Ukmergės kultūros centre gegužės 25 d. sėkmingai atidaryta ir po mėnesio sėkmingai uždaryta ukmergiškių dailininkų ir fotografų kūrybos darbų paroda.

Čia galite paskaitinėti ir apie mano subjektyvius potyrius ne-aki-vaizdiniu būdu bendraujant su savo krašto fotografais, dailininkais ar tautodailininkais, ar tiesiog menininkais - kūrėjais.

Parodoje savo darbus eksponavo - dalyvavo daug pastarųjų - nuo pradedančiųjų iki labai patyrusių, su Ukmerge siejamų ar besisiejančių. Kas ne taip ir svarbu, svarbiau, kad autorių daug, o darbų dar daugiau.

Tik įėjus į parodų galeriją, iš karto akį patraukia didelis - ryškus, matomas per visą salę Egidijaus Darulio darbas. Toks labai teisingas papiktnaudžiavimas savo parodų organizatoriaus padėtimi. Iš toli - nenusakomo vaizdo, bet traukiantis į save, gerai derantis didelėje erdvėje ir tik priėjus bei pamačius smulkiomis raidelėmis parašytą pavadinimą - „Pelėsiai ir puviniai“ – tampa aišku, kad autorius lyg ir bando būti bjaurus ar sukelti prieštaringas emocijas, bet vis tiek išlieka lyriškas savo spalvomis ir potėpiais, kurie vietomis ryškūs, vietomis – ne, bet tarpusavyje gražiai derantys beigi nepelėsiniai.

Viduryje salės ir netoli galerijos durų (pirmieji įspūdžiai patys stipriausi) stovi, nežinia iš ko pagamintas, toks siurrealistinis zuikis su labai ilgomis medinėmis kojomis, bet toks visiškai savas ir artimas. Virš jo sklando ežiukai su medžio lapų sparneliais. Gal ir netinka toks apibūdinimas, bet jie labai mieli, be to skraidantys – visai kaip menininko polėkis. Ežiukai, kaip ir menininkai, visada yra paslaptingi. Tai - Vaido Žvirblio kūriniai. Tai patyręs dailininkas, daugiausiai dirbantis iliustracijų srityje, 2008 m. Lietuvos knygos meno konkurse apdovanotas premija už knygą „Briedis Eugenijus“. Pasak parodos organizatorių, į šią parodą jis pateko pareiškęs, kad Vilnius yra Ukmergės priemiestis, todėl jis visai čia tinka. Ir iš tiesų – ar verta dėl to ginčytis.

Kamputyje įsispraudę Laimos Dzigaitės tradiciniai lino ir žolių, pavadinkim, ansambliažai dvelkia kaimišku artumu ir šiluma, net ir kvepia gamta, tikra ir perkeltine to žodžio prasme, ir nors eksponuojamo keturių paveikslų ciklo tema nėra nei romantiška, nei idiliška, vienok, būtent gamtinių medžiagų atspalvių harmonija ir sukuria tą liūdnai pakilų, paveikslų tematiką subtiliai atliepiantį, kūrinių koloritą.

Įvairių sričių menininkė Nijolė Vilkė Stunskaitė pristato ant šilko tapytas lelijas. Tai nelengvas žanras, nes šilkas klaidų neatleidžia, tačiau viskas atlikta kruopščiai ir „taip kaip reikia“, lyg ir glosto akį šiltomis bei šaltomis pastelinėmis spalvomis. Pastebėtina, kad niekas iš parodos dalyvių daugiau neišdrįso varžytis su šilku, kas kūriniui irgi pridėjo išskirtinumo.

Gretimai „kabo“ Eglės Kuliavaitės „Vilkmergė“. Jaunos autorės darbas, atliktas drąsiais potėpiais, gana kruopščiai, bet dar „pilnas“ tiesiogiai dėstomo turinio. Dar viena Vilkmergės legendos versija – atviro veido, šviesaus žvilgsnio mergina susigretinusi su vilku, o aplinkui siaučia legendų, istorijos ir gyvenimo audros. Paveiksle nesunku pastebėti autoportreto elementų, bet jie čia apgaubti tokia labai buitiškai romantiška versija. Tikėtina, kad gyvenimiška patirtis įneš pataisas į autorės kūrybinį braižą ir mes dar išvysim gilesnį požiūrį ir į legendas, ir į versijas.


Va, kažkaip maloniai akį glosto Kristinos Kasmauskienės peizažai, tokie tokie... tokių sodrių, tiesiog tautiškų spalvų, lyg iš audimo raštų, miškų, laukų ir klonių vaizdai. Kaip toje liaudies mėgstamoje dainoje „...miškus laukus ir klonius apgaubia sutema...“

Daivos Starkevičienės „Pabiro sužiro ir pražydo“ - labai ryškus ir dekoratyvus, nors ir neturintis „tiesioginio atvaizdo“ paveikslas, mažiausiai - kaip „stiprus“ interjero dizaino elementas, nors greičiau – netrumpalaikes autorės pastangas sustyguoti paveikslo spalvinę harmoniją atspindintis kūrinys.

Kristina Darulienė netoli „Pelėsių ir puvinių“ pakabino keletą subtilių, neryškių tokių „lėtų“ darbelių, tačiau man labiausiai patrauklus pasirodė darbas su augančiais pomidorais. Apšviesti retos vasaros saulės jie, atrodo, taip ir kvepia šiltnamiu..., bet klausimas - ar iš tikro šiems tapybos darbams labiausiai tiko didžiulės ir intensyvios E. D. drobės kaimynystė – vis tik pasiliko.

Juliaus Zarecko tapybinių dėlionių darbai tinkantys didelei erdvei, dekoratyvūs, aktyvinantys vaizduotę, tokie maloniai ryškūs, bet dar nepasiekiantys LSD (galvoje turiu visai ne Lietuvos sodininkų draugiją) ryškumo. Autorius, nors jau pakankamai subrendęs ir pribrendęs (o gal net ir perbrendęs) kaip menininkas, atrodo dar turi potencialo ir tikėtina ateityje dar nustebins. Svarbu, kad nenugąsdintų...

Oksana Judakova, grafikė, nors kažkodėl žinoma Ukmergės padangėje kaip „fotografė iš Niujorko“, parodai pateikė ketverius oforto technika atliktus darbelius, ir vieną piešinį spalvota pastele, kuriame žydrame fone vaikšto tokia išdidi višta, kuriai, atrodo, niekas daugiau nerūpi. Oforto technika sukurti kaimo kiemo vaizdelių atspaudai - tarsi iliustracijos iš vaikystės knygos. Gaila, kad višta ir kiti ryškiaspalviai kaimynai lyg ir užgožė tą voratinklinį ofortų piešinių audinį, tyrinėtiną vos ne su lešiu ir atsidėjus. Tarkim, kad taip, kaip gyvenimo kasdienybė vaikystės atsiminimus.

Mano metų atradimas - Aušra Bartkutė Deviatnikova ir jos „Šamas – undinė“, nes visa tai yra ne tas kas atrodo – šamas gali būti undinė, undinė gali būti šamu. O ir pats šamas išverstomis akimis iš tvenkinio (šiuo atveju iš paveikslo) atrodo toks žaismingas. Greta „Šamo...“ pateikiamas mišrios, o gal net nenusakomos technikos (piešta, klijuota, tapyta ir vėl piešta...) paveikslas vaizduojantis išblunkančius atsiminimus ("Kai susitinkam per retai") – ir viskas palaipsniui išblunka...

Romos Zareckienės stiklo plastikos darbai atrodo lyg būtu išlieti iš ledo, tokios atvirkščios pėdos. Parodos lankytojai taip ir taikė pakutenti padus, nors eksponatus rankomis liesti yra griežtai draudžiama. Kitoje parodos vietoje, Romos Zareckienės pateiktos monotipijos (tokia grafikos technika) šiek tiek atspindi tautinius etnografinius motyvus, o pačios monotipijos savo spalvine gama ir struktūra į juos gana gražiai lygiuojasi - tokios pat subtilios ir „išieškotos“.

Dar vienas mano atradimas (jau žvalgausi ar mato Nacionalinių premijų komitetas) buvo Ingos Miliauskaitės dvi vonios, su jose tūnančiomis, išraiškingais veidais didžiakojėmis moteriškėmis pagamintomis iš veltinio. Be jokios abejonės, lyg ir žinojau, kad iš vilnos galima ne tik veltinius batus velti, bet kad tokios raiškos dekoratyvinius (gal net skulptūrinius) darbus būtų galima padaryti, dar nežinojau. Kruopščiai, su meile ir dar su dalimi geranoriško humoro pagamintos, o gal tiksliau sakyti suveltos, moterytės (autorė kartais jas vadina būtybėmis) tarsi į nieką nekreipia dėmesio, kontempliuoja (toks beje vieno kūrinio pavadinimas) sau voniose, ir ką tų joms...

Aš visada buvau Andriaus Janulio fanas. Tiksliau, tokiu tapau po to, kai jis pasodino metalinę Janulytę ant muzikos mokyklos stogelio, nors oficialiai ji vadinasi Pepė Ilgakojinė. Štai, autorius lengva ranka (lengva kalviška ranka!!!) iš poros senų semtuvų ir armatūros gabalų sukuria metalo plastikos kūrinį, kuris ūmai tampa „Šokėja“, tad A.Janulį drąsiai galima būtų vadinti skulptoriumi, nors daug kas jį vadina kalviu, o pats jis kartais tyliai prisistato suvirintoju. Ne pavadinimuose esmė – jei jau žmogus turi polėkį, tai jo jau nieks nesustabdys. Iš aprūdijusio plieno padarytas žiogas-bitė-sraigė-mutantas tobulas savo vabzdiška forma, sužavi atpažįstamomis įrengimų detalėmis ir man labai gražia, šviežių rūdžių spalva, nes prieš pat parodą pagamintas, nors pavadinimas nuteikiantis ir visai ne svajingai, o kažkaip suktai „Kur wa“... gal tai susiję su metalo apdirbimo paslaptimi ar kokia metalinių detalių rūšimi, bet tikriausiai tik autorius tai žino. Lai... Atskiro paminėjimo nusipelno „Mero minkštasuolis“ kuris visai ne minkštas, nes plieninis ir išsiduobęs, vargu ar patogus, nors visiems galima „matuotis“, t. y. tai vienas iš tų retų eksponatų ant kurių galima sėdėti. Gretimai pateiktas smulkus metalo plastikos darbas „Auksiniai gegutės kiaušiniai“ jau palaipsniui „juda“ link juvelyrikos stilistikos, kas savaip žavu ir brangu.



Jolita Šlepetienė, patraukė dėmesį savo molinukais. Sėdi visokios laumės, velniai žino kas ir šiaip žmogeliai, kas apglėbęs lyg akmenį, kas sustingęs veiksme, o vienas netgi ideologiškai įtartinas – laiko rankose lyg ir bokalą, labai tikėtina, kad giros, nors pikti liežuviai plaka, kad alaus. Tai sunkiai siejasi su dabartine valdžios pozicija, bet čia aš apie Ukmergės menininkus, o ne apie politiką.

Tautodailininkas Rimantas Zinkevičius – toks klasikinis (ar klasikas) kaip visada – smulkūs, kaimo rūpintojėlių stiliumi išdrožti gyventojai, gyvūnai, namai ir namų apyvokos daiktai sudaro fantasmagorišką pilį, kur kiekvienas yra reikalingas ir yra savo vietoje. Tokia mažytė „duokim garo Lietuva“ kur kiekvienas darbus dirba, aria žemę, atgula į ją, ir taip Dievulio užsuktas ratas sukasi kaip sukėsi ir suksis.

Tarp parodoje išdėliotų trijų matavimų kūrinių neabejotinai išsiskiria Mykolo Striogos medžio plastikos darbai. Iš karto jaučiasi meistro ranka ir kiek kitokia, ne tautodailininkiška, kūrinių stilistika ir plastika. Gal kiek panašu į ano amžiaus 6-7 dešimtmečio meno stilistiką ir tendencijas, bet autentiška ir savita. Kaip minėjo parodų sales prižiūrinti A. B., nepaisant to, kad autoriui jau per 86 metus, skulptorius parodoms visada teikia tik naujus darbus. Ir vis kuo nors nustebina. Šįkart – „Ašaras reikia išverkt“.

Sunkiausiai apibūdinti ir darbų žanrą ir savo susižavėjimą, ir nuostabą – tai Vaidos Adomavičiūtės darbą (ar darbus). Nenusakomo stiliaus ir tai gal nėra svarbiausia Ar tai paveikslas ar tai instaliacija ar dar kas nors – stovi su kojomis ant žemės kaip skulptūra atremta į sieną ir kaip paveikslas prikabinta, gretimais dar keli priklausiniai ant sienos, iš paveikslo - skulptūros išauga atšaka ant kurios tremtinio į Sibirą vaiko batukas, grįžęs iš Sibiro ir nepasimetęs laiko ir laikotarpių skersvėjuose. Du paveikslai ir stovintis paveikslas-objektas tikslingai papuošti (ar įprasminti) mandalomis, ne klasikinėmis budistinėmis, bet kažkiek pagoniškomis, su mistiniais ženklais, vien autorei suprantamais simboliais. Autorės teigimu, tai visas jos gyvenimas, taip ir vadinasi „Visas mano gyvenimas“ kuriame artefaktai iš vaikystės, iš netolimos pasaulio ir asmeninės istorijos, iš dvasino pasaulio...

Atskirą temą suponuoja fotografai, foto grafikai, foto instaliatoriai ir dar kitaip foto, kad net nežinau kaip ir bepavadinti.

Pradžioje akys užkliūva už didelio formato, sodriai mėlynų atspalvių (menininkams – kobalto ir ultramarino), tilto per Šventąją ties Ukmerge, Vijolės Ivanauskienės daryta nuotrauka, kaip didelis nostalgiškas, spinduliuojantis vidinę šilumą ir ramybę paveikslas. Net pagalvoji – graži ta mūsų Ukmergė, tik reikia tiksliai pasirinkti požiūrio į ją kampą.

O žvelgdamas į Sonatos Ordės pateiktas tekstilės darbų kolekcijos nuotraukas, kurias padarė jaunas fotografas Saidis Orda, nejučia pradedi galvoti, kas čia svarbiau – kolekcijos ar nuotraukos. Gal tiesiog norėta pareklamuoti komercinę-meninę veiklą, tačiau peršasi tokia abejotina nuomonė, kad nuotraukos labiau vertingos nei juose paslėptas turinys. Autorius galėtu pateikti ir ne komponuotų reklaminių, bet laisvesnių, asmeninį požiūrį labiau atspindinčių nuotraukų. Nes toks „binarinis“ kelių autorių kūrybos pristatymas, ko gero, ne į naudą abiems.

Arūno Kulikausko mistika dvelkiančios nuotraukos su pridėtomis pašvaistėmis. O gal su prošvaistėmis, kaip mažomis viltimis niūrioje kasdienybėje. O gal ne kasdienybė niūri, bet pašvaistės-prošvaistės per ryškios, kaip anot vieno populiaraus dainiaus „... gal ten ne garsas skamba tyloj, o tyla garse...“ Šiaip ar taip, tai „tamsaus kambario (nesuprantantiems lietuviškai „camera obscura“ ar „pinhole“)“ technologija su kelių mėnesių išlaikymu darytos fotografijos, kuriose užfiksuota saulės slinktis dangumi. Sunku pasakyti kas lemia, bet nuotraukos, fiksuojančios visiškai realius peizažus, kažkodėl prisipildo supresuotos siurrealistinės erdvės, sutraukia į save ir renesansinių paveikslų peizažus, ir modernios grafikos bei op meno motyvus. O gal dar kažką, žodžiu, įdėmus, praprususio žiūrovo žvilgsnis tiesiog privalo sustoti ties jomis. Ir ne tik šios parodos kontekste.

Goda Taraškevičiūtė pateikė spalvotas, išraiškingas ir žaismingas savo draugių nuotraukas. Ir draugės ryškios, ir nuotraukos pavykusios. O man ypač patiko ta, kur su rožiniais (ukmergietiškai sakoma „ruožavais“) plaukais. Čia tekste dar tiktų ir „šypseniukas“.

Jurga Sally Jackevičiūtė parodai parinko nostalgiškai nespalvotų, atviruko dydžio Ukmergės nuotraukų. Ukmergės kurios jau nėra, nors nuotraukos nėra dar labai senos.

Dalija Zalenčiūtė su jaukiais žiemos vaizdeliais.

Fotografas Dainius Vytas - pripažintas Ukmergės krašto fotografas, kasdieniu fotografavimu įvaldęs fototechnikos galimybes, reportažinį stilių pakeliantis iki meninio lygio. Dabartinės Ukmergės neparadiniai vaizdai, solidūs atspaudai, melancholinė nuotaika, vienatvės jausmas...

Dar vienas foto grafas, Danielius Karalis, parodoje dalyvauja su elektronine fototechnika atliktais darbais. Fotonatiurmortus kompiuterinės programos dėka pavertė spalvotos grafikos darbais, atrodytų tokiais trapiais, vitražinio trapumo. Bet kompiuterinių programų kūrėjams reveransas iš autoriaus pusės neabejotinai priklausytų...

Elektronika stipriai įsirėžusi į mūsų gyvenimą. Jaunas autorius Kęstutis Dumbra, neslėpdamas sarkazmo į auksinius rėmelius įvilko savo selfį, iki neatpažįstamumo patobulinęs, išgavęs ryškią klouno-besmegenio marmūzę, Endy Warholo stiliumi kompiuterio pagalba sukūrė ryškų kaip bažnyčios vitražas besikeičiančių spalvinių gamų darbą keletą kartų pakartodamas pradinę nuotrauką (fotopaveikslą?). Ir vadinasi jis ne bele kaip – „Nene selfies of infinity“. Gal tai ir ne pats, menine prasme, brandžiausias darbas šioje parodoje, bet, neabejotinai, tikrai išsiskiriantis, tad labai tikėtina, kad didelis sąlyginio prakaito kiekis, „išlietas“ ką nors bebudavojant, vis tik duoda pastebimus rezultatus, o lengvi pačirškėjimai labiau paliktini paukšteliams (čia toks kaip ir apibendrinimas).

Išeinant iš parodos, prie durų, mane dar palydi trys Kristinos P. (ji taip norėjo prisistatyti, bet aš žinau jos pavardę, ir vardą...) paveikslai su mažais ryškiais, žaliais, žaismingais namukais. Tokie realistiškai pasakiški ar pasakiškai realistiški. Gražiai palydi, nes paroda tikrai graži, graži tikra to žodžio prasme. Čia kaip ir „end of the story“ (t. y. pasakos pabaiga), nors dar galima būtų plėstis ir apie Vaidą Adomavičiūtę, ar taip kokią nors kitą, gal ir nepaminėtą, autorę, bet tada jau reikia žiūrėti į kūrinių nuotraukas, o kur tu jas dabar pamatysi jei ne čiačia ar čia.

Nuotraukos ir reprodukcijos - J. Zarecko

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau