VIRGINIJUS ŽULYS.Vilkmergės vizija nepalieka skulptoriaus

Mūrinį Žulių namą, kurį Dukstynos sodų bendrijoje galima pasiekti tik pravažiuojant pro molžemio karjerą, upeliuką, įtekantį į Šventosios upę, pro pušyną, skiriantį upę nuo namo dar išlikusiais vasarą augančiais čiobreliais ir laukinėmis rūgštynėmis, o pušyne – žemuogių rausvomis kekėmis. Atvykęs tarsi ištrūksti iš siaurų miesto erdvių, prie kurių pripranta akys, nuolatos praeinant skersai ir išilgai miesto gatvėmis. Tačiau, kai atsiduri toje minimalioje ir kvepiančioje erdvėje, kur savitas gyvūnų pasaulis susikūręs erdves pagal savo prigimties dėsnius, nustembi ne tik įkvėpęs deguonies prisodrinto oro, bet vėl nevalingai susigrąžini vos ne idiliškus prisiminimus: miškas – tai stebuklingų kodėlčiukų - judančių gyvybių pasaulis, su nuostaba įsirėžęs į atmintį lyg išdegintas odoje ženklas.

Tarkim, dvidešimt metų atgal, kai skulptorius Virginijus Žulys su žmona Rita įsikraustė į šį namą, ne tik prasidėjo Vilkmergės vizijos lipdymas iš molio, bet ir namo, šeimos židinio, puoselėjimas. Be kasdieninio ritualo, Virginijus Žulys įsirengė rūsyje dirbtuves, kur centrinėje ašyje stovi dar nebaigtos molinės figūros, laukiančios savo autoriaus fantazijos pabaigos, kai trimatėje erdvėje pradės kvėpuoti Vilkmergės skulptūros versija. Arba ne. Tada lipdytas kūrinys vėl virsta molio gabalu...Virginijus savo projektus nešiojasi galvoje, nemėgsta eskizuoti. Toks darbo stilius jam parankus. Kupinas vidinės energijos, to kūrybinio polėkio šišo, minko jau paruoštą molį, prieš tai apdengtą sudrėkintu skuduru, ir po dienos kitos jau išryškėja naujas skulptūros maketas.

Prieš dešimt metų, 1997 – aisiais, kai dailininkas Ukmergės kraštotyros muziejuje surengė savo personalinę keramikos darbų parodą „Vilkmergės legendos“, kurių pagrindiniai akcentai: iš molio nulipdytos stilizuotos skulptūros, skirtos perteikti „Ukmergės miesto įkūrimo dvasią“, jis jau buvo pasirengęs savo darbu sudominti ir tuometinį Ukmergės rajono merą A. Dambrauską. Bet be aptakių frazių, kaip tikino dailininkas, nieko rimto ir konkretaus neišgirdo.

Norint įsileisti į miesto erdvę skulptūrą, reikia ne vien žodžių ir pažadų: matysim, žiūrėsim... Reikia vis dėlto mylėti Ukmergę ir ją, banaliai kalbant, puošti, pagyvinus dailininkų kūriniais, įterpiant, tarkim, tarp sienų kvadratų ir akmeninių gatvelių senamiestyje simbolines figūras ( kaip Vilniuje išlieta iš bronzos daktaro skulptūra buvusiame Vilniaus geto teritorijoje ar Klaipėdoje ant stogo užkeltas kaminkrėtys).

