Spausdinti

Lapkričio 11-ąją Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje pristatyta naujausia Juliaus Kelero poezijos knyga „Virtuvėlė, pilna Ukmergės“. Rinkinyje publikuojami eilėraščiai - tarsi nuorodos į praėjusį laiką, brangius žmones, jų aplinką, daiktus, santykius, smulkmenas. Į tai kas patirta, išgyventa vaikystėje, jaunystėje ir dabar išnyra atmintyje, kaip sakralią vertę turintys dalykai. Pristatant naująją poeto knygą, jos autoriui talkino aktorė Jolanta Dapkūnaitė... Apie jo praeities ir dabarties sąsajas su Ukmerge, prisiminimus, eilėraščių ir knygos kelią į pasaulį su poetu Juliumi Keleru kalbėjosi Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenovienė.

Jūsų naujoji poezijos knyga  „Virtuvėlė pilna Ukmergės“ apibūdinama kaip vaikystės prisiminimų rinkinys. Ar taip ir yra? Juk eilės spontaniškos?
Vadinti rinkinį prisiminimais yra ne visai tikslu. Eilėraščius iš bėdos galima vadinti nebent neplanuotais prisiminimais. Procesai būna įvairūs. Arba parašai iš karto ir paskui šiek tiek taisai, arba ilgai taisai, taisai ir padedi į archyvą, nes matai, kad niekam tikęs daiktas arba tik tau pačiam svarbus. Tad čia prisiminimas – labiau kaip metafora. Graži metafora. Metafora, kadangi sukonstruota iš tokių nepatikimų dalykų, kaip prisiminimai. Prisiminimas yra labai miglotas objektas. Kaip netikra liniuotė. Ja kažkas išmatuota – kas buvo labai tikra, bet ar tiksliai išmatuota, mes nežinome, nors kartais tai gali būti labai įtaigu.

Kokios jūsų sąsajos su Ukmerge? Kiek laiko čia praleidote?
Parafrazuojant mano labai mėgstamą poetą Henriką Nagį galėčiau pasakyti, kad mes papildėm vienas kitą, kaip du sakiniai muzikinėje fugoje. Mano pasaulyje, vaikystės pasaulyje, Ukmergė buvo svarbiausias miestas po Vilniaus. Gal net svarbesnis. Nes kiekviena praleista vasara žymėdavo naują augimo etapą, naują mano brendimo periodą. Be to, vasara yra linksmasis metų laikas, kai viskas atrodo labai optimistiška, labai gêra ir labai tyra. Tėvai veždavosi nuo pat gimimo ir važiuodavau į Ukmergę pakankamai dažnai.
Vėliau seneliai numirė, liko vienintelė teta, kuri gyveno visai apirusioje troboje. Ji nenorėjo pasitraukti iš savo tėvų namo, nors turėjo puikų būtą Kaune. Tėvų namas, sodas, visa teritorija – šventenybė. Ta sakrali erdvė jai buvo svarbiau už viską.

Kaip vaikystės prisiminimai virsta eilėraščiais? Ar jie ir pasibeldžia į jus eilėmis?
Sunku pasakyti. Prisiminimai išnirdavo įdėmiau pažvelgus į šeimos nuotraukas – ten diedukai, tetelės, dėdės, pusbroliai, vienintelė miela mūsų pusseserė – su jais buvo praleistos tos vasaros. Ilgainiui visa tai tapo labai svarbu. Galbūt net svarbiausia. Ir tuomet imi prisiminti daiktus, apie kuriuos anksčiau iš tikrųjų net nepagalvodavai. Jaunystėje rūpi kiti dalykai.
Ukmergėje mane ištiko vienas pirmųjų susidūrimų su poezija. Keista, paaiškėjo, kad mano šeimoje, mano tėvo, ukmergiškių, atšakoje, niekas literatūra, išskyrus gal vieną tetą, nesidomėjo.

Viename iš namo trijų kambarių stovėjo spintelė, kur lentynoje buvo sukrautos knygos. Tiesa, ten nebuvo per daug knygų (ir dabar turbūt žmonės neturi daug knygų kaimuose ar mažuose miesteliuose). Tarp kitų – ir du J. Aisčio eilėraščių rinkiniai, kurie atrodė visiškai skirtingi, iššokę iš kito laiko, kitų erdvių, kitų dimensijų. Dvi kuklios, išdidžios, smetoninės knygos. Aišku, kai tau yra dešimt metų, tu nieko nesupranti, bet tos knygelės buvo labai įspūdingos, nes kitokios. Jos neatrodė kaip sovietinio laiko knygos. Viena jų buvo rinktinė, kita – „Kristaliniame karste“. Jos žadino kažkokį sunkiai nusakomą ilgesį, kaip Marselio Prusto knygoje „Praeito laiko beieškant“ tas legendinis pyragaitis iš Kombre. Prisimeni tą kvapą. Prisimeni tas knygas – jas vartei, skaitei, stebėjai, tyrei. Galiausiai paveldėjau jas iš tetos.

Per ilgą metų eilę J. Aisčio knygų refleksija susisiejo: manau, tos knygos davė tam tikrą impulsą man, nors tai paaiškėjo gerokai vėliau. Vienas toks signalas tikrai buvo iš ten, susijęs su tais eilėraščiais, tų knygų forma, viršeliais, popieriumi – visa tai dvelkė Tarpukario žavesiu.

Mano poetika nėra artima Aisčio poetikai, bet keli, tiksliau, keliolika eilėraščių, kuriuos tada skaičiau, ir kuriuos skaičiau vėliau, ir studijuodamas Čikagoje, lituanistikos katedroje, ruošdamas savo magistro darbą iš išeivijos literatūros, – buvo labai svarbūs. Galbūt iš dalies dėl to turiu jo tokio aukštaitiško lyriškumo, gal netgi saikingo sentimentalumo ir šiek tiek šokiruojančio žodyno, kaip pavyzdžiui, kas gi poezijoje naudoja žodį „šašai“? Turbūt niekas po Aisčio ir nėra naudojęs. Jis toks šiek tiek lyg ne vietoje ir sykiu daro meninį efektą. Ir dėl to jo negali užmiršti. Tai irgi prisiminimų sąvadas, kaip lyrinis herojus įsimylėjęs merginą, kuri jį pameta ir jam lieka nuoskaudų šašai.

Prancūzai sako, kad karais iš poeto lieka tik vienas žodis. Man iš Aisčio, jei klaustumėte, liktų galbūt ne vienas žodis, bet „šašai“ būtų vienas iš tų.

Kas jūsų prisiminimuose dominuoja – esminiai įvykiai ar kasdienės smulkmenos? O gal smulkmenos ir sudaro esmę?
Viskas čia susipynę į tokį mazgą. O smulkmenos, detalės, be abejo, labai svarbios, nes jos vadovauja tam dideliam esminių įvykių procesui, paradui. Nes smulkmenos, detalės, ypač buitinės detalės, ne buitinės irgi, žinoma, bet ypač buitinės man buvo labai svarbios atsimenant. Aš bandžiau atsiminti, rekonstruoti, kas buvo tame name, kaip jis atrodė, gyveno... Puikiai prisimenu tą namą ir sodą. Gal neatmenu konkrečių labai reikšmingų įvykių, ten iš tikrųjų tokių įvykių ir nebuvo – buitinė tėkmė, kaip ir normalių sodiečių ūkyje, šeimoje, kur gyvenimas teka savo vaga ir tiek. Tai nieko tokio išskirtinio lyg ir nėra. Aš bandžiau surasti tą išskirtinumą per tas detales, kaip teta siūdavo man praplyšusias kelnes, kur stovėjo spinta, lovos, ką mes mėgdavom. Nežinau kokiu būdu, bet kartais Ukmergėje nebūdingai atsirasdavome žiemą, nors dažniausiai  būdavome vasaromis. Ką mes veikdavome žiemą, kai jokių darbų nėra?  Mano diedukai, juos taip vadinom, jau būdavo atsipalaidavę tada, buvo galima žaisti kortomis. Labai smagu. Tas kortavimas anaiptol nebuvo azartiniu žaidimu, o lyg ir nekalta pramoga. Teta, kuri ten gyveno ir vėliausiai mirė, kaip paskui paaiškėjo, buvo slapta vienuolė ir prisidėjo prie Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos.

Į bažnyčią aš niekada nebuvau verčiamas eiti. Niekada. Tai šiek tiek keista, nes  kiek girdžiu iš savo aplinkos žmonių, tai kai kurie jų buvo tiesiog už pakarpos tempiami ir verčiami būti pavyzdiniais katalikais. Nežinau, kuris variantas geresnis, juk prievarta mielas nebūsi. Aš viliuos, kad mano, kai tu gali pasirinkti savo ateities viziją, kuri gali būti susieta su tikėjimu.

Tų smulkmenų buvo labai daug, kiek aš jų prisimenu, jos suformavo tam tikrą mano bažnyčią. O galbūt nesuformavo, man jos dabar yra kaip bažnyčia. Tai yra šeimos teritorija, kur daug visko yra – siūlų dėžučių, banalių kavos puodukų, žalių su baltom dėmelėm, kurie, atrodo, yra patys paprasčiausi daiktai. O galiausiai atminties horizonte tampa šventenybe.

Bet į gyvenimo detales įsipina ir šventės, kaip Velykos, Kalėdos, arba priešingi įvykiai.
Kalėdų neprisimenu. Velykų irgi nelabai. Nesakau, kad nebūdavo švenčiama, bet galbūt nepasitaikydavo tenai būti, nes reikėdavo atvažiuoti iš Vilniaus. Tėvai dirbdavo, važiuoti reikėdavo autobusu. Nebuvo jokių kitokių transporto priemonių. Dėdė, rentgenologijos profesorius, vienintelis turėjo mašiną, bet jis gyveno Kaune. Susitikdavau su pusbroliais, bet jau gerokai vėliau, kai man buvo gal kokių keturiolika.

Pamenu, kai pas diedukus atėjo ubagas. Kadangi esu miestietis iki kaulų smegenų, tai padarė didelį įspūdį, niekad nebuvau tokio patyręs. Kai jis atėjo, bobutė davė jam kiaušinių ir silkę. Labai pagarbiai ir paprastai. Man labai tas įstrigo. Neprisimenu konkrečiai nei jo veido, nei aprangos, bet man dabar, regis, jis atrodytų kaip šventasis. Visiškai nepanašus į mūsų miesto benamius. Tačiau, ko gero, tai ir buvo benamis.

Daiktai ir žmonės, lydėję vaikystėje, – jie atgyja prisiminimuose ir eilėraščiuose. Bet svarbiausia, tikriausiai, ne jie patys, o jūsų išgyventas santykis, su jais.
Turbūt svarbu santykis su jais, ir jie patys. Be santykio su jais, nebūtų jų ir atvirkščiai. Kadangi tuo metu Ukmergė man pasaulyje buvo svarbiausias miestas, laimės sala, Edenas, Rojus. Kita vertus, ta mano Ukmergė tebuvo labai maža teritorija – vienas šeimos sodžius, ar namai su sodu ir ta teritorija, aplinka, kur buvo rusų sentikių kapinės ir nelabai toli – upė. Tada atrodė – labai toli, nors iš tikrųjų už kokių keturių šimtų, trijų šimtų metrų.

Viena istorija, tokia linksmesnė, kaip mane ketverių metų vežė kirpti dėdė medikas iš Kauno. Kai jau pasiekėm Ukmergės centrą, ten, kažkur prie senosios autobusų stoties, paaiškėjo, kad aš neturiu batų. Ir tada aš, vaikas, kaip man pasakojo, to pats neprisimenu, labai susijaudinau, ką dabar daryti, kaip reikės eiti. Kadangi buvo vasara, o tas mano dėdė – itin linksmų plaučių,  tai sako: „Klausyk, Juliukai, šuniukai, kačiukai be batų vaikšto, ir tu gali be batų“. Mes nuėjome į kirpyklą, mane sėkmingai nukirpo, ir grįžom namo į savo tuometinę Adomo Meskupo, o vėliau – Antano Baranausko gatvę.

Tarp atsiminimų įsipina ir pirmųjų netekčių patirtys. Ką jos  suformavo?
Nuo pirmosios netekties turbūt ir supranti, kad pasaulis yra laikinas. Kad vis tie dalykai, kurie atrodė amžini – kaip tie bręstantys obuoliai ar pirmoji saldi kriaušė, kurią man, dar beveik neprabudusiam, diedukas atnešdavo į lovą vaikystėje – yra trapūs ir pažeidžiami. Tada tas pasaulis ir ima dužti, skilinėti, kas deja, labai natūralu. Galbūt dėl to ir atsiranda eilėraščiai.

Eilėraščius ne visi rašo ir ne visiems reikia rašyti. Per juos gali ir atsiminti tuos savo brangius žmones, ir tai, kas atsitiko su tavimi, su kitais, kaip vienas kitą papildėt ir koks buvo geras gyvenimas, galbūt šiek tiek iliuzinis, žinoma. Šiek tiek idealizuoju tą vaikystės situaciją, kuri buvo tokia, atrodė, nebaigtina. Atrodė, kad tai niekad nesibaigs, kaip visos iliuzijos. Bet gal tame yra ir grožis, nes turbūt amžinatvė nebūtų mūsų siekinys, nes tai būtų visai kitas projektas. Ar Dievo, ar ne – to mes nežinome.

Koks jūsų šios knygos kelias – kiek laiko truko, kol eilės sugulė į rinkinį, kaip jis išvydo dienos šviesą?
Sunku pasakyti. Kai pradėjau rašyti, kai pradėjau spontaniškai traukti iš atminties motyvus, kurie man atrodė svarbūs, įdomūs ir įprasmintini, tada man pasidarė įdomu ir prasminga. Autoriui turi būti įdomu tai, ką daro. Turi kažkaip implikuoti ir sau sukurti prasmę. Pirmiausia sau turi sukurti prasmę, kad jinai atsispindėtų ir kitur, kitiems. Tada, kai atsirado kažkiek tų eilėraščių, pradėjau traukti iš savo atminties siūlą ir mamą kalbinti, kad jinai atsimintų apie kažką. Apie tam tikrus dalykus, įvykius, žmones. Klausdavau, klausinėdavau. Ji puikiai atsimindavo po kurio laiko, bet kartais reikėdavo poros dienų, jai 84-eri. Ji man sakydavo, kai nenorėdavo, neturėdavo sveikatos: „Tu geriau atsimeni“. Sakau: „Aš tikrai neatsimenu. Kaip aš galiu vieną ar kitą įvykį atsiminti, jei man tebuvo trys metai?“. Tai beveik neįmanoma. Atsimeni kažkokį vieną įvykį galbūt, ir tai labai miglotai arba sugalvoji, kad tas įvykis toks buvo.

Eilėraščiai pripildyti tikro, autentiško Ukmergės gyvenimo. Minėjote, kad ieškojote paramos Ukmergėje knygos išleidimui, bet negavote. Ar ukmergiškiai neįvertino? O gal asmenys, į kuriuos kreipėtės, buvo ne tie?
Aš manau, čia jau tiktų prisiminimų kategorija. Bet pirmiausia, tai yra eilėraščiai. Eilėraštis nėra tiesioginis prisiminimas. Tai meninė kategorija, literatūros kūrinys, kuris nėra dokumentinė ar paradokumentinė proza, kaip prisiminimai.

O dėl autentikos, tai žinoma, jos yra. Kiek aš prisimenu, kiek vaikas gali prisiminti. Ukmergės centre labai retai lankydavomės. Galbūt nebūdavo dėl ko važiuoti. Gal važiuodavo į krautuvę, bet vaiko ten nesiveždavo. Diedukai turėjo didžiulį sodą. Sode augindavo bulves ir kitas daržoves. Sodas buvo prasimaitinimo šaltinis. O žmonės valgydavo mažai. Daug dirbdavo. O vaikui, žinoma, kas belikdavo – žaisti su broliu ar su pusbroliais, su kaimynų vaikais. Ateidavo ir kaimynų mergaitė. Nuostabu buvo stebėti gyvenimą, kuris aplinkui vyksta. Močiutė gražiai globojo kates. Katės nakčiai paleidžiamos į lauką išeina, grįžta apdraskytos po kovų su kitais katinais. Tai buvo beveik kaimo gyvenimas. Nuostabus, gražus labai. Mažo miestelio, ne kaimo, bet beveik kaimo.

