Spausdinti

Gruodžio 16 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje vykusios konferencijos „Ukmergė tūkstantmečio bėgyje“ metu buvo pristatyta knyga “Sentikiai iš Vilkmergės” (“Староверы из Вилкомира”). Tai nedidelė, 84 puslapių, rusų kalba parašyta knyga, kurią išspausdino UAB “New World Baltic” esanti Kaune. Be to, knygoje keturiasdešimtyje įklijų pateikta virš 150 juodai baltų fotografijų, kuriose reprodukuojami įvairūs dokumentai, supažindinama su sentikių bendruomenei svarbiomis asmenybėmis, įvykiais. Konferencijos dalyviams knygą pristatė jos autorė, gydytoja Manefa Nikitina ir Ukmergės sentikių bendruomenės pirmininkas Arsenijus Nikitinas.

Knygos dedikacijoje M. Nikitina rašo: “Skiriu šį darbą tiems, kas priespaudos laikais išsaugojo savo tikėjimą ir protėvių priesakus, statė ir saugojo savo maldos namus, visiems, išsaugojusiems bendruomenę iki šių dienų...” Šiose keliose eilutėse atsispindi lyg ir visas knygos turinys, tam tikri akcentai į kuriuos autorė labiausiai ir kreipė savo dėmesį.

Knygos pradžioje trumpai ir paprastai nusakomos sentikystės atsiradimo priežastys, sentikių ir stačiatikių nesutarimų ir atsiskyrimo turinys, pateikiama carinės Rusijos valdžios ir stačiatikių Bažnyčios inspiruoto totalaus sentikių persekiojimo ir fizinės bei dvasinės priespaudos, skirtingos esant skirtingiems Rusijos patvaldžiams, istorijos santrauka. Istorijos, gausiai pažymėtos krauju ir įvairiomis žiaurybėmis. Štai tik keletas punktų iš 1685 metais priimto įstatymo skirto “santykiams” su sentikiais: “1. Užsispyrusius atskalūnus “deginti pastatuose”. 2. Nusilenkusius ir atgailaujančius siųsti į vienuolynų priežiūrą, pasibaigus išbandymo laikui, viengungių iš vienuolynų neišleisti; vedusius išleisti ir stebėti, o jiems pakartotinai atsivertus į atskalūnybę, bausti mirtimi. (...) 4. Krikštijusius anksčiau krikštytus, deginti, net ir atgailaujančius. (...) 6. Atskalūnus pamaitinusius, pagirdžiusius ar priglaudusius, plakti rimbu ir ištremti. (...)” (7 psl.). Dabar kitaip garsų Solovkų vienuolyną XVII a. caro kareiviai laikė apsiautę 8 metus ir tik išdavystės pasėkoje jis buvo užimtas, po ko virš 500 vienuolyno gynėjų-sentikių buvo įvairias būdais nukankinti...

Panašiai, aiškiais ir stambiais “punktyrais”, apžvelgiamas sentikių apsigyvenimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jų bendruomenių, maldos namų, vienuolynų kūrimasis, sentikių bendruomenės būklė po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, jos santykiai su pirmąja Lietuvos Respublika, sovietų okupacijos periodas. Verta pažymėti, kad, pasak XIX a. viduryje Degučių vienuolyne gyvenusio ir “Degučių metraštį”, kuriame aprašomi įvairūs 1652-1850 metais vykę, su sentikių bendruomenės gyvenimu susiję įvykiai, parašiusio V. Zolotovo, pirmasis sentikis apsigyvenęs LDK buvo caro dešimtininkas T. Ivanovas, dalyvavęs Solovkų vienuolyno sunaikinime, o po to, pasibaisėjęs įvykusiu susidorojimu, pabėgęs į Lietuvą.

Didžiausią knygos dalį užima įvairūs faktai susiję su Vilkmergės-Ukmergės apskrityje ir mieste gyvenusių (gyvenančių) sentikių bendruomenės istorija. Kai kurie bendruomenei ypač svarbūs įvykiai pateikiami ne trumpai atpasakojant, o ištisai cituojant įvairius dokumentus. Pirmasis jų “blokas” yra skirtas sentikių maldos namų atsiradimui Ukmergėje ir, pasinaudojant sukilimo metu sentikių pademonstruotu lojalumu valdžiai, bandymui įsijungti į miesto savivaldos sistemą. Šie 1862-1863 metų dokumentai byloja apie tai, kad sentikių bendruomenė Ukmergėje tuo metu buvo jau gana gausi, turėjo savo maldos namus, dvasinį globėją ir pasinaudodama palankia politine situacija krašte bandė gauti oficialius leidimus savo bendruomenės gyvavimui bei galimybei būti išrinktiems į Miesto Rotušę. Nors šiems planams nebuvo lemta išsipildyti, tačiau, kita vertus, bendruomenė lyg ir privertė įvairių lygių valdžios atstovus susitaikyti su faktu, jog sentikių maldos namai, tegul ir neoficialūs, Ukmergėje gyvuoja – vėlesniuose oficialiuose dokumentuose ir ataskaitose jie minimi kaip faktinė realybė, nesusilaukiant kokių nors represijų.

