Spausdinti

Gegužės mėnesį, vyko jau kažkelinta su Ukmergės miesto švente susijusi ukmergiškių menininkų kūrinių paroda. Joje, pagal lyg ir savaime susiklosčiusias tradicijas, gali dalyvauti visi bent kiek su Ukmerge susisaistę menininkai, nepriklausomai nuo jų statuso meno pasaulyje, įgyto meninio išsilavinimo ir (ar) pragyvenimo iš meninės veiklos. Labai didžiai tam ir neprieštarauju - menininko apibrėžimo suvokimas yra ganėtinai slidus dalykas – palikime tai antropologijos, filosofijos ir kalbos ekspertams.

Iš karto turiu prisipažinti, kad, mano subjektyvia nuomone, šių metų paroda man pasirodė silpnesnė už panašią, tose pačiose salėse eksponuotą 2017 metais. O žvelgiant į visiškai objektyvius kriterijus (parodai pristatytų kūrinių skaičių) – tikrai mažesnė. Ar šis kriterijus labai įtakojo mano subjektyvią nuomonę – pasakyti sunku, bet vis tik prisiversiu konstatuoti, jog dauguma kūrėjų ukmergiškių miega ant laurų ar kitų parankinių priemonių. O šią mano išmintingą ištarmę gerai iliustruoja tai, kad šių metų parodoje ryškiai išsiskiria trys kūrėjai.

Pirmasis jų – Andrius Janulis, juolab, kad ir parodos ekspozicija prasideda jo „Mazgais“ (t. y. jie „sumazgyti“ arčiausiai parodų salės durų). Filosofuojant, „Mazgai“ (oficialūs pavadinimai – „Jūra – Mazgas“) - kūriniai keliantys sunkias, egzistencines mintis. Metalinis profilis, lyg geležinkelio bėgis, bet susuktas į mazgą, lyg pabrėždamas, kad niekur tu iš čia nepabėgsi, visi tavo bėgiai sukasi atgal ir tavo traukinukas pasmerktas nuvirsti ar bent jau grįžti atgal. Traukinio parodoje, žinoma, nėra, bet bėgiai dažniausia sukelia „traukinio kažkur netoliese“ pojūtį. Verčia pagalvoti ar lipti į tą problemų traukinį. Panašūs ir kiti A.Janulio „mazgai“ – medinis ir betoninis. Tikriausiai ryškus pasąmonės atspindys kūryboje. Medinis mazgas, sumeistrautas iš senovinių varstotų, stipriai suleistas ir panašus į neišnarpliojamą ar nesuskaldomą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jis yra medinis jį galima sudeginti. Išeitis kaip ir yra. Betoninis mazgas kaip ir ištiestas, bet neištiesinamas, o atskira (atkirsta) dalis susijungusi į žiedą. Čia jau problema visom prasmėm sunkesnė, bet ir čia galima rasti išeitį – betoninį mazgą galima paskandinti, bet nutempk, kad geras, jį (ir problemas) iki vandens. Ir vandens telkinio pakankamai gilaus reikia. Tikėkimės, mazgai bus išmazgyti ar bent jau perkirsti, kaip kad darė a. a. Gordijus.

Iš filosofinių aukštumų (reikia juk parodyti, kad recenzentas nėra koks tai intelektualinis kelmas) nusileidus į Kultūros centro parodų salės erdves, konstatuotina, kad pats skirtingos plastikos kūrinių jungimas po bendru vieno pavadinimo „skėčiu“ yra kiek dirbtinokas, nors  ir sveikintinas bendrame parodos užmojų kontekste. Nemanau, kad labai kas užpyks, jei pasakysiu, kad šis „mazgų“, tarkim, ciklas – garsiausias akordas bendroje parodos melodikoje.

Jei į šiuos kūrinius pažvelgti dar atidžiau, pasakytina, kad plastikos ir „paviršinės“ estetikos prasme tobuliausias yra betoninis „mazgas“, gražiausias (seno medžio spalvomis ir rievių bei sujungimų „grafika“) – medinis, o labiausiai abejotinos meninės kokybės – „metalinis-bėginis“. Tas abejones, be abejonės, kelia grakščiai „užvingiuoti“ metalo išlankstymai ir jų ritmiškas „sustygavimas“ kūrinyje, keliantys asociacijas su taikomąja kalvyste bei vidines estetines įtampas pačiame kūrinyje, bandant autoriui metalo ir betono pagalba suteikti kūriniui dar ir brutalumo bei rūstumo.

