Ukmergės kraštotyros muziejuje atidaryta H. Orakausko skulptūrų ir grafikos paroda “Nuo baltos iki juodos” yra įdomi jau vien tuo, kad atstovauja mūsuose gana retai pristatomoms skulptorių kūrybinių darbų parodoms. “Gana retai”, ko gero, - būtent tas apibūdinimas, nes kažkaip nesiseka prisiminti, kada per paskutinius keletą metų į Ukmergės parodines erdves buvo “užklydusi” autorinė ar kolektyvinė skulptūrų paroda. Žinia, ukmergiškiams tikrai nereiktų pergyventi dėl tariamo parodinio gyvenimo “suplokštėjimo” – apytuštę “trijų matavimų” dirbinių nišą gana gausiai pildo kiti erdviniai dailės kūriniai: keramika, įvairi dailiųjų amatų produkcija, vienas kitas objektas, pagaliau, tautodailininkų skulptūros. Čia reiktų trumpam stabtelėti ir pastebėti, kad dėl tikro ar tariamo tradicijų saugojimo, tam tikro žanrinio uždarumo, tautodailininkai – skulptoriai atsidūrė lyg ir kitoje kūrybinėje erdvėje. Siekiant tą atskirumą pabrėžti sugalvotas net “medžio drožėjo” terminas, nors kažin ar tik medžio drožimas sudaro tautodailininkų-skulptorių darbų vertės “alfą ir omegą”. Žinoma, čia atskira tema, o šis trumpas “nužingsniavimas į šoną” skirtas tik tam, kad patvirtinti sau ir kitiems, jog apskritai erdvinės plastikos kūriniai Ukmergės ekspozicinėse erdvėse nėra retenybė, tačiau tokios parodos, kaip ši, aptariamoji, – deja...
Įžengus į Kraštotyros muziejaus parodų salę į akis pirmiausiai krenta gražiai sutvarkyta parodos ekspozicija. Salės ekspozicinės nišos, neretai nepade dančios sukurti ekspozicinės vienovės, šįkart jaukiai priima į savo mikro erdves subtiliai šviesomis-šešėliais žaidžiančias mažas bronzines skulptūrėles. Kita jų dalis užpildo vidinę salės erdvę, kurioje dominuoja „Sekant Leonardu” – ažūrinė kompozicija, “nukeliavusi” į parodos plakatus, virtusi lyg ir jos simboliu. Parodos autoriaus grafikos lakštai-piešiniai niekur netarnauja kaip fonas skulptūroms, turi savo apibrėžtą plotą ir erdvę bendrame parodos kontekste, o didesni kūrybiniai darbai “susirado” savo vietą salės kampuose, niekam netrukdydami, tačiau ir neslėpdami savęs. Gražiai ekspoziciją papildo ir didelės H. Orakausko lauko skulptūrų nuotraukos, leidžiančios suvokti, kaip skulptorius “tvarkosi” didesnėse ar mažesnėse atvirose viešosiose erdvėse.
Parodos pavadinimas lyg ir nuteikia į jos bendrybės suvokimą, įduoda tam tikrą „raktą“ į jos apžiūrą. „Juoda–balta“ dailės kontekste asociatyviai dažniausiai suvokiama kaip tam tikra grafikos atributika, tad toks skulptūrų parodos „užvardijimas“ („Nuo baltos iki juodos“) nuteikia gana intriguojančiai. Tačiau, atidžiau apžvelgus parodos eksponatus (bent jau didžiąją dalį), pasakytina, kad ši paroda su grafika turi tikrai daug bendro. Ir ne tik todėl, kad joje šalia skulptūrų eksponuojami ir H. Orakausko grafikos darbai. Svarbiausia, kad didžioji dauguma parodoje pristatomų darbų vis tik „savyje išlaiko“ ir naudoja pagrindinį grafikos elementą – liniją. Ji lengvai įžiūrima visur – grakščiuose parodos darbų siluetuose („Bėgimas“, „Bandymas pakilti“, „Laisvė“), pačioje „linijinėje“ skulptūrų plastikos struktūroje („Šeima“, „Autoportretas“, „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, jau minėtoje „Sekant Leonardu“). Dar kitur linijos arba linijinės detalės papildo ir paryškina pagrindines skulptūrines formas („Rytinis tualetas“, „Mokytojas ir mokinys“, „Kaukė“). Kitą vertus, tam tikrą „grafiškumą“ skulptūroms suteikia pati medžiaga – subtilus poliruotos bronzos detalių blizgesys „juodai-baltai“ kontrastuoja su tamsia, patinuota skulptūrų paviršių visuma, o būtent bronziniai, klasikinės meistrystės aurą spinduliuojantys, darbai šioje parodoje dominuoja.
Savaip šiuos teorinius „išvedžiojimus“ patvirtina dalis parodoje eksponuojamų H. Orakausko piešinių – „greitomis“ grakščiomis linijomis nupiešti „paukščiažmogiai“ („Transformacija“, „Pagalba“) gali būti traktuojami ir kaip pakankamai išbaigti skulptūrinių darbų projektai – taip stipriai jų grafika siejasi su dalies skulptūrų plastika. Liauni, veržlūs aukštyn, subtiliai detalizuoti (pvz. smulkutis paukštelis „Laisvės“ rankose-sparnuose), profesionaliai padaryti šie skulptorius kūrybiniai opusai savaip byloja apie laisvos linijos plastikos grožį.
Dalyje kitų parodoje eksponuojamų kūrinių H. Orakauskas didesnį dėmesį kreipia į formos plastiką. Sąlyginai šiuos kūrinius būtų galima įvardinti „storažmogiais“. Skulptūrėlės „Priešais fotografą“ ir „Sugavęs angelą“ sufleruoja, kad tam tikrą įtaką šios grupės darbams (o jie lengvai atpažįstami ir keliuose piešiniuose) galėjo turėti rytų menas, „necke“ estetika. Tačiau šiaip jau skulptoriaus darbuose vis tik dominuoja europietiškos dailės tradicijos. Ypač graži, aptariamoje „grupėje“, yra „Žemės trauka“, kurioje „išieškota“ žmogaus figūros raumenų „kalnagūbrių“ plastika (šiek tiek primenanti Mikelandželo freskas) gražiai dera prie subtilių rankos plaštakos formų bei buitiškų „lenciūgo“ ir svambalo, „tempiančių“ skulptūros filosofinį krūvį. Panašiai žavi ir „Riterių laikai“, savyje jungianti ir pasakojimo elementus, ir savaip plastiškai traktuojamą viduramžių buitį bei būtį.
Apskritai, jai jau prabilta apie įtakas ir estetines teorijas, reiktų konstatuoti, kad H. Orakauskas gana aiškiai vadovaujasi (nebūtinai sąmoningai ir paraidžiui) modernizmo estetika, nors... žvelgiant į jo kompoziciją „Dabartis – kaip kinetinė metafora“, visiškai lengvai jai galima priklijuoti ir postmodernaus kūrinio etiketę – į vieną visumą joje supintos ne tik skirtingos medžiagos, skirtingų epochų plastinės estetikos „citatos“, tad kūrinys yra ir žaismingas, ir kinetiškas, ir nuteikiantis žaismui. Tačiau, kažin ar verta labai gilintis autoriaus kūrybos atitikimo įvairiems –izmams „džiungles“ – pasakytina tik tiek, kad nors jo kūryboje, pavyzdžiui, galima įžvelgti įvairių sąsajų su lietuviškąja skulptūros mokykla (traktuokim, kad tokia egzistuoja), kažin ar kas labai ginčys teiginį, kad H. Orakauskas gali būti ir vienas iš šios mokyklos „dėstytojų“.
Norėtųsi žvilgtelėti į dar keletą parodos autoriaus veiklos aspektų, daugiau ar mažiau susijusiu su aptariama paroda. Pirmiausiai, H. Orakauskas nemažai žinomas kaip karikatūristas, tikrai daug dirbęs šioje kūrybos srityje, „prisiskainiojęs“ nemenka glėbį „laurų“, tad šmaikštumas, ironija ar groteskas kažin ar yra jį apleidęs ir šiandien. Apie tai lyg ir kalba keletas šios parodos darbų – ironiški „Lietuvos rytas“, „Toks vaizdelis Lietuvos“, šmaikštus „Č.Čaplinas – kareivis“, ne be šių savybių kurta ir jau minėta „Riterių laikai“. Tikriausiai, ne be tam tikro savito skulptoriaus požiūrio į gyvenimo realijas „gimė“ ir skulptūrėlė „Lietuva ES“...
Kitą, šiek tiek ir parodoje atsispindinčią H. Orakausko kūrybos intenciją būtų galima įvardinti kaip viešųjų erdvių “demiurgizaciją”. Žinoma, šis iš piršto laužtas terminas yra šiek tiek pompastiškas ar koks tik nori kitoks, tačiau vis tik peržvelgus nors dalį H. Orakausko kūrybos plačiąja prasme, nesunku pastebėti, kad šis žmogus neretai peržengia konkrečios skulptūros plastikos kūrimo “rėmus” ir žengia į gerokai platesnius viešųjų erdvių formavimo, su visomis iš to išplaukiančiomis miestelėnų kultūrinės savivokos, socialinio identiteto, miesto ar miestelio įvaizdžio ir t.t. transformacijos pasekmėmis. Dalinai dalyvavęs tam tikrame kūrybiniame eksperimente, kai veik tik mažosios architektūros, tūrinės reklamos ir kitų nepretenzingų mąstų priemonių pagalba praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje buvo bandoma formuoti savitą dalies Šiaulių miesto centro veidą, po keliasdešimt metų H. Orakauskas šią patirtį pritaikė Kupiškyje ir sąveikoje su Kupiškio „galvomis“ iš tikro padarė nedidelį stebuklą – nedidelis, kažkuo tikrai neišsiskiriantis Kupiškio centras, H. Orakausko skulptūrų ir kitokių erdvinių akcentų dėka, tapo savitu, įdomiu, pasivaikščioti ir pasižvalgyti kviečiančiu „objektu“. Ir tą darbą atliko tik (arba net) kelios dešimtys menininko kūrybinių invazijų į Kupiškio viešąsias erdves. Parodoje eksponuojama „centrinio“ šio proceso darbo – skulptūros „Rojaus paukštė“ nuotrauka. Dabartinė skulptoriaus veiklą – galerijos Kernavėje įkūrimas ir plėtra, taipogi suteikia visai naują atspalvį miestelio, kaip istorinio ir turistinio objekto, daugiau susijusio su etnine tautodaile ir amatais, aurai.
Apibendrinus, galima konstatuoti, kad dailininko H. Orakausko paroda „Nuo baltos iki juodos“ - gražus kūrėjo pasaulėžiūros, paskatų, požiūrio į plastikos estetiką, talento ir darbštumo atspindys, jaukiu bronzos spindesiu nušviečiantis Kraštotyros muziejaus parodų salės erdvę...
Autoriaus nuotraukose (iš viršaus į apačią): "Autoportretas", "Šeima", "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra", "Pagalba", "Žemės trauka", "Sugavęs angelą".