Ko trūko pradėti įgyvendinti Vilkmergės skulptūros projektą? Konkrečios projekto programos, kur viešai būtų paskelbtas šia tema konkursas? Buvo prabėgę devyneri metai, kai Ukmergėje, Pivonijos mikrorajone, išdygo V. Ketvirčio iš metalo (žalvaris?) išlieta skulptūra „ Vilkmergė“ (1988 metais). Tapusi vizitine kortele ant visų miestui skirtų leidinių, žemėlapių. Tiražuodami šią skulptūrą ir vėliau nepasiūlydami tęsti šios tradicijos, mes, ukmergiškiai, sumenkinome kraštiečius skulptorius ( M. ir L. Striogas, jaunesniuosius – R. Zinkevičių, R. Širvelį, tuos, kuriuos pažįstu asmeniškai), kurie, tikiu, gera valia galėjo pateikti tokiems organizuojamiems konkursams savus darbų projektus. Vienas iš man pažįstamų autorių – skulptorius keramikas Virginijus Žulys, tada, 1997 metais, smarkiai nusivylė požiūriu tų, kurie formavo miesto savitą veidą...

Nuo tų metų iki dabar miesto veidas pakito, ir į gerąją pusę. Akcentuosiu tik: Kęstučio a. prigijęs dailininko V. Ramoškos iš akmens iškalta skulptūra „Veidas“, ir šalia „Sigutės“ parduotuvės įsikomponavęs skulptoriaus V. Tallat - Kelpšos iš akmens sukurta. „Laiko spiralė“...

Todėl nereikia kilnoti (populiari diskusijos tema) iš vieno miesto galo į kitą minėto V. Ketvirčio darbo. Reikia liautis tuščiai brazdinti plunksnas, o galvoti realiai: artėja tūkstantmetis, kai buvo paminėtas Lietuvos vardas (2009 metais), tad V. Ketvirčio skulptūrą „Vilkmergė“ sutvarkyti iki galo – ar Ukmergėje nebeliko architektų, kurie pliką erdvę šalia paminklo suprojektuotų taip, kad žmonės, grįždami iš senamiesčio Šventosios tiltu į savo namus Pivonijos mikrorajone, galėtų atsisėsti ant suoliukų prie skulptūros, tapusios šio mikrorajono „kelrode“, ir pailsėti? Ar nesugebame skirti lėšų konkrečiam „Vilkmergės“ skulptūros projekto konkursui, kurio nugalėtojas, parinkęs miesto erdvę, kitų metų miesto šventėje galėtų atidengti naują kūrinį Vilkmergės tema?
Įsiliedami į bendrą Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimą, šiuo išskirtiniu miesto akcentu, pagaliau pralaušime provincialumo užtvanką, kai bedėliodami savo biudžetus metai iš metų, kurių susikaupė nei daug, nei mažai nuo V. Ketvirčio pastatytos „Vilkmergės“ – dvidešimt – patvirtinsime sau ir kitiems, kad sugebame keisti miesto įvaizdį.

Šias versijos, pagalvojau, padės tiems, kurie ryšis spręsti: reikia Ukmergei ar ne naujos Vilkmergės skulptūros?

Tris legendas parinkau iš knygos „ Eik pas Moką pasimokyti...“, kurioje Vl. Šlaito viešosios bibliotekos darbuotojos S. Talutytė ir M. Rokienė surinko Ukmergės krašto padavimus ir pasakojimus į leidinį. Jį 2007 metais išspausdino Valdo leidykla. ( Šiomis legendomis dažniausiai varijavo dailininkai, kurdami drožinius, lipdinius ar tapybos darbus, kai 1975 metais buvo surengta tautodailininkų ekspozicija „Ukmergei -750“).

„Gilioje senovėje dabartinio miesto vietoje stovėjusi pilis, kurioje gyvenusi visoje apylinkėje plačiai žinoma žynė, laikiusi prijaukintą vilką. Visur jie eidavę kartu. Žmonės ją vadindavę vilko merga arba vilkmerge, o vėliau šiuo vardu praminę ir pilį bei miestą“...

„Kartą tuose miškuose medžiojusiam kunigaikščio Dausprungo sūnui Tautvilui pristigę strėlių, o tuo metu jį užpuolę vilkai. Nuo pražūties jį išgelbėjo žynė – graži mergelė. Ji sutramdžiusi ir nuvijusi plėšriuosius vilkus. Kunigaikštis Dausprungas prie Šventosios pastatęs pilį ir žynės garbei pavadinęs ją Vilkmerge.“

„Senovėje, kai dar lietuviai kūrenę šventąją ugnį ir garbinę senuosius dievaičius, dabartinės Ukmergės vietoje buvusi senosios lietuvių tikybos kulto vieta, prie kurios gyvenusios vaidilutės. Kartą jos išvykusios į kaimyninę šventovę. Šventajai ugniai kurstyti buvusi palikta tik viena vaidilutė. Ji ilgai laukusi savo draugių, tačiau jos negrįžusios. Užėjusi naktis. Nuvargusi vaidilutė užsnūdusi, prie jos prisėlinęs vilkas ir ją sudraskęs. O vaidilutės sugrįžusios praminusios tą vietą Vilkmerge.“

Dailininkas Virginijus Žulys remiasi pirma arba antra versijomis. Jis mato žynę, stiprią, magišką šamanę, stebukladarę būrėją, miško raganą, kuriai paklūsta visi žvėrys, net pats tvirčiausias – vilkas. Žiniuonė, prie kurios šalia bėga klusnus vilkas, simbolizuoja ne išsigandusią vaidilutę, užmigusią prie švento aukuro ugnies ir kurią tuoj sudraskys vilkas, o moterį ir jos amžiną gyvybingumą, kur vilkas tampa antrąja jos ego pusė. Tarp jų yra darna. Ir tai suprantama. Bėganti žynė ir šalia lekiantis vilkas lengviau susikomponuoja trimatėje erdvėje...Virginijus būtent tokią mato keturių metrų aukščio skulptūrą miesto aikštėje, kuriai nulipdė modelį jau prieš dešimt metų...

O, tarkim, dailininko a.a. A. Butvinsko tapybos darbas: triptikas „Vilkmergės legenda“(apie 1975m.?), nutapytas aliejiniais dažais, remiasi trečia legendos versija. Beje, šis triptikas kurį laiką kabėjo „Vilkmergės“ restorano valgyklos salėje iki Vilkmergės restorano rekonstrukcijos, kur dabar – UAB „ Topo centras“.

Tokia ir V. Ketvirčio versija, kur išgąsdinta vaidilutė ant vilko kupros, iškėlusi maldai rankas, šaukiasi dangaus pagalbos...

Taigi norisi tos Virginijaus Žulio „Vilkmergės“ versijos vien dėl originalaus sprendimo, įkūnijančios moters drąsą, jos ir vilko sąjungą.

Skulptūroje „Vilkmergė“ (1) objektai: ramios, protingos moters veidas, jos plaukuose vilko galva, tarsi diademas papuošęs žynės plaukus, o ant burtininkės viršugalvio uždėta karūna – pilis, primenanti Dausprungo pastatytą pilį...

Galbūt tie metai (1997m.) buvo Virginijaus lūžio, prieštaringų minčių metai, kai po personalinės parodos kraštotyros muziejuje nesulaukė jokio atgarsio. Dėl to savo keramikinius kūrinius pasiūlė vokiečiams (beje, vėlgi iš to juodojo pasaulio gyvenimo), kurie gudriai susuko dailininkui galvą. Kai Vokietijoje darbus parduos, tai dailininkui bus sumokėta... Šventas naivume... Nenuostabu, kad kartais lietuvius iš Vakarų įsivaizduoja balanos šalies gyventojais... Lig šiolei Frankfurto prie Maino vokietis, kavinės savininkas, trina rankas dykai paįvairinęs savo smuklės interjerą... Iškaltas Virginijaus Žulio Vilkmergės tema: iš žalvario gaubtas bareljefas, priklijuotas ant rausvo aksomo dengtos medinės plokštės, iškeliavo į JAV, Čikagą. Šis darbas bent jau papuošė almanacho „Eskizai“ Nr. 4-5 viršelio vidinį puslapį...

Kai užlipome rekonstruota įstiklinta laiptine, pro kurią matėsi vėjo kedenamos pušys, Virginijus leptelėjo, jog stiklą keis vitražu... Prisiminiau, tam patirties dailininkas turi. Mat Ukmergės rajono apylinkės teisme nutapyta vitražo imitacijos technika sudėliota iš spalvoto stiklo Temidė, laikanti svarstykles, jo darbas.

Namo palėpėje ant sienos kabėjo žmonos Ritos tušu nupieštas portretas. Prisiminiau ir Žulių dukters Marijos veidą, kuris „kalbėjo“ su manimi iš popieriaus lakšto, supratau, kad ne veltui S.Žuko taikomosios dailės technikume mokė „įvaldyti ranką“.

Pasigamino krosnį keramikai degti, kad užbaigtų apdirbti keramikos darbus. Technikos: glazūra dengti moliniai darbai, reikalingi figūrai išlaikyti metaliniai karkasai, nugludintos...Tik impulsyvus charakteris neleido nuo to nelemto posūkio 1997 metais, vėl minti klerkų slenksčius. Atsiribojo. Užsidarė.

Postūmis tobulinti savo kūrybą, įžvelgti vidines jausenas ir perteikti per molį naujus gyvenimiško portreto niuansus buvo įžymių dailininkų darbų kopijavimas... Taigi namo palėpėje pasikabino Leonardo da Vinčio paveikslo „Mona Liza“ reprodukciją, o šalia pasistatė kartono kvadratą, nugruntavo jį... Ir prasidėjo nebyli kova, peržvelgiant genialaus dailininko kūrinį, jį akimis sugeriant kiekvieną dieną... Palengva Virginijus Žulys pertapydamas išryškino rankas, figūrą, kai priartėjo prie modelio veido, Virginijaus požiūris, mąstymas neišvengiamai susidūrė su gigantiška filosofine jausmų gama: amžinu moteriškumu, į kurį žiūrint atrandi vis kitokių vidinių impulsų... Dailininkas prisipažino, kad šitaip „treniruojantis“, pajuto Džokondos paveikslo didybę ir grožį... Nutapė... Kitas tokiu pačiu principu atliktas darbas - Rubenso nutapytą paveikslo reprodukciją „ Jėzaus krikštas“ perkėlė į skulptūrinį variantą. Tai metro dydžio keramikinis darbas, nudažytas juodai, atrodo tarsi išlietas iš metalo. Vėlgi savarankiškai bandė suvokti kito, gigantiško dailininko Rubenso, kūrybą...

Prisiminė Virginijus Žulys ir Deltuvą, kur gyveno a.a. skulptorius, dailininkas S. Nikitinas. Ten, bohemiškoje aplinkoje, ne tik liejosi vynas per kraštus, bet ir gimdavo originalios mintys, aštrūs pokalbiai (soc. realizmo meno apogėjuje!). Šis produktyvus Deltuvos krašto dailininkas užkrėsdavo kūrybinio ieškojimo dvasia ir kitus tautodailininkus, tarp jų – Virginijų Žulį...

„Kad tik molio užtektų“, - pajuokavo skulptorius Virginijus Žulys, kai kartu su fotografu Albinu Kuliešiu grįžome pro molio karjerą į miestą.

„Šventoji“, - atsidusau, - molio duos tau kiek reikia, tegul tik Miestas išgirsta tavo Balsą...

Albino Kuliešiaus nuotraukose: skulptoriaus Virginijaus Žulio portretas; skulptūra„Vilkmergės legenda“; skulptūra „Vilko merga“; bareljefas „Vilkmergės“; Dukters Marijos portretas (piešinys); „Vilkmergė“ (tapyba)

1997 metais – personalinė keramikos darbų paroda „ Vilkmergės legendos“ Ukmergės kraštotyros muziejuje;

1997m. – 1999m. dirbo Dvarčionių keramikos gamyklos Ukmergės skyriuje dizaineriu;