Ukmergės kultūros puslapiai

                                           Rašyk. Kažką daryk su šia padange!, poezijos rinktinė, Kaunas, 2014.

Romas Raila – savitas ir be galo įdomus, charizmatiškas poetas iš Siesikų (Ukmergės r.), tačiau jo eilės jau spėjo apskrieti ir netikėčiausius Lietuvos kampelius. Štai Vilniaus patilčių grafitininkai nepatingėjo išpurkšti dažais viso poeto eilėraščio „Baltas ir ramus miestelis šitas / Aukštaitijos...“. Pats kūrėjas Druskininkuose priešais legendinę kavinę „Širdelę“ savo eilėraštį įamžino dažais ant presuotų pjuvenų lakštų tvoros vieno Poetinio Druskininkų rudens metu.

Romas Raila su minėtu grafitininkų taip mėgstamu eilėraščiu yra patraukęs ir garsių žmonių dėmesį tinklaraščiuose  – juo dalijasi Klaipėdos krašto poetas, eseistas, prozininkas, dramaturgas Gintaras Grajauskas, o literatūrologas, redaktorius, žurnalistas Virginijus Gasiliūnas ne viename savo įraše užsiminė vis laukiantis naujos poeto knygos.

Tačiau gera žinia pranoko save pačią, ir minėtajam V. Gasiliūnui, ir man, ir daugybei Romo Railos poezijos mėgėjų dėmesiui pasirodė ištisa autoriaus kūrybos rinktinė "Rašyk. Kažką daryk su šia padange!", apimanti poeto kūrybą nuo 1978 iki 2010 m.

Nuo pat pirmųjų, anksčiausiai rašytų tekstų pamažu ima kristalizuotis poetinė Romo Railos kalba – pirmųjų dešimtmečių tekstai dažniausiai silabotoniškai tvarkingi, būdingas gausus intertekstualumas, įvairių literatūrinių patirčių apmąstymas, visą kūrybą lydi Antikos vaizdiniai „Kaip vėlė iš juodo graikų Hado“ (p. 20), antikinės bei biblinės kultūros veikėjai: Ikaro / Bakcho / Nojaus personažiškumas. Autorius įsikūnija į juos, atsisakydamas savasties, keisdamas įvairius rakursus į kontekstą – „nes noriu būt kažkuo kitu / gal Ikaru, Bakchu ar Nojum“. Nuo pat kūrybos pradžios kūrėjo mitas, manifestas ir atviros sielos būsena yra vienatvė ir apmąstymai sėdint vienatvės saulėlydžiuose ir žarose: „Sėdėjimai. Be žodžių. Ir su pokalbiais. / Prie būsimos nakties angos. / Tabako kvapas. / Ir gaisai pastogėse / bei sutemų belaukiančiuos languos“ („Sėdėjimai vakare ant slenksčio“, p. 23). Šiame eilėraštyje galima klausti, ką poetui reiškia sėdėjimai be žodžių, o jei su pokalbiais – tada, kas yra tas pašnekovas. Perskaičius kitus tekstus tarsi atsiveria vaizdas, kad tas tylusis sėdėjimas vakarėjant yra kūrėjo autorefleksija, meditatyvi būsena, sklandantys tabako dūmai, lyg smilkstančių minčių draikalai nostalgiškoje aplinkoje, ore, o pašnekovas – menamas kūrybos lapas, ir, be abejo, pats Kūrėjas, Dievas, Absoliutas.

Iš tiesų dauguma eilėraščių yra švelniai sakrališki, kartais Dievas yra nebylus visaapimantis tylos rezonansas, spengimas žiemos naktyje, kartais tai dialogiška būtybė, kaip eilėraštyje „Pokalbis su Dievu“ (p. 108). Kūrėjo pasaulis priimamas kaip netobula dermė, kurioje yra tam tikra ir gėrio, ir blogio pusiausvyra:

– O jeigu blogį sunaikint mėgintum?
– Tai ir tave turėčiau trenkt žaibu.
– Vadinas, visą laiką teks kankintis?
– Taip, bus sunku. Tačiau ir nuostabu.

Apskritai visoje Romo Railos poezijos rinktinėje ryšys su Dievu, maldos motyvas yra be galo svarbūs gyvenimo ir kūrybos segmentai: „Laukinė malda“ (p. 30), „Kūrėjo malda“ (p. 115), „Kaip malda“ (p. 121), „Dar vienas Dievo balsas“ (p. 152), „Dievoieška. Užu medžių“ (p. 187), „Naktinės maldos“ (p. 232). Prie šių religinės poetikos tekstų dar galime priskirti sumišusius su šiuolaikinėmis gyvenimo aktualijomis tekstus, kitokio požiūrio į Dievą eilėraščius: „Meistras“ (p. 222), „Kūrėjas pjauna kiaulę“ (p. 240). Kartais Dievas pasirodo tiesiog kasdienybėje, tam tikroje satyrinėje aplinkoje, tarsi jo visai neieškant, kaip eilėraštyje „Žemas vakaras“:

Kažin koks poetas
iš už serbentų krūmo
smalsiai spokso į ją* pro binoklį,
patyliukais kikena, o iš viršaus
jį ne mažiau stebi
Visatos Sutvėrėjas

Poetas kažką pajunta,
pakelia galvą,
pamato Viešpatį, ir kurį laiką
jie tylomis žiūri vienas į kitą.