Dėl paramos gal nereikėtų skųstis. Kreipiausi į tuos žmones, kuriuos man rekomendavo, ir nei vienas iš jų nesureagavo. Kita vertus, pykti turbūt nereikia, nes kam reikalinga dabar poezija. Kas tą poeziją dabar skaito? O knyga vis tiek išėjo.

Ar prisiminimai – tai liūdesys?
Nežinau, gal atsakiau per visą ilgą kalbėjimą. Manau, kad ir liūdesys, ir ne. Bet kad tai turtas – tai aišku.

Ar dabar kokie nors keliai ar reikalai dar atveda į Ukmergę? Koks senelių namų likimas?
Neatveda. Su siaubu pagalvoju, kad senelio namai išgriauti, kad viskas yra kitaip, suardyta, galėčiau sakyti – net išniekinta.

Visa įvyko, kaip natūrali gyvenimo slinktis. Tetelė Janytė užsispyrusiai liko Ukmergėje gyventi, nepaisydama įkalbinėjimų grįžti į Kauną, kur Žaliakalnyje turėjo butą. Jinai atsisakė, ligota, su aukštu kraujospūdžiu liko Ukmergėje. Aišku, nugyveno labai gražų amžių, buvo labai gražus žmogus, labai santūrus. Bet tas namas visiškai sunyko. Absoliučiai. Esu išfotografavęs jį prieš keturiolika metų.  Kai gyvena vienas žmogus, senas žmogus, jam aplinkos tikrovė nieko nereiškia, jis gyvena savo pasaulyje, irgi greičiausiai prisiminimų, tad tas namas atrodė siaubingai. Jisai buvo visiškai suiręs. Galiausiai jį nusipirko kiti žmonės, jauni, ambicingi. Nugriovė. Pasistatė savo, bet nesu matęs. Tiesą sakant, nelabai ir noriu pamatyti. Šiuolaikinė Ukmergė man turbūt būtų svetima. Aš kalbu apie žmones – aš beveik nieko nepažįstu. Galbūt turėčiau kelis ryšius, bet su jais galima pasikalbėti arba susitikti Vilniuje.

Gal dar liko kas nors nepaklausta?
Norint suvokti aplinką, kurioje atsiradai, reikia skaityti rašytojus, kurie ją vaizduoja. Iš ukmergiškių žinojau tik vienintelį poetą Vladą Šlaitą, kuris man ilgainiui tapo svarbus. Aišku, gerokai vėliau. Prieš tai man labiau rūpėjo labiau estetizuoti. O Šlaitas toks vienos melodijos poetas. Su jo poezija susipažinau tik studijuodamas, bet man tai buvo svarbu, nes, pasakodavo mano diedukai ir mano visa giminė, ir tėvas, ir tėvo broliai, ir seserys, studijavo toje pačioje gimnazijoje. Jis buvo jų draugas, kai kurių klasiokas. Dėdės draugas daktaras Gintautas buvo labai artimas Šlaito  draugas. Tokia lyg ir detalė. Daktaras dažnai viešėdavo pas senelius namuose, atvažiuodavo, aš prisimenu. Bet, aišku, jokių kalbų tuomet apie poeziją nebūdavo. Galbūt aš tuomet išvis nežinojau to žodžio. O gal žinojau, bet man tai nieko nereiškė. Pradėjau rašyti penkiolikos metų. Na, žinoma, įsimylėjęs.

Ačiū už atsakymus.

Knygą „Virtuvėlė, pilna Ukmergės“, kaip ir daugiau Juliaus Kelero knygų, tarp kurių yra ir vaikiškų, galima rasti Ukmergės Vlado Šlaito bibliotekoje.

Nuotraukos - autorės.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau