Savo pastebėjimus apie Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje liepos 12 d. atidarytą Tatjanos Sokolovos tapybos darbų parodą norėčiau pradėti šiek tiek iš toliau, nuo konteksto, galinčio išsamiau apibūdinti jaunos moters kelią link šio, parodos autorės biografijoje neabejotinai reikšmingo, kūrybos pristatymo.

Gal ne visi, kam tas yra ar būtų aktualu, žino faktą, kad Ukmergės meno mokyklos Dailės skyriuje veikia suaugusiųjų dailės studija. Tikiuosi, kad galbūt kai kas iš šio mano rašinio skaitytojų apie tai sužinos ir atras šią žinią labai naudinga sau.

Kartą per savaitę, vakarais į dailės studiją susirenka grupė suaugusių žmonių ir dvi akademines valandas (1,5 val.) piešia, tapo ar kuria kompozicijas užduota tema, kartais išbando naujas dailės technikas, medžiagas. Taip jau susiklostė, jog į dailės studiją daugiausia ateina moterys. Jos yra įvairaus amžiaus ir labai įvairių sugebėjimų. Yra ir studijos senbuvių, kurios čia lankosi jau šešis-septynis metus, bet kiekvienais metais lankančiųjų grupė pasipildo ir naujomis dalyvėmis. Kai kurios moterys ateina, kaip jos pačios sako, “kaip tušti, balti popieriaus lapai”, kai kurios vaikystėje yra lankiusios šią meno mokyklą, bet jos taip ir nepabaigusios...

Kadangi turėjau garbės pernai ir šiemet vesti dailės pratybas šioje studijoje, pastebėjau, jog darbas su suaugusiais, netikėtai, labai skiriasi nuo darbo su vaikais. Tą lemia skirtingos studiją lankančiųjų gebėjimų, motyvacijos, trokštamo rezultato, saviraiškos būtinybės, pasitikėjimo ir baimės proporcijos...


Šių metų pradžioje studiją pradėjusi lankyti Tatjana Sokolova nuo pat pradžių išsiskyrė tuo, kaip ji kibo į darbą, įsijungė į betarpišką dailės pažinimo procesą. Ji kaip didelis vaikas - imli, drąsi prieš popieriaus lapą ir žaismingai besijuokianti iš savo nesėkmės. Tatjana yra baškirų tautybės, su šeima gyveno Maskvoje, iš kur prieš keletą metų su vaikais bei vyru emigravo į Lietuvą ir apsistojo Ukmergėje. Gal emigracija, gal temperamentas ar nacionaliniai bruožai lemia Taniai būdingas savybes: spontaniškumą, ekspresyvumą, didžiulę kūrybinę energiją, imlumą informacijai, drąsą. Kūrybos procesas kaip srauni upė pagriebė ir nunešė jaunąją kūrėją. Į pamokas studijoje ji iškart pradėjo nešti pluoštus namuose per savaitę, dažnai naktimis, paguldžius vaikus miegoti, padarytų eskizų, įvairių kūrybinių bandymų.

Ypatingai nustebino jos natūralus, įgimtas spalvų pojūtis, kurio, deja, beveik nesimato šioje parodoje. Gal todėl, kad, kaip ir vaikams, Tatjanai būdinga kantrybės stoka ir mokymosi procese ji gana greitai atmetė akademinio piešimo ir tapybos pagrindus, kaip jai neįdomius ir nereikalingus. Kas iš esmės nėra blogai ar žalinga žmogui, atklydusiam į dailę “iš niekur” ir siekiančiam daugiau žaismės, saviugdos, turiningesnio laisvalaikio ar tiesiog pramogos, bet, turint norą ir siekį pavaizduoti realybę atpažįstamą, tokią, kokia ji yra, vis tik reikėtų atsispirti į tvirtus akademinius, padedančius pasaulį suvokti kaip erdvės, linijų ir spalvų vienovę sudarantį darinį, pagrindus. Jų nesant, pastangos piešti realistiškai išvirsta į „plokščiai“ suvokiamą fotorealizmą, kuris savo stilistika, mano subjektyvia nuomone, yra ganėtinai bedvasis, mechaniškas ir apgaulingas.

O Tatjana palinko į paprastą ir atvirą simbolizmą, iliustratyvumą. Tas yra suprantama, nes viduje kirbančią mintį ar jausmą greičiausiai, paprasčiausiai ir aiškiausiai galima išreikšti per simbolį. Bet nereikėtų pamiršti, kad yra ir pasirinktos dailės priemonės raiška, kūrinio plastika, jo poveikis ir kodai. Spalva kalba savo kalba, linija kalba savo kalba. Galima daug ką tapačiai pasakyti ir be simbolių. Pavyzdžiui, ryto metą juk gali parodyti laikrodis, „iškakariekuoti“ gaidys, iščirkšti žadintuvas, nušviesti saulė ar paskelbti žodžiai “Labas rytas!”


Taigi, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje jau eksponuojama Tatjanos Sokolovos tapybos darbų paroda „Žvilgsnis“! Charizmatiška jaunoji kūrėja šiltai pristatė savo parodą - 30 tapybos darbų, nutapytų akrilo dažais ant drobės. Pristatydama atvirai komentavo istorijas ir idėjas, pavaizduotas juose.

Kaip dailės studijos mokytoja nuoširdžiai džiaugiuosi dėl Tanios. Mano akyse per labai trumpą laikotarpį, maždaug pusmetį, įvyko Kūrybos Slėpinys arba Stebuklas: žmogus, rodos, tik atėjo į dailės pamokas, o jo kūrybinė energija jau išsiveržė kaip ugnikalnis, kaip fejerverkas. Ir štai – pirmoji personalinė paroda!

O kaip dailininkė, pridursiu - iš patirties žinau, kad kuriantis žmogus praeina įvairius supratimo ir augimo etapus. Iš pradžių atrodo, kad viską žinai ir viską gali. Kad viskas gražu, puiku ir tobula. Vėliau - kad gražaus, puikaus ir tobulo mene, kaip ir gyvenime, pasitaiko labai retai, kad daugiausia sukuriama ne tiek naujų kūrinių, kiek perkūrinių, pasikartojimų, replikų..., supranti, kad viskas jau sukurta. Dar vėliau ateina ramaus darbo dėl savęs, ne dėl kitų ir ne dėl meno istorijos, metas. Linkiu Tatjanai neužstrigti nei pirmajame, nei antrajame etapuose. Linkiu tiesiog dirbti! Ieškoti! Mokytis!

Prisimenu, kaip kartą viešint Niujorke apžiūrėjau MoMA (Museum of Modern Art) didelę grupinę parodą. O grįždama metro traukiniu namo, po ranka pasitaikiusiame miesto laikraštyje perskaičiau ir tos parodos recenziją. Kritiškas meno kritikas apie vieno autoriaus didelio formato akrilinės tapybos darbus atsiliepė maždaug taip: “Na, o ką gi aš galiu pasakyti apie N. tapyba? Galiu pasakyti tik tiek, kad jis neabejotinai gali sau leisti (turi galimybių) tapyti ant nepaprastai didelio formato drobių”. Žiūrėdama į kai kuriuos Tatjanos Sokolovos tapybos darbus, tiesiog matau didelį troškimą kurti ir galimybę tai daryti ant kokybiškų, tvarių medžiagų. Tačiau man akyse išlikęs pirmųjų jos eskizų, nedidelių darbelių vaizdas: drąsios, žaižaruojančios, sodrios spalvos, stiprūs spalvų deriniai. Todėl kai vaizduotėje „žvelgiu“ į jos sekančias parodas, matau, kaip jos kūrybinė energija išsiskleidžia visai kitokiais kūriniais. Gali būti...

Paroda „Žvilgsnis“ veiks iki rugsėjo 12 d.

Reprodukcijos - J. Zarecko.