RIMANTAS ZINKEVIČIUS. Medyje ryškėjantys Dievo atvaizdai

Tai, kas buvo betarpiška: mediniai rakandai žmonėms ir gyvuliams, mediniai įrankiai, pritaikyti paimti pakelti, padėti – „pagalbinės rankos“, kurios buvo Rimo šeimos gyvenimo dalys, užpildė kartu su pasakomis ir kasdieninėmis istorijomis, girdimomis prie stalo per pusryčius, vakarienę, einant miegoti. Laikas įprasmino šeimos modelį: su mama ar tėčiu Rimas buvo įsuktas į kasdieninę buities karuselę, kaip įprasta. Neįprasta Rimui buvo tik besikeičiančios žiemos, pavasario, rudens formos, priverčiančios pajusti: šalia išdygsta ir dūlėja medžiai, iš sėklos išauga daržovės, paršelis, staiga pavirtęs kuiliu po skerdyklos ritualo išdorotas kabinamas rūkykloje ir skaninamas ėglio smilkstančiais dūmais.. Rimui tai atrodė kaip pasakos tęsinys – „senio ir pupos“ gyvenimo atitikmuo. Žymiai vėliau ąžuolo skulptūroje išdrožęs šią pasaką su senio ir pupos žemiškais, nežemiškais stebuklingais herojų nuotykiais, pakartojo. gyvenimo vaikišką stebuklą...

Tada jis pas eigulį dieduką miške tarp šakų ir augalų, žolės ir grybų vaikiškoje galvelėje dėliojo pasakas ir jungė jas su vėjo gūsiu, medžio šešėliu. Susitapatindamas išsigąsdavo paslaptingo gamtos alsavimo. Tada pamatęs koplytstulpį su nukryžiuotu Kristumi negalėjo žiūrėti į skausmu alsuojantį kūną ir kančios perteiktą Jėzaus veidą...Rimas vėliau pasakos, kad ši baimė stovint prieš kryžių tirpo palaipsniui, augant ir bręstant. Ir štai jis su peiliu drožia kareivėlį su šautuvu, tarsi medžiotojus su šautuvais, kurie pas senelį eigulį retkarčiais užsuka. Iš arti mato medžiotojus su šovinių apkabomis, su šunimis, su auliniais batais ir kepurėmis.. Tai tikri gamtos vyrai.. Ir juos iš medžio nieko neverčiamas imi drožinėti. Taip pat gyvūnėlius, mašinėles....Susiranda peilį, lipa į liepą, nupjauna šaką, ir bando drožti iš šakos naujas figūrėles. Rimui jos atrodo labai svarbios, stiprios..

Vėliau supras: stipriau už šią stiprybę yra Dvasia, valdanti tuos, kurie su šautuvais. Suvoks: aplink kol kas miške, prie upės, ežero, mieste tarp namų ir automobilių slepiasi jo paties brestanti Istorija, vėliau prasiplėtusi iki Vengrijos, Švedijos, Amerikos ar Juodausių kaimo dangaus. Nuostata išlieka ir jau nebepaleidžia, orientyras, suvedantis keliukus į vieną aikštę – sugerti akimis, ausimis, pirštais ir pajusti medžio gyvybę. Tada vaikas dar tik apgraibom ėjo dievdirbio skirtu keliu...Subręsti. Kelio orientyrai jau aiškūs..

Tai buvo sąmoninga skulptoriaus pradžia...Sėkla, žalmuo, medžio kamienas, trūnėsis, laužo nuodėgulys... Greta erdvė, sklaidanti daiktų kontūrus, ugnis židinyje, miško lauže, vanduo, semiamas iš šulinio, plaukiant valtimi upe, medis, su kuriuo pradeda šnekėtis.

Tad kairiame delne kaltas, o dešiniame - medinis plaktukas, ir skaptuoja kol kas paslėptos figūros kontūrus. Rimas „užuodžia“ medžio gyvybę...

“Kaip paprasta, - perbraukia per kaladės viršų pirštais, nuvalo medžio dulkes. – bus Rūpintojėlis.“ Tarsi patvirtindamas savo siekius. Tai bus Dievo išraiška, išskaptuota medyje. Forma nenauja, pasikartojanti: sėdintis ir parėmęs smakrą Rūpintojėlis vėlgi kalba apie meilės ir liūdesio ištakas žmonėms per medžio šerdį....Kiekvienas Rūpintojėlis lyg atskira pasaulio dalis...

Už kiemo, tolėliau, miško laja, vingiuojanti upė su šalia augančiais gervuogių krūmokšniais, ievomis, apkibusiomis apynių lianomis vis primena Rimui jo laukimą. Štai pavasarį Šventoji išsiliejusi iš krantų, neša žemupyn medžių nuolaužas, nuslinkusius nuo krantų, paplautus krūmynus. Likimas kartais Rimą pamalonina atplaukiančiu ąžuolo kamienu, tarsi slenkančia vos išnirusia iš vandens ąžuolo šaka.

Kartą užsikabino už paskendusio ąžuolo šakos, valtis nė iš vietos, tad pagaliau pažvelgė pro valties kraštą žemyn: tiesiai ant smėlėto dugno gulėjo permirkęs ąžuolas, pavirtęs į „granitinį akmenį“. Dėka vandens įsileidimo į vidų jis pajuoduoja. „Paprašė paimti, - pasakė Rimas. – Ne kiekvienam pasiseka sutikti tokį laimikį.“

Tarsi žinotų, kad valtyje sėdinčio žmogaus dėka ąžuolo dvasia greitai pavirs į koplytstulpį. Medis pasiaukoja. Ir dailininkas jo auką priima. Išskaptuos iš juodo ąžuolo koplytstulpį su Rūpintojėliu,. Tad šventam medžiui vėl nusilenks žmonės.

Ryšys paukščių sparnų pavidalu sklando nuo upės, šilo link sodybos Juodausių kaime. Kartą neapsikentę nuo po žeme gulinčių granitinių riedulių, suspaustų po Zinkevičių namu ir kiemu, gausybės, Rimas su žmona Rita ir sūnumi Andriumi nutarė iškasti tokį „lauko gražuolį“. Pasiėmę kastuvus, sąžiningai mėtydami žemes į šonus, tarsi nuo aisbergo viršūnės, laisvino riedulį. Vėrėsi neįtikėtinas vaizdas: akmuo lyg plokštė gulėjo kaip plekšnė ir jos kraštų Rimas su šeima vis nematė. Liovėsi savo idėjos - iškasti akmenį – įgyvendinimo. Beprasmiška ardyti tai, kas jau sudėliota.

Tada jiems pasitvirtino laiko stebuklas, kai kažkada už jūrų marių slinko ledynai ir granitinių akmenų sangrūdos klojosi palei dabartinę Šventosios upės vagą. Nuo Zinkevičių sodybos Juodausių kaime Ukmergės rajone iki Puntuko akmens Anykščių rajone, kai Šventosios vaga atrodo lyg besiraitanti gyvatė, - apie 50 kilometrų, tokių sangrūdų yra ne vienas lopas, apaugęs pušelėmis.

Faktas: po karo netoli senelių Zinkevičių namo esančio akmenų sangrūdos, rusų kareiviai kasė akmenis ir, juos nutašę, veždavo į Jonavą geležinkelio tilto statybai...

Kitas stebinantis faktas: kasant daržą rasta XVII amžiaus švediška moneta. Rita Zinkevičienė parodo smulkų pinigėlį, kurio averse išraitytas karaliaus G ( Gustavas?)vardas. Zinkevičių prielaida, kad tose vietose vyko rusų ir švedų kautynės, tarsi aidas tų laikų materializavosi moneta, vėlgi papildė kaimo istoriją, apaugusią sakmių motyvais.

Rimo Zinkevičiaus įrankių dėžėje įvairiausių dydžių kaltai. Dėžė guli ant suolo šalia iš ąžuolo skaptuojamo koplytstulpio namo kairėje pusėje, kur kambariai paversti dirbtuvėmis. Meistras žino gyvūnų pomėgį atsigulti ant kaltų, ką tik pakeistų drožiant medį, ir pasnausti. Medžio energija persiduoda metalui, ne kitaip, porina skulptorius. Gyvūnas mėgaujasi sklindančia ramybe. Pasyvūs stebėtojai taip pat dalyvauja kūrimo procese...

Neįtikėtinos kasdieninės istorijos vaiko galvelėje jau buvo nulemtos. Reikėjo mokytis susisteminti žinias. Tėvai nuveža Rimą į Vilnių, kur porą metų mokosi piešti, aiškinasi kompozicijos, perspektyvos pagrindus. Šalia įtaigūs mokytojai., dailės kūrinių apžvalgos.. Po to – kelionė į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, kur pasirinko medžio drožybą. Tuomet menotyrininko P. Galaunės surinktų kryžių, koplytstulpių , medinių skulptūrėlių apie liaudies meną knyga vartyta ir pervartyta, nulemia kur link eis skulptorius.

Tvirtino savo stilių per originalesnius formos ieškojimus: skirtingas rėžis, rankos mostas, figūrų išdėstymas medyje. Metams bėgant meistras lavino savo stilių. Jis sako: skulptūrėlių ansamblis turi būti gyvas, pagautas judesio momentas. Jeigu drožiama „istorija“ – reikalinga vaizdžiai papasakoti istorijos siužetą. Prasidėjo PRAKARTĖLIŲ laikas.

Toks darbo stilius – betarpiškas kaitaliojimas su pasakojamomis liaudies sakmėmis, kartais naivokomis savo metaforomis, kur meilė ir skausmas, džiaugsmas ir liūdesys kompozicijose perteikiamos hiperbolizuotai, net naiviai, panašiai kaip tautosakoje skamba tautiniai raliavimai, meilės ar kovų dainos.

Medyje meistras formuoja tai per veidų išraiškas, akcentuotus kūno judesius...Augant patirčiai, koplytstulpis po koplytstulpio subręsta įsitikinimas: jis sąmoningai pratęsia dievdirbių tradicijas. Ne tik todėl, kad Lietuvos kryždirbystė įrašyta UNESCO žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo sąrašą, tiesiog pajuto, kad nuo tos atmintinos dienos, kai užlipęs į liepą ir nupjovė šaką, norėdamas išdrožti žmogeliuką, suprato savo pašaukimą.

Rimas Zinkevičius susirado talpų lagaminą, į kurį sukrovė dešimt paruoštų kaladžių iš liepos, susiskambino su kolega iš Vilniaus Vladu Rakuckiu, ir 1991 metais po sausio 13 – osios įvykių vasarį sėdo į lėktuvą, skrendantį į Maskvą, po to - į Niujorką. Už šios paprasto fakto slypi povandeninės srovės: vizų gavimas, kelionės dokumentų Maskvoje palaiminimas. Amerikos bendruomenės kvietimas dar labai mažai ką reiškė. Reikėjo motyvacijos: kokio tikslo skatinami skulptoriai keliauja už Atlanto, gal ieškos progos likti „kapitalistiniame rojuje“? Tada jau Sąjūdžio laikais užteko argumentų, esą dailininkai nori tik papuošti medžio dirbiniais lietuviškas sodybas. Atvežti jiems autentiškos Lietuvos medžio kvapo, kurio Bostone ar Floridoje gyvenantys lietuviai yra ištroškę. Namų interjerui pagyvinti jiems išdroš Rūpintojėlių, angelų skulptūrėles. Toks kelionės tikslas tapo visiems suinteresuotiems asmenims suprantamas. Tris mėnesius dievdirbiai kūrė skulptūrėles, bendravo su lietuvių bendruomene, šnekėjosi įvairiomis politinėmis aktualijomis...Rimas įsiminė tik Amerikos lietuvių paviršutinišką, iš Smetonos laikų paliktą realiją, tapusią laikui bėgant idealiai tobulą... Jie, amerikonai, gelbsti nustekentą Lietuvą, vis akcentuoja Vytauto, Gedimino, Kęstučio vardus...Tačiau Amerikos lietuvius ir skulptorius vienija ‚mediniai stebuklai‘, anot rašytojo Borutos. Ir tai buvo paspirtis per visą už Atlanto buvimo laiką.

Atėjo diena, kai pritrūko žaliavos, o liepos, kurių minkšta faktūra, atvežtos iš Lietuvos, Floridoje neauga. Ieškant išeities, amerikonai atėjo į pagalbą. Kažkurio lietuvio sodyboje pamatė nupjautą tuopą, tad nors ir kietokas medis, ištvermingiems meistrams buvo išsigelbėjimas. Rimas pastebėjo dar vieną faktą: amerikonai derėdavosi dėl skulptūros kainos kaip turguje. Tai jį, žinoma, nuvylė, sugrąžino realią tikrovę su prekių dėsniais. Dvasios, kurios kiekvienoje skulptūrėlėje, įliedavo, kurią delnais apglostydavo - buvo tik atvaizdas iš Lietuvos, panašus į ilgą cukrinį saldainį su spalvotais popieriukais, parduodamą prie bažnyčios vartų.

Tautinis atgimimas Lietuvoje 1990 metais, kai įsisiūbavo Sąjūdis, taip pat sujudo ir Vengrijoje, kai patriotai, norėdami pagerbti 1956 metų sukilimo aukas, tvarkė Budapešto kapines. Tada su Lietuvos Sąjūdžio aktyvistų grupele į Budapeštą važiavo kartu su kolegomis ir skulptorius Rimas Zinkevičius, turėdamas konkretų tikslą: išdrožti koplytstulpį sukilimo aukoms pagerbti. Jau žinomas meistras, įvairių medžio skulptorių kūrybinių stovyklų dalyvis, yra laukiamas. Tad kvietimas atlikti tokią misiją jam nebuvo netikėtas., nes prieš imantis tokio rimto darbo, jį jau pažinojo vis daugiau vengrų menininkų. Po kurio laiko Vengrijoje Kiskunmajsa mieste 1997 metais iškilo koplytstulpis turkų sudegintam kaimui atminti, paskui sukūrė koplytstulpį, kuriame Marija su Jėzumi ant rankų(Pieta), koplytstulpį su Piemeniu.. Jam suteiktas Kiskunmajsos miesto garbės piliečio vardas...

Skulptorius rikiavo darbus ir netikėtai atsigręžęs atgalios suskaičiavo, kad įvairiose Lietuvos vietovėse sukurta ir pastatyta virš 200 monumentalių skulptūrų ir koplytstulpių. Jo kūrybos darbų yra įsigiję ne vienas užsienio muziejus.

Tarsi Rimo kelias nusėtas iš ąžuolo medžio išdrožtais Dievo atvaizdais...

2006 metais Lietuvos liaudies kultūros centras skelbė „Auksinio vainiko“ konkursą, skulptorius kuria koplytstulpį... Su meile medžiui, kalbasi akimis, rankų judesiai tikslūs, išraiškingi... Dailininkas tampa šio konkurso laureatu...

Rimas Zinkevičius vis grįžta prie vaikystėje girdėtų pasakų. Dabar jos – atgaiva. Tai prigludimas prie universalios tautos versmės. „ Siuvėjas ir vilkas“, apie siuvėją, nukirpusį vilkui uodegą.. Metų laikų skulptūros.... Vikingų dvasia išdrožė irkluojančius didelę valtį plėšikus, plaukiančius į Saremos salą Estijoje plėšikauti (pagal tikras istorijas).

„ Tada, kai buvau dar vaikas, ir dabar, perkopęs penkiasdešimt, kalbuosi su medžiu, mintimis bendrauju taip pat: tarsi pirmą kartą liesčiau medžio žievę, - sako Rimas. – Nė dienos neištveriu be kalto. Sapne nešiojuosi idėją, prabudęs ieškau versijos. Nupiešiu eskizą... Gali pragulėti keletą mėnesių, kol subręs mintis.. Po to, einu prie medžio. Gimsta šventųjų skulptūros...“

Medis laukia nepriekaištaudamas, priimdamas savimi neišvengiamą gamtos sprendimą: mūsų daug, mumyse gyvybė, mes šnekamės su šviesos šaltiniais, saulės spinduliai ir lietūs keičia mus, mes aukojamės, kad milijardai besiblaškančių gyvių susitaikytų su mumis ir kartu patvirtintume mumyse esantį stebuklą: mes palaiminti mylinčiame pasaulyje...

S. Žuko taikomosios dailės technikume 1974 metais įgijo meninio medžio apdirbimo specialybę; 1978 metais priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą;

Daug Rimo Zinkevičiaus sukurtų darbų įsigijo įvairūs muziejai Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė ir pastatė koplytstulpį Švedijoje, Pasaulio tautų etnografiniame muziejuje. Skulptoriaus sukurtos skulptūros puošia belgų, olandų sodybas. Dirbo ir kūrė Vengrijoje, JAV;

2006 metais Liaudies kultūros centro ir Kultūros ministerijos organizuotame „Auksinio vainiko“ skulptorių konkurse, kuriame Rimas Zinkevičius vertinimo komisijai pateikė kelis kūrybos darbus ( Eglė žalčių karalienė, Jėzaus gimimas, Velnio nuotaka). Jis pripažintas geriausiu 2006 metų Lietuvos tautodailininku;