Ukmergės kultūros centre vyko skulptoriaus Mykolo Striogos kūrinių jubiliejinė paroda. Jubiliejinė ne todėl, kad ji kokia nors „apvali“ pagal surengtų parodų kiekį, bet todėl, kad menininkui suėjo gražūs 90 metų. O kas dar gražiau – menininkas gyvas ir sveikas, bet, kaip pats sako, „nebe toks jau greitas“.

Pradėti reikia nuo toli – 1956 m. autorius baigė Vilniaus dailės instituto skulptūros fakultetą, tada ir prasidėjo darbai, parodos ir t. t. Bet šio teksto tikslas nėra nupasakoti M. Striogos biografiją.

Šioje parodoje eksponuojami vėlyvesnieji menininko darbai – sukurti maždaug nuo XX a. pabaigos.

Kaip ir kiekvieno medžio meistro darbus nemenkai sąlygoja medžiaga – jei jau medis su šakomis, tai tokia ir forma, jei jo mediena marga, tai tokia ir skulptūra. Na, kad ir ši, parodoje rodoma iš kaulavaisio medžio (vyšnios ar slyvos) išsišakojimo išdrožta šmaikšti, net saikingai erotiška skulptūrėlė „Gyvenimo išdaigos“ kurianti smagią nuotaiką, rodančią šviesų autoriaus vidinį nusiteikimą, gerą medžiagos „šakotumo“ pažinimą bei įrankių valdymą.

Pastaruosius įgūdžius ypač gerai parodo parodos autoriaus darbai ažūriškai išdrožti iš vieno medžio gabalo. Turint galvoje tai, jog labai svarbi šių M. Striogos skulptūrų sudėtinė dalis – grakštūs plastiški atskirų skulptūrų dalių siluetai, susilieję į bendrą „pynę“, nuolat kintančią žiūrovui judant aplink, manytina, jog reikia turėti labai gerą erdvės bei medžio pajautą ir tvirtą ranką, kad kiekvienas skulptoriaus kalto brūkštelėjimas medyje paliktų ar drožlėmis paverstų būtent tą ką reikia.  Štai, kad ir toks įprastas, nors, žinoma, daugiau mūsų tėvams ar net seneliams, buitiškai-šventinis motyvas - šeima iš mamos, tėčio ir keturių vaikų šoka rateliu (skulptūra „Šeima“) (1 nuotr.) lyg sulieti į vieną nenutrūkstantį ornamentą – išdrožti iš vientisos rąsto nuopjovos. Tokia pat maniera, ir „iš vieno kelmo“, išdrožtas ir „Dvigubas dublis“ (2 nuotr.), ir „Baleto mokytoja“ (3 nuotr.), ir „Bičiuliavimas“ (4 nuotr.), ir tikrai sudėtingos struktūros „Jubiliejus“ (5 nuotr.), kur matome visiems labai žinomą artimoje aplinkoje situaciją, kai keletas svečių su kėde kilnoja jubiliatą. Na, tai vėlgi įprasta, nors, taip, nekasdieniška situacija, nes žmonėms būdinga džiaugtis, o besidžiaugiant ir ką nors pakilnoti. Tai, tikriausiai, rodo ir autoriaus teigiamą požiūrį į šventės šventimą, bet nuo atmintin įstrigusio šventės momento iki pabaigtos sudėtingos skulptūrinės kompozicijos esti labai ilgas ir tikrai nešventiškas kelias, nors, skulptūrą drožti, spėju, vis tik yra maloniau, nei kastuvu daržą kasti.

Panašiai iš postorio rąsto „išlaisvintos“ ir „Važnyčiotojas“ (6 nuotr.), ir „Porelė“ (7 nuotr.), ir ore skriejanti lapė, ir jau paminėtoji „Gyvenimo išdaigos“ (8 nuotr.) iš medžio kamieno išsišakojimo, o iš apystorės lentos - „Linelius roviau ne viena“, ir visiškai išsiskiriantis iš parodos konteksto, bet kompozicine, vizualine ir paviršiaus faktūros atitikmens bendrai kūrinio idėjai prasmėmis labai stiprus horeljefas „Dar matomi veidai“ (9 nuotr.) ir, apskritai, dauguma parodoje eksponuojamų skulptūrų, matyt, yra sukurtos Mikelandželo Buonaročio metodu – tiesiog pašalinant nereikalingus  marmuro (šiuo atveju – medžio) gabalus ir paliekant tik pačią skulptūrą.

Žodžiu, p. Mykolo meistrystę  ir jos nulemtą skulptoriaus kūrybinį metodą truputį aptarėme. Laikas peržvelgti ir skulptoriaus kūrybinį kelią (o gal vis tik jo atkarpą, jau nebelabai vingiuotą, bet pilną įspūdingų įdomybių kelkraštyje).

Vienos iš Kultūros centro dailės galerijos salės viduryje stovi mergelė-deivė iš juodojo (vandenyje išmirkusio) ąžuolo. Lyg ir turinti graikiškų skulptūrų formos požymių, bet daug laibesnė. Lyg ir primenanti Džiakomečio (Alberto Giacometti) skulptūras, bet daug moteriškesnė. Iš priekinės pusės graži kaip laisvės simbolis, iš šono negali nepastebėti erotizuotai grakščių mergiškų formų. Tai didžiausias (aukščiausias) iš parodoje eksponuojamų M. Striogos kūrinių ir, spėtina (kažkur nupuolė lapelis su skulptūros pavadinimu ir sukūrimo data), pats ankstyviausias. Labai pasistengus, galima šia gražią ąžuolinę mergelę pavadinti net realistine skulptūra, nes joje švelniai išmodeliuotas veidas, kitos, gerą anatomijos ir skulptūrinės plastikos išmanymą rodančios, detalės, taip ją pastatant lyg ir prie skulptoriaus pastarosios kūrybinio kelio atkarpos pradžios, nes, bent kiek atidžiau pasižvalgius po parodą, pagrindinė jos autoriaus kūrinių evoliucijos kryptis yra gana aiški – M. Striogai „atskaitos taškas“ yra žmogus, jo figūra, o skulptorius, bėgant  laikui, vis labiau ją grynina, atsisakydamas smulkių detalių, vis labiau artina formų plastiką prie abstrakčios, kol pasiekia veik maksimaliai galimą rezultatą – skulptūroje „Kaip kupstas rituosi tolyn“ (10 nuotr.) antropomorfines jos ištakas pastebėti jau yra sunku, tam prireikia skulptūros turinį nusakančio pavadinimo ir tam tikro apžiūros kampo, kol pamatai, kad vis tik tai yra žmogaus kūno plastikos pagrindu atsiradęs kūrinys. Kūrinys, beje, turintis savyje stiprų emocinį „užtaisą“, nes žmogaus „sukupstinimas“ yra pakankamai dramatiškas ir tai ji tikrai išskiria iš kitų parodai pateiktų  kūrinių, nors jis tikrai nėra toks vienas.

Jei tęsti kalbą apie parodoje eksponuojamas skulptūras, kurių formos yra maksimaliai abstrahuotos, bet jos vis dar „laikosi“ ant antropomorfinio pagrindo, būtina paminėti „Gentainius“ (12 nuotr.) ir „Angelus sargus“ (11 nuotr.) (na, gal dar  ir „Linelius roviau ne viena“ (15 nuotr.)), kurių „ištakos“, ko gero, pasimato, tik perskaičius kūrinių pavadinimus, o šiaip smarkiai „neša“ į modernų, simetrišką abstraktą. Netoli jų, nors ir lengviau „identifikuojama“ – „2000-ieji metai“ (13 nuotr.), tačiau dėl skirtinų rūšių „minkštos“ plastikos derinio su „kietais“ strypais, neįtikėtinai ekspresyviai dramatiškos kompozicijos, ši skulptūra vizualiai „abstrahuojasi“, o, be to, ji yra viena įdomiausių bei filosofine prasme išraiškingiausių parodoje. Pastarasis apibūdinimas labai tinka ir kompozicijai „Žemės vabalai“ (14 nuotr.) – labai meniškai stipriam kūriniui, nors ir atliktam kiek kita kūrybine maniera.

Toliau gilintis į M. Striogos santykius su abstrakčiąja skulptūra, tenka pastebėti,  jog vienintelė parodoje rodoma grynai abstrakti (arba bent jau nebe atpažįstamai nutolusi nuo realaus „impulso“) skulptūra – „Plastika“ (16 nuotr.), vis tik nėra tiek įdomi, kaip tais atvejais, kai žiūrovas, savo džiaugsmui ir susižavėjimui, lyg ir plastinėje abstraktybėje įžiūri antropomorfines formas, skulptoriaus valia patalpintas į tokias situacijas ar būsenas, kad pradžioje „pasimato“ būtent skulptūrinė forma ir tik vėliau – žmogiškasis jos turinys. Neabejotinai, šis M. Striogos skulptūrų dualizmas yra didžioji jo kūrinių stiprybė ir savotiškas unikalumas, tampriai susiejantis skulptoriaus kūrybą su šiuolaikiniu menu ir tuo pačiu išsaugantis joje gyvąsias realistinės skulptūros šaknis.

Pažvelgus į kitas tris dideles (be jau minėtos „juodojo ąžuolo“ mergelės), galerijos salėse dominuojančias skulptūras (dauguma parodos eksponatų – kamerinių dydžių), pastebėtina, jog jas galima būtų pavadinti monumentaliai lakoniškos plastikos pavyzdžiais. Tiek klūpinti figūra su kryžiumi (17 nuotr.), tiek dviejų apsikabinusių žmonių kompozicija (18 nuotr.) (nuo jų irgi kažkur nuplasnojo etiketės su pavadinimais), tiek „Motinystė“ (19 nuotr.) autoriaus išgrynintos iki tiek, kad jų lenktų formų plastika tiesiog subtiliai kontrastuoja su tiesiomis formomis ir linijomis (kryžius) ar skulptūrų formų statišku monumentalumu. Jose nepalikta nieko pašalinio, tik tobulos formos, jų deriniai ir siluetai. Profesionalo darbai...

„Priešlanginės“ abiejų galerijos salių sienos parodoje skirtos „retro“ dalykėliams. Čia pristatomi dailininko piešiniai, tapyba ir drožiniai, likę šiokioje tokioje nuošalėje nuo pagrindinės skulptoriaus kūrinių „tėkmės“. Kitą vertus, tai ir galimybė žiūrovui, nelabai norinčiam įsijausti į skulptūros formos grožio sudėtingumą, paganyti akis į atvaizdus, kurie yra lengvai atpažįstami ir „perskaitomi“.

Štai keletas iš ąžuolo lentų išdrožtų bareljefų su medžioklės vaizdais. Tokie kadaise buvo madingi medžiotojų nameliuose, o niekam ne paslaptis, jog p. M. Strioga yra labai prijaučiantis šiam hobiui. Autorius tarsi pasakoja istoriją apie sėkmingą medžioklę, kur visi personažai turi vardus ir likimus, tiesiog mums nežinomus. Taip manyti skatina tai, kad viename bareljefe autorius išdrožė ir save – su savo nesumaišoma šypsena ir charakteringa eisena. Čia prasismelkia ir šmaikštus autoriaus požiūris į gyvenimą – kampe matyti visureigis, kuriuo medžiotojai atvažiavo į medžioklę, su dideliu atsarginiu ratu. Pasijunti lyg žiūrėtum medinį nuotraukų albumą. Jei būtų iš akmens – butų kaip pas Flinstounus...

Kadangi paroda vis tik daugiau susijusi su trijuose išmatavimuose pateikiama kūryba, tapybą ir piešinius palikime neaptartus, juolab, kad reikia paminėti dar keletą svarbių parodos akcentų.

Pirmasis – skulptoriaus kūrybos perspektyva. Gal ir klystu, tačiau gali būti, jog skulptoriaus kūrybos kelio spiralė, apsukusi ratą, vėl grįžta į tą pačią vietą, tik esančią gerokai aukščiau. Kalbu apie du nuostabius bareljefus: jau minėtą „Dar matomi veidai“ bei „Ašarą Dievo aky“ (20 nuotr.). Jie leidžia spėti, jog skulptorius, ilgai tobulinęs grynosios skulptūrinės formos grožį, vis tik išsiilgo savo kūriniuose smulkesnių detalių, faktūrų, spalvų ir tonų ir visa tai grąžina į naujausius savo rankų tvarinius. Gal ir subjektyvu, bet man atrodo, kad bent jau šie, minimi, bandymai kisti yra labai vykę.

Kitą vertus, reikia paminėti ir tai, kas, mano galva, yra nelabai vykę. Tai „Himnas Lietuvai“. Kompozicija simetriška, joje ir žirgelių, ir saulutės, ir karžygio, ir žmogelių motyvai, tačiau ji vis tik labai panašėja į ornamentą, joje nėra to paprastumo ir kartu didingumo, kas būdinga kad ir „Lietuva – Tėvyne mūsų“, o prasimuša tam tikras teminis ir plastinis „saldumas“, kas kažin ar gerai. Bet čia jau kūrybiniai-idėjiniai dalykai, skulptūrėlės plastika ir formos „išglostytos“ tobulai.

Taigi, nepaisant lango stiklą aršiai graužiančio viruso, paroda tikrai įspūdinga, reprezentatyvi, pristatanti darbštaus, mąstančio, optimistiško ir, nepabijokim tų žodžių, labai talentingo ukmergiškio skulptoriaus Mykolo Striogos kūrybinio kelio atkarpą, nužingsniuota jau XXI a. pirmaisiais dešimtmečiais.

Autoriaus, A. Pėšinos ir V. Ivanauskienės nuotraukos.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau