Nuo balandžio 4 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje eksponuojami J. E. Kosakovskio piešiniai. Jų paroda surengta bendradarbiaujant su Nacionaliniu M. K. Čiurlionio muziejumi. Ji vadinasi...

Taip. Šiuo atveju, daug kas prasideda nuo pavadinimo. „Užburtas vienaragio“. Tas magiškas žodis vienaragis... Mistinis gyvūnas, gerokai primenantis lietuvių liaudies kultinį gyvūną arklį, vieną iš pagrindinių veikėjų ir didžiajame, ir vidutiniame, ir mažajame herbe. Lietuvos Respublikos! O ir kaip skamba – Kosakovskio vienaragiai, Jono Eustachijaus vienaragiai !!!

Jonas Eustachijus Kosakovskis (grafas, beje) gimė 1900 metais ir šiuos, parodoje matomus, darbus piešė jau būdamas garbaus amžiaus, jau visai subrendęs kaip žmogus, asmenybė, savo specialybės profesionalas, bet, atrodo, tikrai nepraradęs savito, ironiško, bet tokio atlaidžiai šilto, nostalgiškai šypsenai nuteikiančio požiūrio į gyvenimą.

Jo biografija yra verta veiksmo serialo. Jonas Eustachijus Kosakovskis, grafo Stanislovo Kosakovskio jauniausias sūnus, gimė Varšuvoje, bet augo Vaikuškyje šalia Ukmergės. Paaugliškos jo išdaigos liko brolio dvare Lyduokiuose, gimnazisto dienos – Žytomyre, Ukrainoje. 1918-1920 metais savanoriu ulonu kariavo prieš bolševikus, 1928 metais baigė Varšuvos universitetą ir tapo gydytoju, 1939 m. vėl kariavo prieš bolševikus, pateko į nelaisvę, vėliau grįžo į Varšuvą ir 1940 m. buvo suimtas jau vokiečių gestapo. Paleistas organizavo pagalbą žydų vaikams, dėstė pogrindinėse Lenkijos medicinos mokyklose, dalyvavo Varšuvos sukilime. 1950 m. tapo pirmuoju Lenkijoje vaikų chirurgijos profesoriumi, dirbo medicininį ir pedagoginį darbą. Paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų intensyviai drožinėjo iš medžio ir akmens, piešė. Kaip žmogus, visapusiškai talentingas, laimėjo pagrindinį prizą medikų meno festivalyje Turine 1976 m.

Parodoje eksponuojami piešiniai sukurti 1970-73 metais. Ar tai meno terapija, ar sielos šauksmas, nulemtas panašių giminaičių, na, pavyzdžiui, senelio ir tėvo, polėkių, nėra taip ir svarbu. Dabar mes žinome, kad Jonas Eustachijus pradėjo piešti - tapyti, kai dėl ligos nebegalėjo nulaikyti skalpelio, su kuriuo jis darė operacijas ir su kuriuo laisvalaikiu skobė skulptūrėles iš akmens ar iš medžio. Jonas Eustachijus Kosakovskis nėra menininkas profesionalas, bet tai nemenkina jo darbų vertės, gal kaip tik - atvirkščiai. Meno specialistai jo darbuose įžvelgia ir primityviojo, ir naiviojo meno bruožų, bet akivaizdžiai matytina, kad autoriui tai mažai rūpėjo.

Muziejaus parodinėse salėse pateikti darbai atlikti savita, pačio kūrėjo susigalvota ir ištobulinta technologija, piešiant specialiomis akvarelinėmis kreidelėmis ant fotografinio popieriaus, tušu apvedžiojant piešiamo daikto kontūrus ir padengiant laku. Tai sukuria savitą, panašų į vitražą stilių, kūriniai kartais atrodo tarsi šviečiantys iš vidaus. Fotografinis popierius apribojo paveikslėlių dydį, tad visi jie yra panašaus formato, ne didesni kaip 28x32 cm dydžio.

Struktūriškai sudėtingiausi, įvairias žanrines scenas vaizduojantys darbai kiek panašūs į karikatūras, tačiau pateikiami su labai subtiliu humoru, nieko neįžeidžiant, bet sukeliant tiesiog nevalingą šypseną. Štai viename paveikslėlyje matosi chirurgo pedagogo veikla – guli žmogelis išverstais viduriais, viduryje solidus profesorius, aplinkui kolegos rimtais veidais, o du kažką tarpusavyje kuždasi, visai ne rimtais veidais. Kitame piešinuke tiesiog parašyta „egzamin doktorski“ (liet. daktaro egzaminas), kad visiems būtų aišku, – du komisijos nariai miega, du rūko, studentė „nervinasi“, kampe griaučiai ir pilnos grindys šuniukų. Tiesiog kažkoks magiškasis realizmas. Dar kitame – dailininkas, paroda, lankytojai – vieni žiūri į paveikslus, kiti šnekučiuojasi, o vaikas žaidžia su šunimi ir jam tas menas bei saloniniai pokalbiai akivaizdžiai visai neįdomūs. Atrodytų paprasti maži piešinukai, o juose telpa ir aiškus siužetas, ir ryškios emocijos, ironija, humoras...

Manau, jog šiose masinėse scenose, saloninių vakarėlių su šokiais piešiniuose, tikriausiai galima būtų surasti daug autoriaus giminių bei pažįstamų, bet, deja, laiko dulkės juos jau padengė. O štai į piešiniuose „sustingdytą“ gyvenimą joms taip ir nepavyksta prasibrauti...

Kaip tikras bajoras ir auklėtas katalikiškoje dvasioje, autorius, matyt, negalėjo išvengti religinės tematikos, bet jo piešinių šventieji tokie jaukūs, nepikti, nestatiški ir nedidaktiški, kad jie atrodo tiesiog kaip kokie šilti vaikystės atsiminimai. Šalia biblijinių, evangelinių siužetų jaukiai įsitaisę ir pasakų personažai bei motyvai. Štai, trys karaliai atėję sveikinti kūdikėlio Jėzaus atsivedė ne tik asilų, ožkų ir kupranugarių, bet ir vienaragį su šventiškai žibančiu ragu. Adomas ir Ieva apsupti įvairių gyvūnų, žinoma, neišskiriant ir vienaragio. Vienaragiai, asiliukai, chimeros, reptilijos puikiai dera ne tik su Kristumi, Marija ar Magdalena, bet ir su Napoleonu ar kitais istoriniais ar literatūriniais personažais. Šen bei ten išlenda įvairių jūros gėrybių pilnos lėkštės – gal autorius jas mėgo, o gal jos jam tiesiog atrodė meniškai patrauklios. Klounai, giminės, kolegos, fantasmagoriniai vaikystės atsiminimai, Velykų, Kalėdų ir kitų namų švenčių motyvai – visko visko čia galima surasti.

Atskirai prašosi paminimos gėlės. Įvairių jų puokščių tarp parodos paveikslėlių tikrai gausu. Nuoširdžiai išpieštos, tegul ir perdėtu sentimentalumu kvepiančios gėlytės, sukelia tikrą šilumą sielai. Ne tik piešiančiojo... Nemažai natiurmortų iš daržo gėrybių. Neslepiamas vaiko augusio kaime potyris ir jo atspindys gyvenimui krypstant saulėlydžio link. Apskritai, visai nesunku įžvelgti, kad tai pagyvenusio žmogaus darbai – nėra bravūros, polėkio ar noro skristi, tačiau viskas padaryta ir pasakyta kruopščiai su meile ir šiluma.

Piešinių spalvos šiltos, gana ryškios, gal tai lako sukeliamas efektas. Gal ir neperdėsiu pastebėjęs, jog ši, tikrai išsiskirianti, paroda yra labai geras būdas ar momentas nors trumpam pabėgti nuo kasdienybės į nuoširdumo, šviesių prisiminimų, sentimentų artimui kupiną, nors ir miniatiūrinį, spalvų pasaulį.

Paroda nenuvylė – stebukliniai Kosakovskio vienaragiai netikėtai išlenda iš bet kur... Iš tiesų mistinis gyvūnas tiek gyvenime, tiek Jono Eustachijaus susikurtame ir sukurtame pasaulėlyje. O gal ištisoje visatoje...

Reprodukcijos iš www.wojtkuszki.eu

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau