Jei pažvelgus į viską šiek tiek „bulvariai“, tai daugelis Lietuvos gyventojų, kai tik išgirsta žodį tautodailininkas - iš karto įsivaizduoja verbas ir puodus, šaukštus ir kiaušinius, krepšius ir švilpynes. Juk kiekvienas lietuvis savo namuose privalo turėti bent keturias verbas ir aštuonis medinius šaukštus, o apie užsieniečius jau kita kalba – gal jiems kartais užtenka ir dviejų bei keturių, o gal ir dar mažiau, be to, kas čia dabar drįs tą apsipirkusį mugėje užsienietį „suskaičiuoti“... O be viso to – dar šiek tiek gyva ir ta karta kuri vaikystėje kitokių šaukštų kaip mediniai nelabai buvo ir mačiusi.

Tai tiesa, tarkim, kad taip ir yra, bet ne visai taip ir iki galo...

Apsilankius Ukmergės tautodailininkų parodoje skirtoje Lietuvos šimtmečiui, vykusioje Ukmergės kraštotyros muziejuje, į akis krinta daug tautiškų spalvų ir simbolių. Žinia, teminė (ar proginė) paroda turi savo specifiką – apibrėžta tema lyg ir sustyguoja, tematiniu panašumu suartina ar net ekspoziciškai apjungia skirtingų autorių kūrinius, tačiau, kitą vertus, nustatyta tema nebūtinai padeda kuriančiajam maksimaliai laisvai realizuoti iš kūrėjo vidaus besiveržiantį kūrybos instinktą, kartais prideda gal ir ne visai vidujai išjaustų, tačiau temai atliepiančių pašalinių detalių.

Šiuos mano pamintijimus gana gerai iliustruoja keli Valentino Butkaus kūriniai. Tik įėjus į parodą, arčiausiai prie durų, pasitinka iš lentos išskaptuota jo „Paskutinė vakarienė“. Bareljefo siužetas klasikinis, viskas telpa į klasikinio religinio kanono rėmus, jau per 2000 metų menininkų traktuojamus įvairiomis variacijomis. Vakarienė kukli, keturi duonos kepalėliai ir viena vyno taurė. Matosi, kad žmonės ne pavalgyti susirinko. Visi bareljefo personažai išdrožti tuo savotišku vitaliniu grubumu pažymėtos realybės stiliumi,  kuriuo pasižymi ir tą įžiūrinčius žavi ir kiti V. Butkaus drožiniai bei skulptūros. Tiesioginių nuorodų į Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį kaip ir nėra, bet įvairių ne pirštu prikišamų aliuzijų į patį Atgimimo stebuklą, pasišventėlių apaštalavimą iš nebūties absoliuto traukiant valstybės statinio detales – daugiau nei pakankamai...

O štai to paties autoriaus skulptūra „Meilė tėvynei“ sukelia kiek kitokius jausmus. Visko čia lyg ir yra – ir Lietuvos valstybės kontūrai, ir skaičius 100, ir varpų vainikas, ir lietuvaičiai meiliai žiūrintys vienas į kitą, ir net Gedimino stulpai su ąžuolo lapais. Nevalingai prisimeni, kad tokio stiliaus drožinėti stulpai anuomet, prieš tris dešimtis metų, puošė beveik kiekvieno kolūkio kontoros aplinką, žinoma, be Gedimino stulpų. Tokie, iš koplytstulpių ir pakelės kryžių išaugę prisitaikiniai prie tuometinės valdžios stiliaus ir politikos, nors ir leidę tokia, gana iškreipta, forma išsaugoti pačią liaudiškos medžio drožybos tradiciją, o gal tiksliau – amato įgūdžius, vis tik „nustūmė“ juos kuriančius iš transcendentinio lygmens (ką byloja pats „dievdirbio“ pavadinimas) į buitinę kasdienybę ar leistą velnių ir raganų mistiką. Tad ir tie teminiai simboliai, tarsi kokios privalomos citatos, atsirandančios skulptūros struktūroje, ko gero, tėra vizualiniai svetimkūniai, leidžiantys kalbėti ne tiek apie liaudiškos tradicijos grynumą, kiek apie nesveikas įtakas. Gal tas „nesveikumas“ ypač ryškus kalbant būtent apie p. Butkų, savito, „nesuvenyrinio“ stiliaus, išplaukiančio, ko gero, iš pačios kūrėjo pasąmonės, skulptorių – drožėją. Juk ir trečiajame jo kūrinyje („Lietuvos 100-čiui“) – daugiafigūrėje kompozicijoje šventės tematika, daugiau yra ne tiek paradinės ornamentikos, kiek keisto, lyg ir kokį suakmenėjusį laiką atvaizduojančio paslaptingumo, „nekasdieniškos kasdienybės“, o gal ir dar kažko, tad, šiaip ar taip, išraižyta kūrinio pavadinimo ornamentika tikrai nėra stilistiškai „įaugusi“ į kūrinio visumą. Na, bet šie pastebėjimai surašyti žvelgiant per nuostatą, kad niekas negali menininkui nurodyti kaip reikia kurti...

Šalimais Reginos Žvirblienės pirštinės. Klasikinės kumštinės. Lietuviškais raštais raštuotos, šiltos ir žaismingos. Na, gal parodinėje erdvėje ir ne visai „šalimais“, bet kadangi R. Žvirblienė, kartu su V. Butkumi, buvo pagerbta parodos atidarymo metu, kaip solidžiausiai plėtojusi parodos temą, ne didelis griekas, kad čia ji pasislinktų į „šalimumą“. Ir gal ne apie pirštines reikėtų daugiau kalbėti (nors žinant, kad porai pirštinių su tokiais sudėtingais raštais, numegzti reikia beveik keturių dienų, supranti koks tai kruopštus ir sunkus darbas), o apie kitą jos kūrybinį opusą, kuris gal ir nėra išoriškai kaip nors ypatingai išsiskiriantis, tačiau yra tikrai įdomus ir minėtinas. Kalba eina apie jos lyg ir skiautinį, lyg ir mezginį, kuriame ji iš kūdikiams tinkamų, pačios megztų, kojinyčių sudėliojo lyg ir paveikslą, lyg ir kompoziciją, kur tūrinės skirtingų spalvų vaikiškos kojinės išrikiuotos į valstybinės vėliavos spalvų darinį. Ankstesniajame sakinyje tiek daug žodelyčių „lyg“ yra todėl, kad tiksliai apibūdinti šį R.Žvirblienės kūrinį nėra lengva, nes jame iš tikro daugiau išmonės ir išjausto kūrybiškumo nei amatininkiškos tradicijos. Apskritai, šios tautodailininkės skiautiniai, pasižymintys pakankamai abstrakčia ornamentika, talpinantys savyje ne tik skiautinių amato, bet ir šiuolaikinio dizaino, geometrinės puošybos elementus yra pakankamai kontraversiškas reiškinys, bent jau mūsų rajono tautodailininkų būrio kūrybos visumoje. Minimas kūrinys – taipogi. Paliekant nuošalyje jo estetinį dvilypumą, t. y. jis neabejotinai turi ir tautodailės, ir šiuolaikinio meno bruožų, vis tik pasakytina, kad kūrybinių aspiracijų prasme jis yra tikrai pastebimas bendrame ekspozicijos kontekste, todėl menininkės įvertinimas padėkos raštu už išskirtinį prisistatymą parodoje jei ir ne užtarnautas (tikras menininkas vargu bau kam tarnauja, išskyrus savo pasaulio harmonijos pajautai), tai pelnytas tikrai... Pridursiu tik, kad geltona, žalia ir raudona spalvos R. Žvirblienės kompozicijoje ne dominuoja, pasilikdamos kūrinio paviršiuje, o yra organiškai įsipynusios į jos estetinį „audinį“, tapdamos vidine kūrinio savastimi, kas šiaip jau nėra lengva, bet siektina tikrai...

