Sekmadienis! Ir girdis varpas iš toliau - votyvon kviečia
Bet neskubam, čia žuvys pliukši, varlės purpia gurgia
Ir pailsėt senas medinis lieptas kviečia.
Skaidriam lig dugno matosi įvairūs vabalai
Ir šiaip visokie gyviai vandenų mažieji.
Aukštai dangun pakėlus galvą akys raibsta
Kregždutės ten toli juodom strėlėm lakioja
Štai sučeža nendrynai, - pliūkšt! -
Lydys raudonsparnes žuvytes vaiko
Nuo viso šito galima išdūkt
Kodėl žmogaus akims ir akiai
Taip miela visa tai it vaikui,
Kai seka pasakas bobutė nakčiai?
...Užplaukia saulei už akių užklydęs debesėlis.
Lengviau minutei
Ir ežerėly dugno nebmatyt, bet vėl
Per kūną pereina karšti šiurpai
Vėl saulė visą savo jėgą nor parodyt!
Ir cvirpia plerpia nebpataikydami taktan
Tiek jau laimingi paukščiai vasaros diena!
Vanduo kaip gyvas juda - tiek žuvies jame!
Ir nė viena šiandien nesnaudžia,
Netūno savo vėsiame dugne.
Žemė įkaitusi kvėpuoja sunkiai
Ir virbuliuoja oras akyse nuo to dūsavimo.
Ir šlama kranto žolės pilnos gyvūniukų.
Arklys voliojasi ir guldo šitą žolę.
Vėl atsistoja, godžiai žiūri vandenio - troškina...
Net medžiai tie, kur ne prie kranto,
Pavydi tiems, kurių kamienai mirksta.
Ir kaipgi mums nelįst į vandenį,
Pasiteškent, panardyt , paalsuot
Tuo tyru ežero kvapu!
Kaip sočiai atgaivina, jėgos įduoda,
Kaip lengva, malonu...
Einam savo kieman, per šlapią galvą dvelkia vėjas...
Tik to tereikia ir esi laimingas!
Gamtoj žmogus sugrįžta į vaikystę.
Ir tiek tereikia...
(vienas pirmųjų eilėraščių - apie 1988 m.)
E. Darulio nuotrauka