Antrasis, taipogi išsiskiriantis (bent jau mano, sužavėto žiūrovo, akimis) parodos dalyvis, – Vladas Žvirblis. Su Ukmerge siejamas tik tuo, kad praėjusias metais įtikino parodos kuratorius, kad Vilnius yra Ukmergės priemiestis. Šiais metais jis jau pilnateisis (ES naujakalbe – tęstinis) parodos dalyvis. Tačiau tai nemažina jo kūrybos vertės. Pateiktas darbas įtaigus ir savitas bei savarankiškas, bet nedarantis tokio paties įspūdžio kaip pernykštei parodai pateikti darbai. Praėjusiais metais buvo pateikti „linksmi“, bet  estetiškai „išdailinti“ ir „apglostyti“ darbai. Šiemet pateiktas tik vienas, bet rimtas ir kiek gąsdinantis, į gruboką, bet gilią, tautodailės estetiką besiorientuojantis, tarkim, bandymas. Kaip simpatikas, žaviuosi, bet kalbėti, kad tai – ryškus žingsnis link autoriaus kūrybos viršukalnių, nedrįstu.

Trečiasis - Mykolas Strioga. Mažosios jo skulptūros paprastos, bet aiškios, meistriškos ir įtaigios. O dar ir pavadinimai su gilia potekste – skulptūroje „Pagauk kampą“ nėra nei vieno kampo, o skulptūroje „Pavėluotas skrydis“ tik iš pavadinimo sužinome, kad tai pavėluotas, bet kad skrydis matome iš karto. Tačiau įdėmiau pažiūrėjus matosi, kad stambus vandens paukštis skubėdamas kyla ir jau beatsiplėšiantis nuo vandens. Tai ne saldi ir soti gulbė miesčioniškame interjere, o skubantis, vėluojantis paukštis. „Auksinės rankos“ ir rankos aiškios, ir aukso simbolis (auksinis žiedas) aiškiai sukomponuoti ir subtiliai atlikti. Galima tuo tik pasidžiaugti ir pavydėti brandžiosios (pavadinkim taip) kartos menininkui kūrybinio sąžiningumo bei reiklumo sau, leidžiančių nenuleisti žemyn profesionalumo ir meistrystės kartelės neatsižvelgiant į jokias gyvenimo aplinkybes. Tiesa, teisybės dėlei reikia pastebėti, kad menininkas eksponuoja 2016 m. sukurtus darbus, tačiau tai nemenkina darbų vertės. Taip daro ne vienas, bet ne visi tą pripažįsta.

Žinoma, negalima teigti, kad vien šie trys menininkai „užgožia“ visą parodą. O ir ukmergiškių kūrėjų išdėstymo eiliškumas šiame tekste nėra pagal gerumą - stiprumą. Čia ne sportas. Bet, be abejonės, parodoje yra ir daugiau įdomių ar ginčytinų darbų, ties kuriais ilgiau ar trumpiau stabteliu.

Aušra Bartkutė nematė Baikalo, bet jis vis tiek jai labai gražus. Kažin ar ką daugiau galima pasakyti apie tikrai įspūdingą (dydžio ir vaizdo prasmėmis) jos kūrinį. Jį, labai pritempus, reikėtų pavadinti dvinariu, nes jo pagrindas – A. Bartkutės rankomis sutverta vaizdinė ornamentika, atsiradusi laisvai besiliejant dažams, o dailininkės estetiškai tikslūs ir meistriškai žavūs linijiniai ir plėminiai papildiniai sujungia viską į skambų, išradingą ir vizualiai paveikų kūrinį, stebinantį jaunos ponios išradingumu ir drąsa... Šiaip ar taip, „Užšalęs Baikalo ežeras“ gražus ir man.

Parodų salės viduryje stūkso keli ąžuolo masyvai paskirti šventųjų gyvenimui. Rimanto Zinkevičiaus smūtkelių klasika. Darbo įdėta daug. Šventųjų darbų perteikimas mediniame Lietuvos peizažo fone. Šventieji Pranciškus, Florijonas, Juozapas. Trūksta tik Brunono ir Adalberto, bet tikėkimės kitoje parodoje bus. Juk įdomu būtų pamatyti ir tai, kaip atrodo vaizduojamajame mene istorija apie tai, kai senovės lietuvių padedami būsimi šventieji Dievui dūšią atidavė. Na, bet čia jau mano pamintijimai šventųjų tematika, žvelgiant į profesionalo drožinių įmantrybes.

Silvijos Puodžiūnaitės grafika – piešiniai. Toks kruopščiai atliktas anatominis-zoologinis „hororas“. Žmonės išbjauroti, kūno dalys sukeistos vietomis, lašantys skysčiai. Viskas nubrėžta paprasta, grafiška linija, bet lašantys skysčiai spalvoti. Hmm... žiūrisi nekasdieniškai, gal net įdomiai, nors kitų grafikos kūrinių greta (parodoje) nebūvimas, neabejotinai pakelia p. Silvijos kūrinių vertę parodos kontekste...

Jurga Jackevičiūtė Sally pažiūrėjo į banalius (nors gal ir ne – tas alijošių spygliuotas riestumas ne vienam Lietuvos dailininkui jau yra „kritęs į akį“, na, pvz. N. Saukienei) ant močiučių palangių vešančius alijošius kaip į meno objektą. Padarė visą „alijošių portretų“ galeriją. Ir dar parodoje pastatė tikrą vazoną su alijošiumi.. Gavosi tokie bio-foto natiurmortretai primenantys kaimą ir tautodailę.

Įdomus Erikos Katinaitės „Feniksės“ atliktas koliažo technika, dvelkiantis rytų egzotika. Vienintelis tokios technikos darbas parodoje.

Bevaikštinėjant Kultūros centro parodų galerijoje ir kažkaip apspitus sentimentalumui, man pasidarė liūdnoka, matyti kūrėjus, kurių aš daugumą myliu ir gerbiu, besikapstančius tame pačiame puode. Taip mielieji – jaučiu stagnaciją.

Egidijus Darulis vėl paišo burbulus. Paveikslas „Židinys“ labiau panašus į drakono akį, bet juk ir drakono akyje yra ugnies. Pernykštė vaizdo instaliacija portretų parodoje buvo tikras atradimas, o dabar vėl burbulai.

Juliaus Zarecko paveikslai to paties stiliaus kai ir pernai, kaip ir užpernai, kaip ir užužpernai... bet  šiais metais ryškesni. Draugai - konkurentai tyliai šnibždėjosi, kad menininkas įsigijo naujų dažų.

Vaidos Adomavičiūtės kūryba (pavadinkim objektais), kad ir džiugina akį ryškiais auksiniais besikeičiančio rašto motyvais, bet nedaro to įspūdžio kurį sukėlė pernai pateikta instaliacija. Pati autorė neslepia, kad tai čigonų ir Indijos įtaka. Tai tikriausiai patvirtina šalimais auksu tviskančių paveikslų kabanti ryški kimšta lėlė aprengta treningais šiek tiek turinti autorės bruožų. Tarkim, kad aukštos meninės kokybės kūriniai nepasirodo kasdien ir autorė toliau bręsta ir brandina.

Kristinos Pažūsienės tradiciniai maži nameliukai, Kristinos Darulienės lengvi paveikslėliai, Kristinos Kasmauskienės saulutės...

Anatolijaus Stiško kūrybinis stilius ir paveikslai nesikeičia gal nuo 1974 m., o gal ir dar seniau, nors juos tapė, neabejotinai, savo amato meistras.

Romos Zareckienės „Japoninė plukė“ priminė vaikystės eilėraštį – „žydi pienės, žydi plukės, burzgia traktorius kolūky“, bet tai nesusiję su paveikslu, o su mano sunkia sovietine vaikyste. O šiaip – tipiškas natiurmortas, tik plukės tapo japoninės, o kolūkiai to meto supratimo prasme, išnyko.

Jolitos Šlepetienės senamiesčio vaizdelis.

Apskritai, apie dailės mokytojų kūrybą tikriausiai reikėtų kalbėti atskirai, nes jų paveikslai tokie lyg ir kompoziciškai teisingi, spalviniai nepriekaištingi, bet kažkaip neatkreipiantys į save ypatingo dėmesio. Kaip barščiai be druskos ir pipirų. Ir, kam čia droviai nuleisti akis, ne vien dailės mokytojų...

Tai va, lyg ir pasivaikščiojau po parodą, kažkaip prėskai, bet gi tvirtai žinodamas, kad tobulumui ir tobulėjimui ribų nėra, lauksiu kitų ukmergiškių dailininkų parodų su viltimi, kad būsiu maloniai nustebintas, o gal net ir pritrėkštas (meninio poveikio jėgos, žinoma).

Parodoje eksponuotų darbų reprodukcijas ir nuotraukas galima pamatyti čia ir čia.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau