Spausdinti


Kiekviena fotografijos paroda Ukmergėje man yra šventė. Matyt dėl to, kad ir pats naudoju fotografijos prietaisus, priemones ir jų siūlomas galimybes. Šiuo metu V. Šlaito bibliotekoje eksponuojamos Tado Darulio fotografijos. Geros fotografijos, nors autorius ir pristato save kaip naujoką, dar tik bandantį savo mintis išreikšti krintančios ant pasaulio šviesos pagalba. Vaizdais. Visada yra miela žiūrėti į nuoširdžius, nesumeluotus bandymus, ieškojimus ir abejones.

Parodoje matau tris kryptis kuriomis autorius bando judėti – parodoje jis pristato portretus, minimalistinius ir, sąlyginai pavadinčiau, dokumentinius etnografinius motyvus. Iš visų trijų man pastarieji labiausiai ir patraukė akį. Fotografijoje, kaip ir kituose menuose, krypčių ir formų yra daugybė, bet tik fotografija turi tą savo unikalią savybę „uždokumentuoti“ kaip tas daiktas ar įvykis atrodė tuo, jo fiksavimo momentu, realybėje “iš tikrųjų”. Paišant, tapant, rašant, prireikia pastangų, laiko ir talento bandant priartėti prie supančios realybės, o fotografijoje viskas užfiksuojama, dažniausiai akimirksniu. Štai, vanduo su švendrais ir namais kitapus, ar vaikų smėlio dėžė, skalbiniai, šulinys. Abi labai nostalgiškos ir šiltos, bet ne sentimentalios. Pilnos detalių, pilnos minčių. Ir fotografijos kaip technikos išraiška nemaišo, net padeda, sukurti atmosferą. Matomi juostos kraštai, neryškumai, ryškinant juostelę apšviestos vietos tik sustiprina vaizdo įtaigumą nes tai yra tos analoginės fotografijos priemonės dingstančios iš mūsų gyvenimo kartu su blunkančiais vaikystės prisiminimais... Todėl ir manau, kad sustabdytam etnografiniam pasaulio supratimui, fotografija yra pats tinkamiausias įrankis. Šiuo keliu keliaujant, pasaulis tampa neišsemiamu įdomybių ir ieškojimų aruodu, o kokiu būdu tai bus parodyta žiūrovams, jau autoriaus prigimties, požiūrio, talento, jo išsilavinimo, gyvenimiškos patirties pasekmė. Šios parodos autoriui tai pavyksta gerai.

Dvi ar trys T. Darulio fotografijos primena XX a. aštuntojo dešimtmečio jaunųjų Lietuvos avangardistų ieškojimus, kada per daikto fragmentą ar kokį netipinį, arba atvirkščiai, labai pažįstamą daiktą ar vietą autoriai bandydavo išreikšti savo nuomonę apie juos supantį pasaulį ar santvarką, arba tiesiog protestuoti prieš tuo metu meninėje fotografijoje vyravusią vadinamąją “lietuvišką fotografijos mokyklą”, kuri buvo užėmusi “visada teisingo mokytojo” pozicijas ir rėmėsi daugiau-mažiau nostalgiška, kartais paradoksalia ar net mistiška vizualine novelistika. Tada ta minimalistinė fragmentacija buvo avangardas, dabar šiuo keliu einant, yra labai gera proga pasitreniruoti, bandant minimaliomis priemonėmis parodyti norimą mintį. Tokie darbai man visada sentimentaliai artimi, visada jaučiu jiems dvasinį artumą. „Nieko nebuvimas“ fotografijoje turi didelį potencialą, filosofinį užtaisą, pagaliau, tam reikia ir kūrybinės drąsos.

Su portretais p. Tadui yra kiek kebliau. Autorius tarsi ir ieško išraiškos rakto į žmogaus vidų, bet lyg ir sustoja pusiaukelėje. Palieka daug vietos aplink. Vaizduojamas žmogus taip ir neatsiskleidžia. Taip jis yra fotografijoje, bet kas jis? Fotografuojamos nėščios moters fotografijų net negaliu komentuoti, nes tai yra labai asmeniška ir fotografuojamajai ir fotografui, tad už jas, už jų parodymą šioje parodoje, mes tiesiog turime padėkoti autoriui. Jos šiltos ir mielos. Bet išraiškos metodai portretinėse T. Darulio fotografijose dar tikrai galėtų būti tobulinami, drąsiai einant ieškoti naujų kelių, naujų požiūrio kampų, naujo supratimo ir pateikimo.

Keliais žodžiais visos parodos neaprėpsi, dar ir jos eksponavimo vieta ir aplinka prašosi didesnės pagarbos ir darbams, ir jų autoriams. Ji tikrai neprisideda nei prie geresnio darbų apžiūrėjimo, nei prie nusiteikimo eiti į parodą ir sukelia keistą jausmą, kad kažkur už sienos išgirsi kalbant radijo tašką apie penkmečio pasiekimus žemės ūkyje, o išėjęs gali pamatyti plevėsuojant raudonas vėliavas. Nepaisant visų trumpai nusakytų kliūčių ir tobulintinų dalykų, manau kad paroda yra vykusi, su kuo ir sveikiname autorių, žinoma, tikintis, kad ateityje jis suteiks mums galimybę tuos sveikinimus „padaryti“ dar didesniais.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau