LAIMUTĖ DZIGAITĖ. Augalų pasaulis neturi horizonto

Iš augalų pluošto supintos lėkštės yra lanksčios ir tamprios. Skirtingai nuo karnų žievės pintų buities rakandų, kurios standžios. Gamtoje yra tarpinė grandis – tai sumedėję augalai, kurie palaipsniui keičia savo struktūrą, spalvą. Iš laukinės gamtos žmogaus rankos sudėliotas daiktas yra funkcinis, ir savotiškai žavintis savo buvusiu gaivališkumu. Turėdamas lakią vaizduotę, sako dailininkė Laima Dzigaitė, šis daiktas tampa estetikos objektu, į kurį įdedami tavo fantazijos vaizdiniai. Ar tai būtų bambuko pluošto ar karklo vytelių dirbinys, visa tai turi pirminę sąvoką: AUGALŲ PASAULIS. Skamba kaip: Kitas pasaulis. Apsidairydami savo artimoje aplinkoje, būdami įvairių geografinių platumų miestuose ar kaimuose, mes kaip prigimtinį dalyką suvokiame šalia esančią augalų oazę, kultūriškai išpuoselėtą ar laukinę pievą, kur moterys renka gydomąsias žoleles, botanikai – herbariumus. Augalus, turinčius savo nenuspėjamą pasaulį, kurį reikia suprasti, norint kalbėtis su augalais taip, kad galėtum betarpiškai sudėlioti savo kūrybinio bendravimo ir mąstymo kampus.

„ Žolynų kampo“ galerija 2007 metais atidaryta dailininkės Laimos Dzigaitės tėvų name (Bažnyčios gatvė, 29), kur antrame aukšte dviejuose kambariuose nuo lubų iki grindų sukabinti paveikslai, sukurti iš augalinių pluoštų. Siužetinės kompozicijos meilės, mirties, vilties, prisikėlimo dvasia, tiesiog panardina į paslaptingą augalų mozaiką, surinktą dailininkės Laimos Dzigaitės rankomis. Mintis, sudėliota per augalus, subtiliai trapi, pagilinta pastelinių spalvų perėjimais iš rausvų gelsvų pustonių į gelsvai matinį, besikeičiantį saulėto spinduliavimo link, kur nėra horizonto. Pagalvoji apie kitą šalia mūsų egzistuojantį gyvenimą, kuriame sustojęs laikas, tik kinta augalų spalvos: nuo pelynų, baltos iki tamsiai rudos...O žmogaus figūrėlės, mažesnės už augalus, keliauja savojo kalno, vardu IŠSIPILDYMAS, link. Augalas turi tave įsileisti, sako dailininkė, todėl turi augti kartu su juo, surasti kalbą. Kaip atsiskyrėlis, kad išmoktum paukščių ir žvėrių kalbą. Tik tada tarsi kas pastumtų ir leistų sudėlioti tokias siužetines kompozicijas, remiantis Pasaulio sąranga, aprėpia kitas žmonijos kultūras, kuriose mistinė augalų esybė organiškai įsilieja į buitį, į ritualines apeigas, į mūsų betarpišką kaip ir su vandeniu, ugnimi, oru, žmogišką gyvenseną.

Erdvė, kuri galerijoje sklando, nėra didelė. Tai ne bažnyčia su navomis ir nišomis dideliems paveikslams pakabinti. Tačiau iki privačios galerijos „Žolynų kampas“ eita palaipsniui. Name gyveno Laimos brolis su šeima, dailininkės tėvai, ir Laima su dukterimi Karolina. Prieš tai dirbo ir mokėsi St. Žuko dailės mokykloje, Laimos kolega buvo dėstytojas fotografas Povilas Karpavičius, iš kurio sėmėsi patirties. Grįžusi į tėviškę, susirado dailininko darbą komunalinių įmonių kombinate, vėliau Ukmergės kultūros centre. Metai iš metų subrandinta ir suformuota Kultūros centro dailės galerija, kurios kuratorė Laima Daigaitė kviesdavosi įvairių miestų originalius dailininkus eksponuoti savo kūrybos darbų. Prade dant jau žinomais dailininkais Lietuvoje ir užsienyje, vietą surasdavo ir prade dantieji, talentingi menininkai, taip pat ir ukmergiškiai dailininkai, įsiterpdami savo darbais į parodų slenkantį grafiką. Toks kasdienis kūrybos slinkimas brandino ir pačią menininkę. Ji tobulino savo techniką su augalais, ieškojo temų savo nerimui išsakyti. Fotomenininkas Juozas Valiušaitis pasiūlė Laimai kūrybą pristatyti Vilniaus Čiurlionio namų muziejaus direktoriui St. Urbonui. Menotyrininkas palankiai vertino dailininkės darbus. Jo dėka buvo surengtos parodos Vilniaus Čiurlionio namų muziejuje. Taip pat Vilniaus turistų klubo pirmininkas Algimantas Jucevičius pakvietė Laimą Dzigaitę klubo patalpose surengti savo kūrybos parodą.

1993 metais dailininkė sukabinusi savo paveikslus augalų temomis sudomino ne vieną vilniškį dailininką originaliu sprendimu, kompozicijos plastiškumu, stilingumu. Kalbos netilo ilgai, tarkim, kokią įtaką turi dailininkei ryšys su Rytų kultūra? Analogų bandyta ieškoti ir lyginant jos darbus su Čiurlionio kūriniais. Tačiau vėlgi akcentuota: siužetai, kurie kupini metaforų ir daugiaprasmių simbolių, dailininkę išskiria, jos nesupainiosi su kitais autorių kūriniais. Būtent glūdinti filosofinė meilės išmintis atsiskleidžia Laimos Dzigaitės darbuose, pakelia į kalno viršūnę, kur slenka kitoks laikas, kur budi žemės dvasios.

Įspūdis, kuris vaikystėje susigėrė likusiam gyvenimui, buvo močiutės kaime netoli Užugirio auginami darželyje jurginai. Tos rausvai gelsvos darželio gėlės turi barokinio puošnumo ir paslaptingumo. Močiutės gėlės ne tik Laimai įstrigusios, įsitvirtino močiutės bendravimas su augalu. Kaip su gyva būtybe. Tas plasnojantis kalbėjimas, pirštų lietimasis, tas darželio ravėjimas, puoselėjimas turi gilią prasmę – abipusis pokalbis ir geros energijos šuorai sklido po kontakto su gėlėmis. Dvasiškai pakrauna ir nuramina, o minčių seka tegul pavirsta kasdienine malda. Kito kelio, tai suvoks dailininkė, paprasčiausiai nėra.

Kai 1993 metais ieškojau dailininko apipavidalinti K. Česnaičio eiliuotai pasakai „ Musė Zyzuolė ir voras Kryžiuotis“, kažkodėl impulso ir intuicijos pagautas pakalbėjau su Laima dėl šio projekto. Ji sutiko, pateikusi savo eskizų variantus. Mane imponavo jos parabolinis, simboliais reiškiamas pasakos siužetas. Ši knygelė tapo spalvinimo knygele, o Kultūros centro direktorė E. Vaitkienė net surengė knygelės piešinių spalvinimo konkursą.

Peršokus laiko atkarpą 2007 metais naujas kokybiškas šuolis: dailininkės Nijolės Stunskaitės–Vilkės poezijos knyga “Moteris, kurią myli strazdai“ ir dailininkės Laimos Daigaitės kūrybos lakštai knygoje subūrė darnų paveikslą, menininkės viena kitą papildo. Kūryba persmelkia nekasdienine rimtimi ir branda, kur karaliauja spalvos, įspūdžiai, trumpi, derantys: „Mano siela tavo delne, mano ranka tavo rankoje, ant kurios mėlynu krauju parašyta A-U-M.“ ( „ Moteris, kurią myli strazdai“, Vilnius, Žaltvykslė, 2007). Tas subtilumas abiejų dailininkių harmoningas.

Dailininkės kūrybos procesas prasideda nuo plono popieriaus dengimo pasteliniais dažais. Tas gruntas formuoja dailininkės nuotaiką, minčių kryptį, kuris paremtas pasakomuoju siužetu. Dėl to kompozicijos kiekviename darbe yra skirtingos, turi dar vienos istorijos pradžią.

Ją domina japonų graviūros, kur popieriaus lakšte daug filosofinės minties, atrandamos gamtoje. Dėdama augalus ( kukurūzų lapai, šiaudai ) ant paruošto darbui popieriaus, nejučia, kaip pati dailininkė sako, susidėlioja kūrinio kompozicija. Iš pasąmonės iškilę kalnai, paslaptingi. Ir ne tik augalai, skaitytos knygos fragmentai, prisiminimai tuo metu susilieja į vientisą fragmentą, telieka juos techniškai pritvirtinti. Rodos spontaniškas kūrybos aktas visgi turi griežtus kūrybinės laboratorijos taisykles. Dailininkė šiame kelyje yra laisva ir nuo nieko nepriklausoma. Gimę kūrybos darbai nuosekliai plėtoja pasaulio filosofijos išmintį, suvedamą į Amžinybę. Ar gali išsekti kūrybinės galios? Ar gali nuslopti augalų įvairovė, susiliejanti ir vėl išsidėliojanti dailininkės valia ant popieriaus lakšto?

Namai išlaisvėjo. Duktė Karolina gyvena Klaipėdoje. Brolis su šeima gyvena kitur. Laima su mama. Erdvė laukė šio Laimos žingsnio. Galerijos sienos buvo nukabinėtos naujais Laimos kūriniais. Ukmergėje atsivėrė dar vienas Dvasios kampelis.

2007 metai dailininkei buvo kūrybingi. Galimybė daugiau laiko skirti kūrybai be jokios rutinos šešėlio, pagimdė ir tokį, mano galva, išskirtinį Laimos Daigaitės kūryboje darbą „ Kristaus Kryžiaus kelias“. Tai originali versija, stebinanti savo detalių ( kryžius, Kristaus figūra, kalneliai, tos kelio stotys, kitos figūros) aiškumu ir liūdnos, tragiškos kelionės Golgotos .link nuojauta. Nejauti net augalų faktūros, nes preciziškai su meile suformuotas erdvėje vykstantis minėtas Biblijos siužetas... Tai brandus darbas, ro dantis dailininkės požiūrį, suvokimą, jos mąstymą ir jausmų skalę.

Apipavidalintos poezijos knygelės ir ne tik, padeda plėtoti tekstus. Juk lyrika eina panašiu keliu ar net susilieja. Pasakojimai, mitai, romantiškos istorijos...

„Pasiimu augalus ir dėlioju. Žmonės, piligrimai, priminimai, kodėl keliaujame į savo šventą svarbią vietą kalnus? Kas verčia mesti kasdienius darbus?“

Buvo laikotarpis, kai Laimos darbai, būsimos knygos maketas „ Legenda apie Vilkmergę“, nukeliavo į Vokietiją. Kurios likimas lig šiolei neaiškus. Laima suprato „ Kūryboje gyventi reikia tarsi žemiau žolės: ir perkeltine, ir ...tiesiogine prasme... Tad ir suvoksi Kryžiaus nešimą Golgotos link.“..Grįžtu prie dailininkės reikšmingo darbo. .Laima „Golgotoje“ originaliai išsprendė kelio stočių kompoziciją: tarsi debesys, kalvos, einantys nepaisant perspektyvos į dangų, paveikslo viršų. Figūros rodos trapios ir beorės supančioje balsvai rausvoje erdvėje. Centrinė figūra – kryžius ir Kristus po juo atrodo pasiėmęs ant savo pečių visą gyvenimo klaidų ir nuopuolių naštą. Tai jaučiama...Prikausto dėmesį... Vadinasi, atėjo branda.

Laimos siužetinės kompozicijos turi ir scenografijos elementų (kostiumai, spektaklio idėjos materializavimas per simboliais išreikštus daiktus). Juk Kaune mokėsi iš dailininko scenografo L. Truikio. Laima toliau plėtoja mintį apie prasminius gyvenimo akcentus : „ tarytum kask žemę, ieškok šaltinio. Taigi Dvasios šaltinio. Tik tada du pasauliai išsiskirs. Ten, realūs sapnai ir vizijos. Jau gimdamas vaikas turi Dievo ženklą. Sakralų pradą. Reikia , kad tai išeitų iš tavęs ir sklistų“.

2008 pavasarį Laima keliavo su piligrimais į Prancūziją. 150 metų Lurdo Mergelei. Tai neįkainojama kelionė ir potyris. Tam skirtas dailininkės darbas „Piligrimai“. Kelionė per Alpių kalnus. Su piligrimams šventu tikslu.

S. Pulkauninkienės nuotraukose: L. Dzigaitė, „Golgota“, „Piligrimai“, „Moteris su šviesa“.

1993 metais apipavidalinta K. Česnaičio pasaka „Musė Zyzuolė ir voras Kryžiuotis“;

2003 metais personalinė paroda „ Dvidešimt penki žolynų etiudai“ Čiurlionio namuose Vilniuje;

2003 – 2004 m. dalyvavo japonų ir lietuvių kūrybos parodose Šv, Jono galerijoje;

2005 metais personalinė paroda Vilniaus Čiurlionio namuose „ Nuo žolynų bokštų“;

2005 metais personalinė paroda Jonyno galerijoje Druskininkuose (Čiurlioniui – 130);

2006 metais tarptautinė dailės paroda – konkursas „Brolystė“. Vilnius-Varšuva- Budapeštas;

2007 metais bendra kūrybos knyga – Laimos Dzigaitės paveikslai ir Nijolės Stunskaitės-Vilkės poezija. Vilnius, Žaltvykslė, 2007;

2007 metais įkurta privati dailės galerija „Žolynų kampas“(dailininkės namuose Bažnyčios 29).