Paskui abu susigėsta.

Šiame ir kituose eilėraščiuose, susijusiuose su religine tematika, autorius nėra „davatkiškas“ ar dievobaimingas Kūrėjo aukštintojas. Tokie tekstai kaip tik dažniausiai yra arti erezijos, provokatyvūs, tačiau kartu ir subtilūs. Santykis su Dievu, jo rakursas kintantis, jį galima įžvelgti ir pakylėtą, ir esantį paprastoje nūdienos, netgi lėkštos buities pasaulyje.

Apskritai poetas atsisako patoso kalbėdamas ne tik religine tematika, bet ir lietuvybės, tautiškumo temomis, vaizduodamas žmonių santykius. Dažnai tai esti gana ironiški škicai – nevengiama subtiliai pasijuokti iš pasaulio, taip pat iš savęs, iš tėvynės ir jo piliečių, kuriems anaiptol negiedami grafomaniški ditirambai.

Tačiau, kad ir priimdamas visą ironiją, sarkazmą, grotesko poetiką, vis tiek gali užčiuopti poeto vertybinį pasaulį. Persiritus Nepriklausomybės laikams, aštrėja senojo, komunistinio pasaulio kritika, o taip pat sarkazmas mėtant akmenis į šiuolaikinių klerkų, politikų-nomenklatūrininkų, išverstaskūrių daržą.

Antai eilėraštyje „Mąstytojas“ (p. 107) autorius atviru tekstu kuria tarybinės valdžios parodiją pasitelkdamas V. Montvilos eilėraščio „Leninui“ patosinę gaidą, kuri ilgainiui virto „šviesaus rytojaus“ devizu: „Ateina genijai / ir vėl išnyksta. / Atėjo / Leninas / visiem laikam.“**  Romas Raila pašiepiamai dialogiškai žaidžia šiais žodžiais:

Ateina genijai.
Priverda košės.
Ir vėl išnyksta.
— — — — — —
Kabina košę žmonės,
keikias, spjaudos ir
laukia naujų genijų.

Tikriausiai sociokritika būtų antroji pagal dažnumą eilėraščių tema. Pasitelkdamas gilius daugiakultūrius įvaizdžius, atėjusius iš biblinio, Antikos, pasakiškojo, mitinio pasaulio, Romas Raila kuria įdomius sociokritinius eskizus per ironiją, juodąjį humorą, kartais viską užaštrindamas grotesku, absurdo logika.

Parulskiško tono eilėraštyje „Kūrėjas pjauna kiaulę“ (p. 232) nuolatinis eilėraščio refrenas yra „tai, kas dabar vyksta“, tarsi savotiškas kaimo žinių reportažas:

Šis kieme besiraitantis gyvulys,
šis kvailos medžiagos tumulas,
šis didžiulis baltas objektas
yra sutvertas tam,
kad vyktų tai,
kas dabar vyksta.
<...>
Šitas ilgas peilis
yra formalus pateisinimas to,
kas dabar vyksta.

Šis smarkus žviegimas –
primityviausia žinia pasauliui
apie tai, kas dabar vyksta.

Šios sociokritikos gausu ir kituose poeto tekstuose, kur per buitines situacijas, žaidžiant tam tikrais įvaizdžiais pasakoma labai daug provokatyvių, tačiau tiesos, teisingumo žodžių. Satyra – tarsi priemonė kovoti su visuotine neteisybe, į visa, kas dabar vyksta, kas vyko anksčiau, į valdžiažmogių žaidimus vienintelis blaivus ir aštrus įmanomas žvilgsnis – juodasis humoras.

Eilėraštyje „Juodmargis metraštininkas“ (p. 221) „baltų balandžių“ ir panašūs taikos, meilės simboliai yra tarsi apverčiami, juk šis informaciniame kare paskendęs pasaulis jau savaime yra kaukėtas, simboliai netekę prasmės, vykstanti destrukcija po griuvėsių sluoksniais laidoja tiesą, nors turėtų už ją laiduoti. Eilėraštis kaip pasaka pradedamas neįvardytame laike „kai...“

Kai balandis su šakele snape
žiebė naują karą,
kai griaudinčios armotos
gamino naują taiką,
kai durnius su durelėmis
darė gatvėj naują išmintį,
kai žilas magistras iš katedros
dėstė naują beprotybę,
kai įsimylėjėliai parke
prisiekė naują vienišumą,
<…>
tylioje celėje
į storą knygą rašė
ir rašė vis tą pačią užmarštį.

Iš tiesų, remdamasis absurdo logika, apverstojo pasaulio vaizdinija, poetas gali prabilti kaip tas „karaliaus juokdarys“, vienintelis, kuris gali kritikuoti valdžią, biurokratinį aparatą apsirėdęs juodojo juokdario kostiumą. Dažnu tiesosakos aktu tampa paradokso pajauta, daug dėmesio skiriama šiuolaikiniam „bažnytkaimio folklorui“, kuris apdainuojamas nevengiant aštrios ir provokuojančios satyros. Kartais ji net perauga į groteską, iš tiesų šokiruojantį skaitytoją, provokuojantį įvairias dviprasmiškas jausenas, kaip eilėraštis „Žmogėdra“ (p. 140), kuriame skerdynių ir kanibalizmo aktas tėra žvilgsnis, klausiantis, kas yra anapus kūno, anapus regimosios tikrovės, žmogiškosios būties... Poetas yra tarsi rusų kultūroje užgimęs jurodivas-šventpaikštis. Jurodivų kultūros aspektais įdomi poetinio subjekto laikysena naratyviniame eilėraštyje „Durnius su durelėm“ (p. 218):

Dar kūdikystėje
pamilau dureles
tarsi mąstytojas
Mebijaus juostą,
tarsi poetas
žvaigždę aušrinę,
tarsi krikščionis
kryžių.

Vaiku būdamas
tąsiau ant pečių po kambarį
nedidukes spintutės dureles.
Sulaukęs paauglio metų,
laksčiau gatvėmis
su visaip prirašinėtomis,
tuščiaširdėmis
tupyklos durelėmis.

M. Foucault teigimu*** , juokdarys rūmų aplinkoje visada turėjo gilią simbolinę reikšmę – buvo laikomas tiesos ir išminties reiškėju, visuomenės kritiku, mediumu su anapusybe (ribinės ar užribinės būtybės proto atžvilgiu). Taip pat juokdarys išreiškia tiesas, kurios sveikam protui neprieinamos. Taip ir mūsų Lietuvos valstybės, prieš tai įėjusios į Sovietų Sąjungą, naratyve atsiranda reikiamybė drąsaus poetinio balso, kuriuo išsakoma „apnuoginta tiesa“ su juokdariui būdingais tiesmukiškumo, savito grotesko elementais. Kliaujantis šia apversta išmintimi, eilėraštyje „Civilinės gynybos paskaita“ (p. 164) žmogaus susidūrimas su Dievo balsu, kuris atliepia į vidinį sąžinės balsą, yra neišvengiamas, nuo to neįmanoma pabėgti prisidengus nūdienos pramogomis ar pseudotikrovėmis:

Teliko nepaminėta
tik viena nelaimė –
tai Dievo balsas,
galintis kada nors pasigirsti
iš dangaus.

Jam netikėtai suskambus,
nevertėtų kišti galvų po pagalvėmis,
grūstis į ausis vatos gumuliukų
ar gumos rutuliukų,
nes šitos priemonės teapsaugo
tiktai nuo paprasto garso.

Šiame eilėraštyje nuolat pasikartoja draudimas nemėginti slėptis šventyklose, viešnamiuose, mokslo akademijose, valdžios kontorose, karo bazėse (gretinami ir jungiami įvairiapoliai dalykai), galop litaniškai prabylama apie to nepaprastojo balso neišvengiamybę, ji tarsi įkaitintas virbas perveria žmogaus ir pasaulio esmę:

Taip pat nerekomenduojame slėptis
nei statinėse, nei kubiluose,
nei patiltėse, nei medžių drevėse,
nei duobėse, nei urvuose,
nei rūsiuose, nei katakombose,
nes Kalbėtojo žodžiai, mūsų manymu,
bus skvarbesni už rentgeno spindulius
ir jus pasieks net įsiraususius
lig pat Žemės branduolio.

Šis eilėraštis kartu labai simboliškai esti lyg savitas, įdomus pačios kūrybos manifestas. Juk kaip tik poezija yra tie tiesosakos žodžiai, tas veriantis virbas, vidiniai registrai, dievoieškos apmąstymai, kurie visada glūdi žemės, o kartu ir kiekvieno kūrėjo branduolyje. Šiuo balsu bus nusmelkiamas kiekvienas skaitytojas, kuris atsivers Romo Railos poezijos knygą „Rašyk. Kažką daryk po šia padange“...

*      Merginą – aut. past.
**    Vytautas Montvila, Raštai, t. 1, Vilnius: Valstybinės grožinės literatūros leidykla, 1982, p. 171.
***  Michel Foucault, Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas, Vilnius: Baltos lankos, 1998.