Sekantis pluoštas dokumentų, tarp jų vykusius kelių dešimtmečių faktus nužymint tik epizodiškai, susijęs su oficialiu Ukmergės sentikių bendruomenės “atsiradimu”. 1905 m. balandyje Rusijos carui išleidus įsaką “Apie tikėjimo pakantumo pradmenų stiprinimą”, kuriame “atskalūno” pavadinimas buvo pakeistas į “sentikio”, sulyginamos stačiatikių ir sentikių teisės, draudžiama persekioti už atsiskyrimą nuo stačiatikybės, gražinami uždaryti sentikių maldos namai, leista statyti naujus ir pan., Ukmergėje prasidėjo sentikių bendruomenės registravimo veikla, užtrukusi beveik dešimtmetį, šįkart, deja, dėl pačių Ukmergės sentikių nesutarimų. 1907 m. dvi Ukmergės sentikių grupės pateikė dokumentus bendruomenės registravimui bei siekė oficialaus pripažinimo ir maldos namų naudojimo savo reikmėms. Po ilgai trukusios tarpusavio konkurencijos, kurios rezultatas - 1915 metų pradžioje Ukmergėje faktiškai egzistavo dvi sentikių bendruomenės su savo maldos namais, sentikiai, atrodo, vis tik (gal „paspaudus“ valdžiai) sugebėjo susitarti ir 1915 m. vasario 3 d. jų bendruomenė buvo oficialiai registruota. Tenka pastebėti, kad šią problemą nušviečiančių dokumentų grupė parinkta gana atsitiktinai, menkai tenušviečiant dešimtmetį vykusius procesus, o aiškumo suteikia tik keli Kauno gubernijos valdybos dokumentai.

Toliau knygoje siauriau ar plačiau pristatomi visi žinomi bendruomenės dvasiniai globėjai (наставники), bendruomenės vadovai, seniausios ir aktyviausios bendruomenės šeimos ir giminės.

Pirmojo Pasaulinio karo metais sentikių bendruomenės veikla buvo nutrūkusi – daugelis Ukmergės sentikių evakavosi į Rusiją, maldos namus užėmę vokiečiai laikė joje arklius. Tarpukario, pirmosios Lietuvos Respublikos, laikotarpis dėl palankios valdžios politikos ir palaikymo, knygoje įvardytas kaip „sentikystės klestėjimo metai“. Bendruomenė buvo aktyvi, maldos namai remontuojami ir puošiami. II Pasaulinio karo metu bendruomenės maldos namai, nors ir sunkiomis sąlygomis veikė, tačiau 1944 metais, traukiantis vokiečiams, buvo gerokai apgriauti.

Paskutinis dokumentų, pateikiamų knygoje, pluoštelis yra iš 1946 – 1948 metų laikotarpio, kai bendruomenė persiregistravo pagal sovietinių įstatymų reikalavimus, kai buvo nacionalizuotas bendruomenės turtas (maldos namai ir kiti statiniai), leidžiant jį naudoti bendruomenės dvasinėms reikmėms.

Knygos pabaiga skirta įvairioms Ukmergės sentikių bendruomenės pastarųjų kelių dešimtmečių aktualijoms: maldos namų grąžinimui ir jų remontui, bendravimui ir bendradarbiavimui su kitomis Lietuvos ir užsienio sentikių bendruomenėmis, dvasiniams ir buitiniams reikalams...

Knygos pabaigos žodyje jos autorė prašo „(...) atleisti, jei per neapsižiūrėjimą į tekstą ar fotografijų aprašymą įsibrovė klaida.“ Atleisti lyg ir nėra labai už ką, nes visi žinome posakį apie tai, kad „neklysta tas, kas nedirba“, autorės pastangos nors truputį praverti duris į pakankamai tylų ir, matyt, tradicijų saugojimo vardan šiek tiek uždarą Ukmergės sentikių bendruomenės gyvenimo būdą yra sveikintinos ir palaikytinos. Nors vis tik keletą pastabų išsakyti reikėtų.

Pradėsiu nuo knygos pabaigos. Nelabai suprantu skyrelio „Lietuvos istorikai apie sentikius“ paskirtį. Suprasčiau jei tai būtų knygos teksto santrauka lietuviškai – tai būtų įprastas knygos pristatymo būdas rusų kalbos nesuprantantiems žmonėms. Tačiau, deja, tai yra visiškai savarankiškas tekstas, žinoma, turintis sąsajų ir su kai kuriais knygoje minimais dalykais.

Kalbant apie paskutiniuosius sentikių bendruomenės gyvavimo metus niekur neaptikau, mano galva, labai reikšmingo fakto, kad XX a. dešimtajame dešimtmetyje Lietuvos Respublikos centrinės ir vietos valdžios, bei bendruomenės pastangomis buvo atgaivintos sentikių kapinės, tuo metu buvusios panašios į krūmais apžėlusį šiukšlyną. Istorine ir kultūrinės įvairovės prasmėmis šis bendras darbas yra tikrai nemažiau reikšmingas nei maldos namų atnaujinimas. Gal tą pastebėti sutrukdė, mano galva, perdėtas dėmesys įsikalbėtoms problemoms. Štai knygos autorė rašo: „Negalima nepažymėti to skaudaus fakto, kai kartu su [Lietuvos] nepriklausomybe atėjo ir negatyvus požiūris į rusus, kuris palietė ir sentikius, laikančius Lietuvą savo ir savo protėvių Tėvyne, sentikiai ėmė bijoti kalbėti rusiškai net šeimose (...)“. Čia belieka tik pridurti, kad neleisti bijoti vargu bau įmanoma.

Jau minėjau problemą, kad kai kurie cituojami dokumentai parinkti be aiškios sistemos, lyg ir talpinant viską, ką pavyko atrasti archyvuose ir kitur. Šie knygoje ištisai cituojami dokumentai būtų neblogas „lobis“ besidomintiems miesto istorija, jeigu... Jeigu knygos gale ar tiesiai po dokumentais būtų nurodyta tiksli jų metrika.

Kalbant apie korektūros klaidas, labiausiai paminėtina 42 puslapyje nurodyta maldos namų įkūrimo data – 1962 m. [turi būti 1862 m.], manau, kad tai per daug svarbus bendruomenės istorijai faktas, kad prieš šią spausdinimo klaidą galimą būtų užsimerkti.

Tačiau labiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į 14 knygos puslapį, kur pačios pirmos skyrelio „Vilkmergės-Ukmergės sentikių bendruomenė“ eilutės tiesiog reikalauja didelių taisymų, kadangi savo esme griauna visą miesto istoriją. Nežinau kurioje vietoje ir kas (neteko matyti minimo veikalo originalo) sukeitė paskutiniuosius datos skaičius ir todėl įvairūs 1862 metų duomenys, susiję su Ukmerge, pateikti knygoje „Bendras miestų aprašymas“ („Общая перепись городов“) pavirto 1826 metų duomenimis. Kadangi šią klaidą matau cituojant jau ne pirmą kartą, tad jai ir dėmesys turėtų būti didesnis.

Kas leidžia teigti, kad tai aiški klaida? Pirmiausiai palyginimai. 1811 metais Ukmergėje gyveno 2651 žmogus, 1825 m. - 4143, 1838 metais – apie 5300 (Duomenys iš "Lietuvos TSR urbanistikos paminklai 10 t. Vilnius "Mokslas" 1987). Matomas nuoseklus gyventojų skaičiaus augimas - miestas vystosi. Labai abejotina, kad per metus gyventojų mieste galėjo vos ne padvigubėti, o vėliau vėl kardinaliai sumažėti.

Kitą vertus, knygoje “Europinės Rusijos miestietiškų gyvenviečių ekonominė padėtis” (Экономическое состояние городских поселений Европейской России, ч. 1, 1863) nurodoma, kad „Pagal gubernijos statistikos komiteto 1861 m. duomenis, Ukmergėje buvo 3195 vyr., 3848 mot., 7043 abiejų lyčių (...)“, o “Rusijos Imperijos geografijos – statistikos žodyne” (Географическо – статистический словарь Российской Империи, сост. П. Семенов, p. 458 – 461, 1862 m.) - “(…)1860 m. m. gyv. 7309 abiej. l. gyv. ( 3643 vyr. l. gyv.), iš jų 90 pirklių ir 5359 miestiečiai. 343 stačiatikiai, 237 sentikiai, 2848 katalikų, 43 protestantai ir 3838 žydai(...).“ Kadangi knygoje „Sentikiai iš Vilkmergės“ jau minėtame puslapyje rašoma, kad „Tuo metu iš 7809 gyventojų buvo 4446 katalikai, 3363 žydai, 237 sentikiai ir 43 stačiatikiai“ [sudėjus visus gaunasi 8089 ?!], daug daugiau tikėtina, kad šie duomenys tikrai artimesni 1862 metų statistinei logikai nei 1826-ųjų. Todėl ir visa aukščiau minėto puslapio pastraipa, pasakojanti apie miesto būklę ir gyvenimą, sentikių maldos namų buvimą, vis tik turėtų būti sietina su XIX a. antrąja puse.

Pabaigoje reiktų dar kartą padėkoti knygos autorei – šį knygelė – apčiuopiamas akmuo „mūrijant“ Vilkmergės-Ukmergės istorijos bokštą.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau