Spausdinti

Ukmergės rajone įsikūrę menininkai, „Vilkamirgės“ galerijos įkūrėjai, – grafikė Oksana Judakova ir fotomenininkas Arūnas Kulikauskas  – pakeitė įsteigtos viešosios įstaigos pavadinimą. Vietoje „Trijų kaimų“ dabar įstaiga vadinasi „OirA Artless“. Ar tai susiję ir su veiklos pokyčiais? Į klausimus atsako Oksana.

Kokią veiklą vykdo jūsų viešoji įstaiga?
Vykdome kultūrinę ir šviečiamąją veiklą. Teikiame paraiškas Lietuvos kultūros tarybai. Vykdome projektus. Organizuojame profesionalaus meno parodas. Visų pirma, Ukmergėje, mūsų įsteigtoje „Vilkamirgės“ galerijoje. Bendradarbiaujame su kitomis kultūros įstaigomis – su Vilkaviškio kultūros centru ir Kurtuvėnų (Šiaulių r.) regioninio parko direkcija. Todėl parengtas parodas parodome ir Kurtuvėnuose bei Vilkaviškyje. Ir taip jau šešti metai. Esame atviri. Gyvenimas pats atneša įvairių darbų.

Kodėl nutarėte keisti pavadinimą?
Seniai ruošėmės. Pirminis pavadinimas nebeteko prasmės. Bet ką nors keisti taip sunku prisiruošti! Praeiti visą oficialią procedūrą Registrų centre... Kas yra tą daręs, žino. O kas nėra, tai nelabai ir įsivaizduos.

Ką reiškia naujasis pavadinimas?
„OirA Artless“ reiškia „Oksana ir Arūnas. Be meno“. Antspauduką „Artless“ Arūnas turi jau keletą metų. Juo, raudonu rašalu, pažymime savo knygas. Šis žodis neverčiamas tiesiogiai į lietuvių kalbą kaip „bemenis“ (palyginimui: sugarless – becukris). Kalboje jis reiškia „be klastos ar apgaulės“. Taigi, mums patiko gražus šio žodžio žaismas. Mūsų nuomone, jis labai svarbus ir menui apibūdinti – kad menas būtų be apgaulės, be pretenzijos. Ko šiaip jau mene ir meno pasaulyje – ohoho kiek!

Iš ko kilo poreikis keisti ankstesnį pavadinimą, ką jis reiškė?
2014 metais Arūnas dalyvavo savivaldybės rengiamuose verslumo mokymuose, seminaruose. Buvome naujokai, nieko nepažinojome. Į mokymus, kaip paprastai būna, ateina smalsesni žmonės. Taigi, vienos pirmųjų pažinčių buvo su Sigita ir Donatu Ženteliais bei tuometine Sližių dvaro valdytoja Saule. Kilo mintis kartu steigti viešąją įstaigą. O kadangi visi, nors ir gyvenome tose pačiose Veprių apylinkėse, tik skirtinguose trijuose kaimuose, tai iš to ir atsirado pavadinimas – „Trys kaimai“. Tačiau kartu neveikėme. Mūsų interesas buvo kultūrinė veikla, Žentelių – kitoks, Saulės – kitoks. Likome vieni su įsteigta viešąja įstaiga, logotipu, antspaudu, elektroninio pašto dėžute. Taip iki šiol ir veikėme iš inercijos. Kol šiemet... Studijuodama kuratorystės magistrantūroje, pati nepajutau, kaip atidreifavau į be galo įdomią temą – savamokslių, keistuolių, vizionierių meną. Vakarų pasaulyje jam yra terminas autsaiderių menas (outsider art). Termino autorius, britų mokslininkas Rodžeris Kardinalas 1972 metais parašė knygą „Outsider Art“. Pradinis knygos pavadinimas buvo The Art of the Artless. Mes tai priėmėme kaip ženklą: pirmiausia pasidarai antspauduką su žodžiu artless, kuris tau tiesiog įdomiai skamba, tada pradedi gilintis į keisto, reto meno atvejus, tada sužinai, kad tas keistas menas galėjo vadintis artless, jei nebūtų pasirinktas kitas žodis terminui. Ar gi nenuostabu?

Kada įkūrėte galeriją ir kaip organizuojate veiklą joje?
Galeriją kartu su tuometiniu Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centru įkūrėme 2017 metais. Buvo daug entuziazmo! Pritaikėme centro patalpas – koridorių, fojė ir konferencijų salę parodoms: įrengėme pakabinimo sistemą, apšvietimą, įsigijome rėmelių. Per metus surengiame 8-9 profesionalaus meno parodas.

Kokia yra galerijos kryptis, konceptas? Gal yra tradicinių parodų?
Nuo pat pradžių užsibrėžėme, kad rodysime profesionalų meną. Bet tas profesionalumas – tai ne studijų diplomas. Profesionalumas turi būti kūriniuose. Todėl esame rodę ir savamokslio parodą, ir beveik kasmet parengiame Ukmergės meno mokyklos moksleivių parodą. Kultūros tarybos paraiškų vertintojai kažkada yra mums padarę pastabą, kad meno mokyklos vaikų menas nėra profesionalus. Taip, jis dar nėra profesionalus, bet jis yra pakeliui į profesionalumą. Vartant ir atsirenkant piešinius parodai, šmėkšteli ne viena pavardė buvusio moksleivio, o dabar jau profesionalaus, mokslus baigusio menininko. Į meno mokyklą mes žiūrime labai rimtai!

Jūsų galerija vienintelė, atstovaujanti Ukmergę tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“. Šiemet mugė pristatė 70 meno galerijų ir institucijų ir 320 menininkų iš 18 pasaulio šalių. „Vilkamirgės“ galerija dalyvavo jau penktą kartą. Kokius menininkus pristatėte per šį laikotarpį?
„ArtVilnius“ dalyvaujame nuo pat galerijos įkūrimo. Lietuvoje tai –prestižiškiausias renginys. Jame atstovauti Ukmergę yra garbė ir svarbus dalykas. Ne kiekvienas Ukmergės dydžio Lietuvos miestas turi tokią galimybę. Kolegų menininkų tarpe yra atgarsių, kad būtent ši mūsų veikla yra geriausiai vertinama. Visi menininkai kuria, ir tai nieko nuostabaus. Bet nedaug kas dirba, kad pristatytų ne tik save, bet ir kitus menininkus. O tai yra darbas. Ir intelektinis, ir kūrybinis, ir fizinis.
Pirmais metais pristatėme įdomią fotografę Violetą Bubelytę. Sekančiais metais ukmergiškį Tomą Tereką. Tada tris jaunus fotografus – Tomą Tereką, Žilviną Glušinską ir Vadimą Šamkovą. Pernai – puikią grafikę, kilusią iš Ukmergės, Nijolę Vilutienę (Ingelevičiūtę). Na, ir šiemet – pačius save. Šiemet mūsų instaliacija vadinosi „Namų sienos“. Išeksponavome ne tik savo darbus, bet ir draugų, kolegų. Ėmėm nuo sienų namuose ir vežėm į Vilnių, baltame stende bandėm atkurti natūraliai susiklosčiusią, „naminę“ kompoziciją. Atrodo, pavyko. Tą namų jausmą daug kas, tame tarpe ir vaikai, atpažino, pajuto.
Stengiamės pristatyti autorius, kurie bent kiek susiję su Ukmerge ir tokius, kuriems, mūsų nuomone, reikia paskatinimo, palaikymo, paramos. Mums būtų neįdomu pristatinėti „žvaigždes“. Pristatyti jauną, sulaukiantį per mažai dėmesio ar provincijos menininką – štai, kur mes matome įdomumą ir azartą. O jeigu tokio autoriaus kūrinį įsigyja užsienio kolekcionierius (V. Bubelytės darbą nupirko kuratorė iš Florencijos) ar svarbus Lietuvos muziejus (visą seriją T. Tereko darbų nupirko Mo muziejus), tuomet tai didžiausias džiaugsmas.

Seniau sakydavote, kad galerijoje nerengiate parodų atidarymų. Tačiau paskutines keletą parodų atidarymai vyko ir dar gi su labai jaukia atmosfera. Ar galima tikėtis, kad ateityje jie taps tradicija?
Seniau į atidarymus kviesdavome tik tada, jei būdavo galimybė surengti didesnį renginį – paskaitą, pristatymą. Tačiau pamatėme, kad žmonėms patinka ateiti, susitikti, bendrauti. Net jei nėra paties menininko, jie bendrauja tarpusavyje, dalijasi mintimis. Gali būti, kad ateityje į atidarymus pakviesime dažniau.

Ačiū už atsakymus.

Nuotraukos  ir reprodukcijos - autorės.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau