldavo į savo kambarį bendrabutyje per langą...“

Pagaliau šeima įsikūrė Ukmergėje. Užaugo trys dukros Asta, Giedrė, Vaida, šiandieną seneliai, prieš ketverius metus atšventę savo Auksines vestuves, džiaugiasi aštuoniais anūkais. Beje, dukterys ne tik baigė aukštuosius mokslus. Asta, kopdama karjeros laiptais, užsitarnavo kapitono, o Giedrė – majoro laipsnį. Visos trys seserys dirba Krašto apsaugoje.

M. Gražienė penkiolika metų dirbo „Vienybės“ gamykloje, vėliu tiek pat – Lietuvos draudime. Paskutiniuosius kelerius metus iki pensijos buvo Ukmergės miesto seniūnė. Jos vyras Aleksandras tuo metu vadovavo rajono savivaldybės administracijos Mokesčių skyriui.

Kadaise išvydusi Šventupės bibliotekininkės Genutės Vaitkūnienės parengtą knygelę „Vidiškių parapija“, skirtą miestelio Švč. Trejybės bažnyčios 150-mečio jubiliejui, Monika prisiminė savo gimtinę ir pamanė: o kodėl neparašyti knygelės apie išnykusį Gelučių kaimą? Apie kadaise čia gyvenusius žmones jų likimus ir nuveiktus gerus darbus. Šis kraštas moteriai labai brangus: čia gimė ir augo, čia krikštyta, čia prie Pirmosios Komunijos ėjo, į pirmąją klasę žingsniavo.

Minčiai apie knygelę pritarė ir Monikos brolis Bronius Kiškis, tapęs dideliu talkininku šiame darbe, ir vyras Aleksandras, mielai sutikęs pabūti vairuotoju renkant medžiagą būsimajam leidiniui.

Knygelėje panaudoti buvusių Gelučių kaimo gyventojų, jų vaikų ir vaikaičių prisiminimai, nuotraukos, kurių leidinio rengėjai surinko daugiau kaip 300. Važinėjo po Ukmergės ir kaimyninius rajonus, kai kurias senųjų gyventojų nuotraukas surado tik kapavietėse ant paminklų, jas fotografavo...

Į knygą atgulė prisiminimai ne tik apie senąsias gelutiečių sodybas, bet ir pasakojimai apie Gojaus, Gojelio ir Krūmų miškus, garsėjusius baravykais, Bubynės pievą, 1945 metų vasaros vidury kaimą užklupusią liūtį, trukusią daugelį dienų, gegužines pamaldas ir kitus svarbius to meto įvykius, nutikimus, reikšmingus faktus.

Į istoriją pateko ir Lietuvos nepriklausomybės laikais Gelučių, vėliau Mariniškių mokykloje ant sienos, pačioje garbingiausioje vietoje, kabėjęs kryžius. Sovietinės okupacijos laikotarpiu kryžius buvo pakeistas į Stalino portretą. Kryžius buvo pasmerktas nebūčiai. Tačiau Lietuvos patrioto, ilgamečio mokytojo, kurio namuose ir buvo mokykla, Jono Gedzevičiaus, dėka kryžius buvo išsaugotas. Okupacijos metu jis buvo slepiamas palėpėje. Sovietiniais laikais, griaunant namą, kur kadaise buvo įsikūrusi mokykla, palėpėje buvęs kryžius „nukeliavo“ į Jono namus Valkininkuose. Šiuo metu senasis kryžius, kuriam jau per 100 metų, sugrįžo į savo kraštą, kur jį Vidiškiuose tebesaugo J. Gedzevičiaus brolio marti Vida.

2013 metais buvusios pradžios mokyklos vietoje Jono Gedzevičiaus, Karolio Žibučio ir kitų Mariniškių kaimo gyventojų iniciatyva buvo pastatytas kryžius, o ant jo pritvirtinta daugelį metų mokytojo slėpta ir išsaugota originali mokyklos iškaba su Lietuvos valstybės simboliu Vyčiu.

„Sodybų tuštėjimo metas“ Gelučiuose prasidėjo apie 1970 metus – jį lėmė prasidėjusi sovietinė melioracija. Per dešimtį metų kaime nebeliko nei vienos sodybos, nei vieno gyventojo. Kaimas išnyko.

„O kiek jų, tokių išnykusių, yra Lietuvoje? Kiek daug sodybų ir jose gyvenusių žmonių su jų džiaugsmais, rūpesčiais, su jų gerais darbais, o kartais ir nuopuoliais, nuėjo į užmarštį. Bet iš tiesų ne visai taip. Žmogus ir jo darbai išliek tiek, kiek apie tai prisimename, kalbame, pasakojame. Todėl ir gimė mintis atkurti tai, kas jau senokai pamiršta, kas praėjo ir niekada nebesugrįš. Gal mes šios knygelės puslapiuose iš naujo atrasim savo seniai užmirštą praeitį, vaikystę, jaunystę, vėl prisiminsime savo tėvus ir senelius, kažką naujo sužinosime apie protėvius, – teigia leidinio autoriai. – Jeigu po keleto dešimtmečių ar dar vėliau ką nors iš čia paminėtų žmonių ar jų palikuonių paskatins prisiminti buvusio Gelučių kaimo istoriją, tai ir bus didžiausia padėka mums – knygos sudarytojams“.

Leidinys gimė parengto projekto dėka, kurį finansavo Ukmergės rajono savivaldybė. Jį 50 egz. tiražu išleido UAB „Valdo leidykla“. Keletą knygelės egzempliorių Monika ir Aleksandras Gražiai padovanojo Vlado Šlaito viešosios bibliotekos skaitytojams. Beje, Aleksandras tapo ir leidinio viršelio nuotraukos autoriumi, įamžinęs istorines liepas ir akmenis išnykusio kaimo vietoje. O Monika šypsodamasi tyliai prisipažįsta, jog knygelė „Gelučiai“ – tai ir graži dovana šiemet atkeliavusio jos 75-erių metų jubiliejaus proga.

Nuotraukose:

Buvusios Gelučių kaimo eiguvos, eigulio gyvenamojo namo, pastatas.
Monika Kiškytė vaikystėje su mama Aleksandra gimtosios trobos gonkelyje.
Pradinukai su mokytoja Valerija Čeponyte 1956 m. Pirmoje eilėje trečia iš kairės – knygelės autorė Monika Kiškytė.
Monika Kiškytė-Gražienė su mama ir dukrele Asta.
Knygelės sudarytojai Monika Gražienė su broliu Broniumi Kiškiu.
Monika ir Aleksandras Gražiai Auksinių vestuvių dieną 2016 m.

Reprodukcijos - autorės.

Komentarai  

#1 Matas I. 2021-05-08 21:36
Atsitiktinai ,vartydamas Ukmergės kultūros puslapius,sutikau Tave, MOKSLO DRAUGĘ mok. Taujėnuose.Giriu tave ,kad atlikot su broliuku Broniumi didelį kultūrinį darbą.Labai norėčiau pakalbėt, facebook neturiu.Turiu telefoną bei elektroninį paštą. Gyvenu Vilniuj.
Citata

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau