Taip saulėta!

Paukštyčiai čirkauja ir klega,

Ežeras šlepsi savo bangutėm.

Pusiaudienis!

Saulės karšti lašai kūną kutena

Karklai krante vandens pajudinti moja šakutėm.

Sekmadienis!

Ir pailsėt senas medinis lieptas kviečia.

Skaidriam lig dugno matosi įvairūs vabalai

Ir šiaip visokie gyviai vandenų mažieji.

Aukštai dangun pakėlus galvą akys raibsta

Kregždutės ten toli juodom strėlėm lakioja

Štai sučeža nendrynai, - pliūkšt! -

Lydys raudonsparnes žuvytes vaiko

Nuo viso šito galima išdūkt

Kodėl žmogaus akims ir akiai

Taip miela visa tai it vaikui,

Kai seka pasakas bobutė nakčiai?

...Užplaukia saulei už akių užklydęs debesėlis.

Lengviau minutei

Ir ežerėly dugno nebmatyt, bet vėl

Per kūną pereina karšti šiurpai

Vėl saulė visą savo jėgą nor parodyt!

Ir cvirpia plerpia nebpataikydami taktan

Tiek jau laimingi paukščiai vasaros diena!

Vanduo kaip gyvas juda - tiek žuvies jame!

Ir nė viena šiandien nesnaudžia,

Netūno savo vėsiame dugne.

Žemė įkaitusi kvėpuoja sunkiai

Ir virbuliuoja oras akyse nuo to dūsavimo.

Ir šlama kranto žolės pilnos gyvūniukų.

Arklys voliojasi ir guldo šitą žolę.

Vėl atsistoja, godžiai žiūri vandenio - troškina...

Net medžiai tie, kur ne prie kranto,

Pavydi tiems, kurių kamienai mirksta.

Ir kaipgi mums nelįst į vandenį,

Pasiteškent, panardyt , paalsuot

Tuo tyru ežero kvapu!

Kaip sočiai atgaivina, jėgos įduoda,

Tik to tereikia ir esi laimingas!

Gamtoj žmogus sugrįžta į vaikystę.

Ir tiek tereikia...