Rimantas Zinkevičius – tai menininkas kuris tikrai moka nustebinti, neabejotinai „grandas“ pagal kūrybinius užmojus ir meistrystę, tad ir šioje parodoje, šalia jau kitoje parodoje matyto, taikliai ir subtiliai „pagauto“ Andriaus Janulio skulptūrinio portreto, yra ir kita skulptūrinė kompozicija, pavadinimu „Istorijos pamoka“. Pirmiausiai dėmesį pritraukia tai, kad šiame mediniame stebukle, kažkas ne taip. Jame – medinė bobulė su akiniais. Taip pat mediniais. Prie jos stovi medinis, šeštojo praėjusio amžiaus dešimtmečio stilistikos, mokyklinio amžiaus anūkas, o bobulės pamokomi žodžiai išskaptuoti ant postamento. Ryški vaikystės refleksija su meile bobulei ir nostalgija vaikystei. Čia juntama idėjinė aliuzija į Petro Rimšos „Lietuvos mokyklą“ (dar žinoma kaip „Vargo mokykla“), kai močiutė perduoda savo žinias anūkui. Šiuo atveju bobulė pasakoja apie Lietuvos Respublikos sutvėrimą, tuo pačiu mezgant kojinę, kaip kokiai senovės tautodailininkei. Šį, šiek tiek „palengvintą“ skulptūros turinio nupasakojimą man padiktavo paties jos autoriaus pasirinkta skulptūros stilistinė maniera. Girdėjau, kad kažkas ją įvardina kaip „pūstažandišką“. Žinia, šiame žodyje nėra nieko bendro su slavizmu „pusto“, reiškiančiu tuštumą, o kaip tik visai atvirkščiai – su pilnaskruosčiais, barokinius primenančiais, angeliukais ir vaikučiais, kuriuos, šalia savo realistinių daugiafigūrinių, daugiadetalinių bei plačiaužmojinių kompozicijų, vaizduoti R. Zinkevičius irgi mėgsta. Gal, kaip kokį „popsą“ žiūrovo akiai pamaloninanti (nes visi gi žino, kad atvirukai su mielais vaikučiais, angeliukais ar katinėliais visada pritrauks miesčioniško grožio išsiilgusią akį, o kitokios estetikos pralavinimui, neabejotinai, reikia laiko ir pastangų, o iš kur tu jų paimsi gulėdamas ant sofkutės prie televizoriaus), o gal tiesiog kaip širdžiai mielą pažaidimą po galynėjimosi su gerokai didesnių pastangų reikalaujančiomis apimliomis medžio „stelomis“. Na, bet čia stryktelėjau į šalį, tad, sugrįžus, tenka pasikartoti, kad, mano galva, toks skulptūros stilistikos pasirinkimas nėra pats sėkmingiausias. Ypač turint galvoje kūrinio apimtį, tam tikrą lingvistinio paveldo intarpą jame (postamente įamžintas menininko bobutės tarmiškas sakinys, nori nenori, mintyse sukelia sąsajas su daugiau kaip prieš šimtą metų jo kolegų dievdirbių ar medžio raižinių kūrėjų darbuose paliktus užrašus, nusakančius ir tuometį jų vidinį pasaulį, ir jų gyvenimiškąją aplinką), na, ir jau minėtas „aliuzijas“ į Rimšos klasiką. Pats anūko ir bobutės pasikalbėjimo „vaizdelis“, žinia, visiškai galėtų būti toks, koks vizualiai yra ir dabar, bet šalia jo „įsitaisiusios“ asociacijos, beje, ir pats autorinis kūrinio pavadinimas „Istorijos pamoka“, sukelia nuojautą, kad čia „kažkas ne taip“. Tarkim, kad tik man...

Ką čia dar būtų galima parašyti apie šią parodą? Pirmiausiai – paroda nėra labai didelė savo apimtimi, yra tekę matyti ir gerokai gausesnių, bet kad šis „kuklumas“ jai pakenkė – tikrai nepasakyčiau. Gal kaip tik atvirkščiai – dauguma parodoje išstatytų kūrinių yra sukurti savo amato meistrų, tad, gal ir be tokių didelių stabtelėjimų, kaip aukščiau, verta dar truputį pavaikščioti tarp parodos stendų ir molbertų.

Šalia R. Žvirblienės pirštinių – Dalios Lapkuvienės vilnonės kojinės. Visiems giminėms ir artimiesiems, visų raštų ir stilių. Tobulėti, be jokios abejonės dar yra kur, juk galima ir pirštuotų primegzti, bet tai jau bus nebe mūsų, liaudiškosios tradicijos, stiliaus.

Kamputyje jaukiai įsitaisę Rimos Pocienės natiurmortai kaip ir įrėmina Kristinos Vašatkevičienės bioeksponatą – gyvą vazoninę gėlę su velykiniais kiškučiais. Augalas labai panašus į amarilį, bet aš ne agronomas, galiu ir suklysti. Darbas mielas, kiaušininiai - velykiniai ilgaausiai. Tačiau dėl kiškučių per Velykas visuomet kyla egzistencinių klausimų. Ar tikrai Prisikėlimo vietoje buvo kiškių? Gal jie buvo vikrūs ir greit pabėgo? Tačiau čia ne apie tai.

Labai žavus kiauraraščiu megztas Valentinos Gritienės skėtis. Būtent skėtis, o ne koks lietsargis. Visiškai nefunkcinis – nesaugantis nei nuo lietaus, nei nuo saulės, nei nuo vėjo, tačiau „kainavęs“ daug pastangų ir darbo laiko ir labai kruopščiai nunertas.

Laimutės Dzigaitės, vasaros žolių koliažai apie duoną ir širdį lyg ir pranoksta tautodailinkų kūrybą. Norint galima įžiūrėti ir religinių motyvų, bet ir be to maloniai nuteikia praeitos vasaros žolių šilti, pasteliniai spalvų tonai.

Vaidos Pupelienės molinės švilpynės tikras Ukmergės krašto, garsaus savo moliu, reliktas. Klasikinių spalvų ir raštų. O pašvilpti visada gerai. Ypač, kai ir Rolandas Apkevičius pristato tautinių spalvų molio švilpynę, dabar labai madingą Ukmergėje balandį, nes Ukmergė dabar balandžių miestas. Šalimais tupinti molinė višta-švilpynė irgi dekoruota tautinėmis spalvomis. Tad vištų selekcininkams yra kur tobulėti – išauginti trispalvės gamos vištą. Labai tiktų Pabaisko vištų lenktynėse...

Dėmesį tikrai patraukia iš tautodailininkų standartų beišlipančios Astos Girnienės lėlės. Tai lėlės ne šiaip vaikams žaisti, bet turinčios savitą, tam tikro Lietuvos arealo aprangos stilių. Rūbai atkurti pagal XIX a. Lietuvos moteriškų tautiškų rūbų tradicijas, spalvas ir raštus, taigi turintys ne tik dekoratyvinę, bet ir švietėjišką prasmę. Ir apskritai – gražūs ir jaukūs.

Vytauto Mackevičiaus natiurmortai, nors ir neturi paviršinių jubiliejinių atributų, bet tikrai nemažiau šventiški, ypač tas, kur su vyno taure. Rodos taip ir jauti aitrų, praėjusių metu derliaus,  serbentų-agrastų vyno skonį, šiltoje vasaros popietėje kolektyviniame sode kvepiant puokštei lauko gėlių. Tiesa, gal reikėtu sakyti sodų bendrijoje, bet sodininko namelio-būdelės esmės tai tikriausiai nekeičia. Šalimai esantys gamtos vaizdai, nors ir ryškių spalvų ir atpažįstamų tėviškės vietų, bet vis tik neužveda vaizduotės taip, kaip vyno taurė...

Parodoje dar tikrai nemažai ir medinių šaukštų, ir medinių lėkščių, ir medinių abrūsinių - rankšluostinių, medinių paveikslų, austų lininių rankšluosčių, megztų servetėlių, staltiesių. Yra net ir verbų, V. Svalbono nurištų, tad beveik viskas, ką aš (ar kitas, tūlas lankytojas) ir įsivaizdavau, tad parodą galima įvardinti tiesiog klasikine, o klasika yra klasika, kaip subjektyviai tu ją besuvoktum...

Arvydo Pėšinos nuotraukos.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau