2008-11-24
Kęstutis ČESNAITIS  Ženklą, kai Birutė eidama miško taku staiga pamatė besirangančią gyvatėlę, kuri, pajutusi pavojų, atsisuko ir pakėlė galvą, įsiminė visam gyvenimui. Birutė pamatė žalčio akis. Ji pasakojo, kad tai tarsi vandeniu perliejo jos vaikišką kūnelį. Energija, sklidusi iš gyvūno, tiesiog susigėrė į ją ir nugrimzdo atmintyje. Nuotrupos: nulipdyta keramikinė moters skulptūra, kurioje ant liemens matosi vertikaliai besiranganti gyvatė – tai simbolis tų dienų, atsikartojusių vėliau jubiliejinėje parodoje Ukmergės kultūros centro parodų salėje 2007 metų spalį, kur buvo sudėlioti jos keramikiniai servizai, skulptūros, pakabinti pastele piešti abstraktūs paveikslai, Palangos ligoninėje po operacijos pieštuku nupieštas ciklas „ Vasaros meditacijos“ prieš reikšmingą dailininkei parodą. Nuotrupos, kurios lipdomos į visumą konkretinant idėjos, tos pagrindinės temos plėtojimą, įgalina įžvelgti ne tik įprastus indo kontūrus, bet ir sąmoningai pakreipti kūrybinį procesą, ieškant originalios keramikinio indo puošmenos. Toks, tarsi praktiškas ir meno palytėtas indas tampa estetiniu įvaizdžiu, nes nejučia apvalo sielą nuo eklektiškų ar grubių aplinkos detalių, atitolina kasdieniškas spalvas, nukelia į romantinį, žaismingą lygmenį, kai prie arbatos puodelių partneriai ar kolegos paprasčiau išsprendžia problemas, yra subtilesnis ritualas formuotis naujoms mintims ar dalykiniams projektams. Servizas „Arbatai su dviem žvakidėm“ plastiškai paslaptingas, romantiškas. Santūriais teptuko štrichais ir spalvotais angobais išmarginta forma, panaudota bespalvė glazūra, išgauta estetiška, savo ramybe harmonizuojanti indo forma, kurią pagyvina lipdytos puodelių ąselės, ornamentai su mitologiniais ženklais. Stebėdamas keramikinius ritualinius Mėnulio, Žalčio moters indus supratau dailininkės audžiamą mitologinę lietuvių giją. Tai sutapo su Atgimimu ir ta pulsuojančia lietuviškumo dvasia, laisve, kurios studijų metais Šiaulių pedagoginiame universitete Birutė Kinderytė ieškojo, panirusi, kaip ir dauguma menininkų, į bitnikų judėjimą kartu su nepamirštamais kompozitoriaus Vėberio roko operos „ Jėzus Kristus superžvaigždė“ akordais, kad nors taip protestuotų prieš ideologizuotą sovietinį muštrą, ateistinį auklėjimą, kitokių, išskyrus soc. realizmą, meno krypčių dergimą arba ignoravimą...Tas dvasios badas vėliau bus susigražintas Birutės piligriminėmis kelionėmis po Europos šalis, Izraelyje. O tada, studijuodama universitete susipažino ir pamilo bendrakursį Audrių Žilėną. Būdami dar studentais susituokė. Gimsta sūnus. Ir jau 30metų abu lig šiolei – menininkų šeima, išskirtinė šeima, sugebėjusi Ukmergei suformuoti antrą po Muzikos mokyklos menų salą – Dailės mokyklą. SALA – DAILĖS MOKYKLA
Dailininkės diplominis darbas – keramikinis pano „ Didieji menininkai“ su nulipdytomis renesanso dailininkų reljefinėmis figūromis, įvertintas labai gerai. Vėliau Birutė Žilėnienė Ukmergės kultūros centro didžioje fojė priešais žiūrovų salę sukurs kitą keramikinį pano „Šventė“, kurio akcentas – jaunos merginų-meno mūzų- figūros šokio judesyje, laikančios kūrybos instrumentus, apsuptos vijokliniais augalais, kylančiais paukščiais. Rausvas švelnaus atspalvio keramikinis pano jau keliolika metų yra neatskiriama Kultūros centro interjero puošmena.  Grįžtame į tuos laikus, kai Birutė po Šiaulių pedagoginio universiteto baigimo, kur įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę, kartu su Audriumi, sprendžia savo ateities gyvenimo ir kūrybos planus. Jau keliauta po kaimus, ieškant tautos tapatybės audimų ir skrynių raštuose, molio indo šukės įspauduose, kaimo koplytėlių šventųjų sustingusiuose vėjo ir lietaus nugairintuose mediniuose veiduose. Tai laisva niša bendrauti su menininkais, kaupti savo patirtį mitologine dvasia.
1981 - 1984 metai prabėgo pirmojoje Birutės ir Audriaus darbovietėje- Kauno taikomosios dailės mokykloje. Puikios galimybės, bendradarbiaujant su kolegomis, gilintis į keramikos formos ir technologijos paslaptis. Šalia aistros keramikai čia atsiskleidžia ir Birutės mokytojos pašaukimas. Jau vėliau, apsisprendus grįžti į Audriaus tėviškę Krikštėnus, mokytojus čia aplankys buvę Kauno pirmieji mokiniai. Neužmirštami pokalbiai prie arbatos puodelio, ėjimas kartu kaimo vieškeliu, per įvairiaspalviais žolynais kvepiančias pievas, kopimas ant Bartkūnų piliakalnio, kur nuo seno stovi kaimo kryžius. Troškimas turėti savo kūrybinę erdvę, atitrūkti nuo miesto šurmulio, pasistatyti keramikos degimo krosnį nulėmė sugrįžimą į Audriaus gimtinę. Čia sukurtas pirmas didelis autorinis darbas-keramikinis pano ,,Žydėjimas‘‘ Jakutiškio miestelio naujai pastatytai valgyklai. Kūrinyje dominuoja stilizuoti augaliniai motyvai, persipinantys ažūriniais ornamentais. Neužilgo dailininkai pradeda dirbti tuometinėje II-ojoje vidurinėje mokykloje ( dabar Antano Smetonos gimnazija), kur jų iniciatyva įkuriamas sustiprintas dailės mokymas.
1990 metais sklandant Sąjūdžio dvasiai, keitėsi ir visuomenės požiūriai, aiškėjo kitokių pedagoginių svertų reikalaujantys mokymo sistemos ir vadybiniai principai, kai vėlgi atsisukta į tautos dvasią, tautiškumą, prisiminta tautiniai simboliai, kreipiamas dėmesys į demokratines, laisvos tautos dvasios ugdymą. Tokia dvasia pakylėti dailininkai Birutė ir Audrius Žilėnai Lietuvos Atgimimo metu, kuris atnešė daug vidinės įtampos, nuolatinių apmąstymų ir pokyčių, savo pedagoginę veiklą įprasmino konkrečiu ir novatorišku Ukmergei projektu – steigti Dailės mokyklą.
1991m. įkurta Dailės mokykla - tai ne tik menininkų sluoksniuose įvykęs esminis lūžis kokybės prasme. Pirmieji mokytojai – N. Stunskaitė, J. Zareckas, A. Žilėnas (direktorius), B. Žilėnienė jau formavo savo dailės kryptis. Pedagoginė veikla ir kūryba Birutei tapo jos gyvenimo dalis ir būdas. Gimusi politinių kalinių – tremtinių šeimoje Kazachstane 1957m., šeimoje, dėl savo įsitikinimų ir ištikimybės paprasčiausiam žmogiškam padorumui patyrusioje daug skriaudos ir melo, pati sau išlikusi laisva dvasia, savo kūrybą laikanti kaip galimybę stabtelti ir apmąstyti apie tai, kas yra kančia, kokia laisvės prasmė ir vilties gyvenimu kaina.
Pablogėjus sveikatai dailės mokyklos direktorius A. Žilėnas pasitraukia į šalį, užleisdamas vietą Birutei tęsti vadovavimą mokinių kūrybos ugdymui Dailės mokykloje. Tuometinis kultūros ir švietimo ministras D.Trinkūnas patvirtina Birutė Žilėnienė kandidatūrą.  Birutės tikėjimas mokyklos vizija, kad talentingų, nuolat atsinaujinančių mokytojų kolektyvas kiekvieną dieną kantriu kūrybingu darbu kurs mokyklą, savo kūrybines galias realizuodami meniškos prigimties vaikų ir jaunimo ugdyme, tęsiasi. Birutė Žilėnienė sako, kad pati patyrusi ideologizuotą mokymo metodiką, pamėgino eiti tuo keliu, kai mokytojai, bendradarbiaudami su mokiniais, ugdymo procese- tiek kūrybinėse dirbtuvėse, tiek vasaros kūrybiniuose pleneruose ar aptardami kūrėjų darbus meno galerijose, ieškos prasmės ir tiesos, pažindami savo tautos ir pasaulio kultūrą, išreikšdami save meninės plastikos įvairovės kalba, mokydamiesi tolerancijos ir pagarbos vieni kitiems.
Pirmoji paroda "Kaunas ir kauniečiai" Kauno parodų galerijoje, vėliau respublikinė taikomosios dailės paroda Respublikiniuose parodų rūmuose ( dabartinis ŠMC), Respublikinė dailės mokytojų paroda Šiaulių dailės galerijoje ( darbas apdovanotas Šiaulių dailininkų sąjungos ir Švietimo ministro I laipsnio diplomu. Birutė tobulina savo darbų technologijas, keramikės darbuose jau vyrauja juodi, tamsiai rudi, mėlyni ir žalsvi spalviniai glazūrų tonai, darbuose naudoja oksidus, reljefinę ar ornamentinę faktūrą, išbando ir koliažo principus, kur molį jungia su oda, medžiu, akmeniu, tekstile, betono plokšte.
2008m. vasarą dalyvauja tarptautiniame Langinių tapymo ir švilpynių lipdymo plenere Salų miestelyje, Rokiškio rajone. Menininkai kuria senajame buvusiame grafų Marikonių, išeivių iš Italijos didikų dvare. Plenero metu sukurti darbai eksponuojami parodoje Rokiškio muziejuje. Birutė tikina, kad plenero iniciatorių idėja - tai puiki galimybė tradiciją apjungti su šiuolaikiškumu, tik lipdiniai įgauna jau švilpio gabaritus, o juose autorė, pabrėždama balto Ukrainos šamotinio molio faktūrą, pabandė perteikti dvaro ir vietos aplinkai būdingą gamtos ir istoriškumo dvasią. Dabar Birutė džiaugiasi, kad į mokyklą sugrįžta buvę dailės mokyklos mokiniai. Jau eilę metų kūrybingai dirba mokytojai. Ištirpo ir pesimistų gretos, kai suabejota mokyklos reikalingumu. Reikia dvasios Ukmergei, sako Birutė, o ją papildo kuriantis, ieškantis jaunimas. Kūryba ir kūrėjai tampa realybe, semtis didžiųjų vertybių, lavintis, tobulinti savo talentą, tokia užduotis mokytojams svarbi. Birutė tikina, kad suvokianti augančio kūrybiško žmogaus kaitos svarbą. Ta kaita kūryboje ir Birutę metai iš metų protarpiais kreipė naujų ieškojimų ir atsinaujinimo keliu. Ateina kelionių etapas. Bendravimas tiesiogiai su dvasinais ir kultūriniais žmonijos klodais. Prasidėjo piligriminės kelionės.
PILIGRIMINIŲ KELIONIŲ AURA
Gali būti keramikos darbas „ Laimės šulinys“ ir atskleidė Birutės vidinę būseną. Pertempta virvagaliu, iš molio nulipdyta grubia faktūra konstrukcija priminė Karagandos baraką, jungiantį pakeltų kuorų aštriomis briaunomis savotiškais kertiniais bokšteliais, tarsi metaforiškai atspindėjo jos tėvų lemtį, nes ten susipažino Birutės tėvai, ir ten gimė jų meilės vaisus Birutė. Gili potekstė – supriešinusi brutalią aplinką ir vietą, dvasia išlieka ir gyvena keramikos darbe, pagilintame reljefiniu piešiniu, padengta šalta metalizuotai juoda spalva.
Pedagoginė veikla ir kūrybai atiduotos vasaros keitė metus. Dar tada, 1992 – aisiais, kai Ukmergės miestui, vos užsimezgus pirmuosius bendradarbiavimo ryšius su Vokietijos Bad Langensalzo m., dailės mokyklos direktoriaus A.Žilėno iniciatyva, kultūrinių mainų programoje veža dailininkų Birutės Žilėnienės keramikos darbus, o Juliaus Zarecko tapybos paveikslus į Vokietiją, kur buvo surengta paroda. Dalyvauta joje.
1996 metais pirmoji piligriminė kelionė į Italiją, Romos miestą, Šv. Kaliksto katakombas, Vatikaną, Šv. Pranciškaus miestą Asyžių, Šv. Morkaus – Veneciją. Vėliau pasiekia šventą Lurdo vietą. Pamato Amsterdamą, Paryžių. 1999 metais eina Jeruzalės akmenimis grįstomis gatvelėmis, jausdama tiesioginį ryšį su Biblijoje aprašytais istoriniais faktais, prisilietė prie Raudų sienos. Genezaretas, Taboro kalnas, Palaiminimų kalnas, Beatliejus, Nazaretas, Golgotos kalnas. Taizė vienuolynas Prancūzijos pietuose, krikščioniško jaunimo susitikimas Barselonoje, vėl Italija, Šv. Antano miestas Paduja, audiencija pas popiežių, dalyvavimas rekolekcijose aukštųjų Lietuvos mokyklų dėstytojams Paštuvos vienuolyne, kurias veda jėzuitų vienuolis iš Vatikano ir jėzuitas, tėvas A.Saulaitis, kopimas į Medžigorijos kalną, neįkainojama bendrystė su Krikštėnų Aušros vartų Marijos ir Šv. Teresėlės bendruomenės sesutėmis, jubiliejinė Šiluva, Lietuvos miestelių medinės bažnytėlės aplankytos kartu su kolegomis dailės mokyklos mokytojais vasaros kūrybinių plenerų metu, pieštos ar nutapytos mokinių darbuose.  Prasideda kitas kūrybinio gyvenimo etapas. Dailininkė sukuria didelių formatų pastelių ciklą, vėliau keramikines skulptūras „Šv. Kazimieras“, Šv. Pranciškus, Šv. Barbora, keramikinių reljefų-miniatiūrinių intarsijų ciklą betono plokštėse ,, Piligrimystės įspaudai: I. Šv. Kalikstui- Romos katakombų saugotojui, II. Šv. Morkaus Venecija, III. Gimimas Betliejuje, IV. Šv.Pranciškui‘‘, mažosios plastikos skulptūrą "Nešanti gyvybę".  Pakviesta monsinjoro, tuometinio Ukmergės dekano Jurgio Užusienio sukuria projektą Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vėliavai (projektą medžiagoje įgyvendino mokytoja Genovaitė Krikštaponytė) ir, tarsi, sutvirtina dvasios atspaudu savo kūrybos siekius, patvirtindama pati sau ir kitiems: vis dėlto pasaulis gražus... Jis šalia mūsų, grakštaus arbatos puodelio briaunoje... mylinčioje širdyje. A. Kuliešio nuotraukos Faktai 1957 metais gimė Karagandoje. 1981 metais baigė Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą. 1984 metais dalyvauja Kauno menininkų parodoje „Kaunas ir kauniečiai“ 1988 metais dalyvauja IX respublikinėje dailės mokytojų parodoje Šiauliuose. Darbas apdovanotas Švietimo ministerijos bei Dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus diplomais 1991 metais dalyvauja Respublikinėje taikomosios dailės parodoje Vilniuje 1992 metais dalyvauja grupinėje parodoje Vokietijoje, Bad Langensalzo mieste 1993 metais surengta personalinė paroda Anykščių dailės galerijoje 1994 metais surengta personalinė paroda Kėdainių dailės galerijoje 2002 metais Ukmergės dailininkų paroda Latvijoje Livani miesto dailės galerijoje 2006 metais Ukmergės dailininkų paroda Pasvalyje 2007 metais surengta jubiliejinė paroda Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje 2008 metais dalyvauja tarptautiniame „Langinių tapymo ir švilpių lipdymo“ plenere Salų miestelio dvare, Rokiškio rajone. Dalyvauja plenero parodoje Rokiškio muziejuje .
|
