Komedija? Gerai. Aktuali komedija? Dar geriau. O jeigu visa tai gali stebėti gyvai, juoktis ir verkti drauge – tiesiog puiku! Turbūt būtent taip jautėsi ukmergiškiai, balandžio 14-osios dienos pavakarę susirinkę į Kultūros rūmų didžiąją salę, kurioje stebėjo Domino teatro spektaklį „DNR kodas“. Ironiškas, juokingas, bet ir graudus, stipriai sujaudinantis, pilnas permainų troškulio ir naujų vėjų laukimo, be galo žmogiškas – pasakojantis apie mus ir mūsų gyvenimą. Šiuolaikinių šeimų parodija su daug juoko, tikrais ir dirbtinais jausmais bei suvokimu, kad „vienintelis dalykas, ko aš neprivalau, tai būti laimingas...“.

Sūnus įsimyli pardavėją Viką. Akyliems jo tėvams – rašytojui Modestui ir jo žmonai Laimai – tai nepatinka. Pardavėja, kuriai jau laikas tekėti, negali būti rimta žmona, nutaria jie. Rūpestingi tėvai ima sukti galvą, kaip išgelbėti sūnų, ir netikėtai jiems šauna gera mintis – tėvas turi nuvilioti pardavėją! Tuomet ji paliktų sūnų, šiam liks kelios savaičių kančių, ir... jis ją pamirš. Su tokiomis optimistinėmis mintimis prasideda tikras žaidimas, suklaidinsiąs ne tik pardavėją, sūnų, bet ir pačius tėvus. Modestas, artimiau susipažinęs su Vika, nori palikti žmoną, bet, rodos, pats klaidžioja savyje ir ieško išeičių. Sūnus vis dar tiki nuoširdžia meile, nors pardavėja Vika jau susitikinėja su abiem – tėvu ir sūnum. Galiausiai visas šis chaosas baigėsi visų susitikimu, kai sūnus pasikviečia Viką susipažinti su jo tėvais. Žinoma, vestuvės neišvengiamai įvyksta. Modesto naujas gyvevimas nueina šuniui ant uodegos, bet jis žino, kad sūnų laimingą jis tikrai padarė – ištaisė savo klaidą, o sūnus vedė Viką. Optimistinės gaidos vis dar sklando scenoje ir už dangai veriantis, ir net tada, kai pasigirsta garsūs plojimai.

Nežinau, kodėl šis spektaklis man taip patiko. Gal todėl, kad dauguma mūsų kartais trokšta permainų, naujų vėjų ir nematytų krantų. O gal todėl, kad tokias, rodos, chaotiškas situacijas aktoriai sugeba sutvardyti juokais. Iš vienos pusės - tai tikrai puikus spektaklis. Iš kitos – gyvenimas, kurį mes visi gyvename, ir galbūt mes tikrai neprivalome būti laimingi. Galbūt mes, kaip ir Modesto ir Laimos šeima, kaip ir Vika tiesiog ieškom variantų, vieną išsirenkam, kitus atmetam, ilgai negalim apsispręsti, o galų gale, kai viskas taip susipainioja, belieka sau įteigti, kad mes neprivalom būti laimingi? Bet ar tai išspręs mūsų problemas?

Sėdėjau žiūrovų pilnoje salėje ir visą spektaklį jaučiau aktorių ryšį su žiūrovais. Jie kalbėjo mums, žiūrovams, tiesiai ir aiškiai – mums. Personažai žiūrovui lyg geriausiam draugui atskleidė visas „savo“ mintis ir jausmus, viską išsakė, ir tai stebėti buvo labai įdomu ir jaukiai malonu. Manau, aktoriams teko nelengva užduotis – bendrauti, palaikyti ryšį su žiūrovais ir tuo pačiu kurti bendrą vaizdą drauge su kitais aktoriais ir visą tai atlikti tiksliai pagal personažo charakterį, nes kiekvienas jų buvo ypatingas, turėjo daug savitų savybių ir bruožų.

Spektaklio žiūrovų masėje jaunimo buvo mažai. Iš tiesų, pats spektaklio turinys daugiau skirtas suaugusiems, bet šiuolaikinis jaunimas juk  jau žengia į suaugusiųjų pasaulį, todėl spektaklis turėtų tikti visiems, ypač turint galvoje, kad jis yra šiuolaikiškas, nesudėtingas, su gera humoro doze... Kas to nenorėtų? Muzika skambėjo fone beveik visą spektaklį, bet to beveik nesigirdėjo – ją užgožė išraiškingi ir puiki aktorių vaidyba. Tad tai iš tikro - spektaklis visiems.

Domino teatras šiais metais planuoja daug įvairiausių spektaklių, kuriuos atveš ir į Ukmergę. Tad labai lauksime naujų projektų, spektaklių. Galbūt dar nekart teks pasijuokti, o po to ir susimąstyti.

Autorė - Užupio vidurinės mokyklos 7a klasės mokinė.

Nuotrauka – T. Vinicko (Alfa.lt)