Ukmergės dailės spindesys ir skurdas

Žinia, ši taupiai talpi klasiko frazė taip nueksploatuota, kad, rodos, vien jos panaudojimas jau dvelkia banalybe, tačiau, pasitrynęs kaktą, pagalvoju, kad klasiko, jei kas jį ir trikdo, daugiau tikrai nesupykdysiu, su banalybe šis rašinys ne visai prasilenkia, o situacija, jei ir ne visoje Ukmergės dailėje, tai bent jau gegužės 23 d. Kultūros centro galerijoje atidarytoje parodoje, gana adekvatūs klasiko ištarmei...

Geras tonas bevelytų pradėti nuo “spindesio”... Prie jo, ko gero, tiktų kiekybiniai parodos rodikliai – dalyvių gausa (23 kuriantieji), parodos apimtis (užimtos abi kultūros centro galerijos salės, organizatoriams pritrūkus sienų teko eksponuojamiems darbams “pasitelkti” molbertus). Dar prie parodos teigiamybių pridėčiau jos demokratišką prigimtį – žiniasklaidos pagalba parodoje kviesti dalyvauti visi norintys, nebuvo jokių žanrinių, teminių ar kokių nors dar apribojimų... Bent jau kaip parodos įdomybę bevelyčiau pridėti palaikytą tradiciją – kartu eksponuoti taip vadinamų dailininkų ir taip vadinamų tautodailininkų darbus.

Nenorėčiau, kad žodeliai “taip vadinamų”, būtų suprasti kaip įžeidūs ar panašiai. Tiesiog manau, kad veikiant informacijai, švietimui ir kitoms tendencijoms, šiandienė tautodailė evoliucionuoja keliomis kryptimis. Viena jų - daugiau amatininkiška, besiremianti tradicinių formų dirbinių, šiuo metu lyg ir suvenyrų, gamyba, kita - naujasis liaudies menas, kuris įvairių įtakų išdavoje suartėja ir persipina (ypač tradiciniuose dailės žanruose) su TAIP VADINAMU profesionaliuoju menu. Tas gana akivaizdžiai atsekama ir aptariamoje parodoje, tad jau minėtas parodos autorių “subendrinimas” yra sveikintinas ne tik kūrybinės bendrystės ar ekspozicinio pilnumo, bet ir dailės teorijos plotmėje.

Kokios dar šios parodos teigiamybės?.. Nežinau, ypač kai norisi kalbėti ne apie atskirų kuriančiųjų privalumus (ar trūkumus), o apie parodos bendrybę, tendencijas, etc. Dar lyg ir norėtųsi tarstelėti, kad ši paroda – gera proga pasirodyti joje debiutuojantiems, tačiau, kitą vertus, atrodo, kad tų progų per metus būna ne viena, o ir ekspoziciniai plotai kraštotyros muziejuje, muzikos mokykloje, turizmo ir verslo informacijos centre ir t.t. tikrai ne visada visi užimti.

“Skurdas”... Na gal ir ne skurdas, tai bent jau ne “spindesys”, jei kalbėti apie pačią parodos ekspoziciją. Pirmiausiai kažin ar tikrai sveikintina idėja prie eksponuojamų darbų pateikti tik autorių pavardes – vis tik kūrybinio darbo pavadinimas yra tam tikras raktas, leidžiantis žiūrovui giliau “prasibrauti” į kūrinio vidų ar visumą. Antra vertus, “neblizga” ir pats darbų išdėstymas galerijos erdvėje – atrodo, kad vis tik “iš vargo” į ekspozicinę erdvę įjungti molbertai, kartu su ant jų eksponuojamais panašios stilistikos ar lygio tapybos darbais, virto lyg ir tam tikra “baltosios” galerijos salės dominante, “užvaldytos” erdvės prasme užgožusia kitus, tame tarpe ir gerokai stipresnius, parodos eksponatus. Gal reikėjo pagalvoti apie dalies “molbertinės tapybos” pernešimą į kitą salę? O kaip akivaizdų eksponavimo broko pavyzdį įvardinčiau A. Bartkutės tapybos ir natiurmorto su arbūzu sugretinimą. Nuo tokios “kaimynystės” abiem tik blogiau.

Įdėmiau pasidairius, nebe taip labai džiugina ir parodoje dalyvaujančiųjų skaičius. Nežinau, kodėl šioje parodoje nėra skulptorių. Žinoma, technologiškai tai daug sunkesnis amatas nei, tarkim, dažų tepimas ant drobės ar ko nors kito, suprantu, kad net ir sąlyginai nedidelio “trimačio” kūrinio padarymas reikalauja žymiai daugiau laiko sąnaudų, net ir jo atgabenimas į galeriją problematiškesnis. Bet galima ieškoti išeičių – gal vietoje didelių skulptūrų užtektų jų nuotraukų, maketų ar net skulptūrų eskizų... Ko nors, kas teiktų žinią, kad ne visi rajono skulptoriai skendi transcendentinėse frustracijose ar kur kitur. Panašūs klausimai kyla ir nebematant grafikos pavyzdžių, tarp parodos dalyvių neregint didžiosios dalies dailės mokyklos mokytojų pavardžių... Palyginus su tuo kiek dabar Ukmergėje fotografuojančių ir siekiančių žvelgti į fotografuojamą objektą per “meninį fotoobjektyvą”, ne itin gausiai išrodo ir fotografų kompanija. Gal ši kasmetinė Ukmergėje dailės ir fotografijos srityje kuriančiųjų kūrybinė ataskaita, galimybė pasižvalgyti vienam į kitą, pasilyginti, nėra visiems įdomi? O gal, sakau, tai yra tiesiog skurdaus t. y. neintensyvaus kūrybinio gyvenimo atspindys?

Jei pradėti žvalgytis po parodą, stabtelint ties vienu ar kitu autoriumi, tai pradėsiu nuo N. Paškauskienės fotografijų. Kodėl? Todėl, kad autorė vienintelė iš parodoje besieksponuojančių fotografų pateikė neįmantrią, veik vieno motyvo naudojimu paremtą, tačiau labai vientisą keturių fotografijų kolekciją, kurioje kiekvienas darbas savo koloritu, tematika, dominuojančiu linijų žaismu arba, atvirkščiai, spalvų pustoniais gražiai papildo vienas kitą, byloja apie tam tikrą autorės meninę meistrystę ir amato išmanymą.

Tuoj po to „nusigavus“ į kitą salės kampą ir žiūrint į R. Mackelienės ir E. Darulio fotografijas, labiausiai ir pasigendi tos kolekcinės vienovės, bylojančios apie įdėmesnį abiejų autorių žvilgsnį į tam tiktas vizualines temas. Pavyzdžiui, labai įdomios yra R. Mackelienės nuotraukos, kuriose matomi užkaltas ir sudegęs langai, tačiau kai jos pateikiamos kartu su kitomis nuotraukomis, kitomis temomis, kai nuotraukų formatas „neparodinis“, kyla vaizdas, kad žvelgiu į bandomąjį negatyvų atspaudą, o ne į brandžią kūrybinę saviraišką. E. Darulio nuotraukos savarankiškesnės, tačiau vis tik negaliu atsikratyti įspūdžio, kad žiūriu į trijų ciklų, kuriuos sąlyginai pavadinčiau: „Režisuotas natiurmortas“, „Neobarokiniai vaikučiai“ ir „Per langą“, pavyzdžių pristatymą. Gal tai dėl to, kad turėjau galimybę pažvelgti į autoriaus darbus ir už šios galerijos sienų... Traktuokim, kad tai mano bėda.

S. Pulkauninkienė pateikė parodai gražią spalvotą nuotrauką-paveikslą, kurioje, jei neklystu, vaizduojamas begriūvantis Daugailių mokyklos pastatas. Technologijos, kolorito ir net pateikimo prasme šis jos darbas nepretenzingas, kartu ir nenusipelnantis didelių priekaištų, tačiau žvelgiant plačiau ir atmenant, kad vos ne iš tos pačios vietos šis motyvas jau buvo fotografuotas V. Lazarevo, nejučiom imi lyginti šiuos gana panašius darbus. Ir, deja, ne aptariamojo naudai – V. Lazarevas sugebėjo šį motyvą pateikti tokioje šviesoje ir tokiomis spalvomis, kad jis “suskambėjo” lyg ir “aliuzijomis” į XVI a. olandų ir XX a. pradžios siurrealistų tapybos “miksą”, tuo pačiu organiškai įtraukdamas “nerealų” griūvančio namo motyvą, keistų jo linijų “grafiką” į fotonuotraukos visumą. S. Pulkauninkienė tepadarė gražią griūvančio pastato nuotrauką.

R. Zareckienė, eksponuojanti tris foto grafikos darbus, dvejuose iš jų pateikia sodrias, intensyvaus kolorito ir piešinio plastikos abstrakcijas, o trečiame matomas lyg ir labai lengvai atpažįstamas buitinis motyvas. Tačiau visus tris darbus apjungia aiškus autorės požiūris į meninę fotografiją (ar meną fotografijose), drąsa fotografuojamus objektus “giliai” perdirbti, transformuoti į savarankiškas kompozicijas, fotografuojamų motyvų ieškoti netikėtose arba, atvirkščiai, kasdieniškuose erdvėse. Pridėkime dar ir neįprastą fotografijų pateikimo-eksponavimo būdą ir turėsime pripažinti, kad R. Zareckienės “foto kolekcija” šioje parodoje skamba labai garsiai.

R. Žilinskaitė žiūrovų teismui siūlo keletą iš svečių kraštų parsivežtų peizažų. Nuotraukos gražios, profesionaliai padarytos – nors imk ir spausdink iš jų atvirukus. Ir viskas... Gražūs paveikslėliai į parodą atkeliavo iš D. Zelenčiūtės fotoaparato. Juose lyg ir šmėsteli kažkoks žaviai naivus mergaitiškas romantizmas, bet jo dar labai mažai, o saldaus gražumo daug...

D. Vytas, savo profesijos dėka, tikriausiai, yra iškiliausias rajone reportažinės fotografijos meistras, tad ir jo parodai pateiktuose darbuose “prasimuša” būtent šis pradas, meninį turinį “audžiantis” iš netikėtų kasdienybės rakursų ar smulkmenų. Dvejuose fotografo darbuose tas metodas lyg ir veikia, tačiau klūpantis pievoje vaikinas kelia asociacijas su sunkia ir klampia fotografuojamo objekto režisūra, smarkiai griaunančia žaibiškos, “paparaciškos” fotografijos atspindžių žavesį.

A. Jablonsko darbai, tikriausiai, labai gerai tiktų kokios nors parkų apšvietimo firmos reklamai – būtent jis dominuoja visuose jo fotodarbuose. Autorius prideda nebent “neskanią” fotografijų spalvinę gamą. Gal kam nors tokio “meniškumo” ir užtenka.

Meniškumo minimalizmą galima regėti ir M. Blauzdienės gėlių žiedlapių koliažuose, kurių didžiausias privalumas – panašumas į sodrią pastozinę tapybą guašu. Tačiau tai ir viskas, nes ir guašas, ir žiedlapiai tinka ir šedevrui, ir teplionei, tad reiktų pradėti galvoti ir apie tai KAS išdėliojama popieriaus lape.

Nusukus žvilgsnį į trimatę parodos ekspozicijos pusę (o ji, kaip minėjau kalbėdamas apie dalyvius, gana kukli), labiausiai akys užkliūva už I. Frankiv moteriškų suknelių ir kostiumėlių. Nelabai ką išmanau apie moteriškus parėdus, tačiau man išrodo, kad kelios suknelės iš juodos medžiagos ir santūrių “sidabrinių” detalių ar akcentų yra tikrai įdomios ir einančios “į koją” su šiuolaikine dizainerių industrija, o kuklūs kostiumėliai, kažkodėl ir išrodo kukliai.

V. Vaitkevičienė labiausiai girtina kaip gyvosios archeologijos apopogetė ir, jau, atrodo, meistrė, bet mane kažkodėl kokia nors autentiška panašaus laiko šukė žavi ir veikia labiau nei Vitos tvariniai. Gal todėl, kad ta šukė laiko “sugėrusi” tūkstantmečių energetiką, gal dėl kitų priežasčių, bet yra kaip yra. Ir nieko negaliu sau padaryti...

Kalvis Ž. Šakalis – meistras. O subtilus kaltos ir kalinėtos geležies grožis visiems žinomas ir be šių mano postringavimų... Nebent norėtųsi daugiau darbo paprastu kūju, o ne pneumatiniu.

Persikėlus į kitą galerijos salę pasineri į tapybos ar šiaip spalvų pasaulį. Joje neabejotinai dominuoja didelė, graži, subtili ir skoninga A. Bartkutės kompozicija. Net ir jau minėtas jos gretinimas su visai kitos stilistikos ir lygio tapybos darbeliu nesugriauna šio įspūdžio. Manau, kad tai tikra šios parodos “vinis”, jau skleidžianti savo gerąją kūrybinę energiją. Kita vinis, mano galva, “įkalta” kitoje salės pusėje. Turiu omenyje S. Ordės “bižuterines kompozicijas”. Vėlgi, iš pirmo žvilgsnio jos nėra kuo nors netikėtos ar novatoriškos – panašios stilistikos puošimai-pasipuošimai šiuo metu lyg ir puikuojasi “glamurinių” žurnalų madų bangų keterose, tačiau S. Ordės kompozicijose viskas taip kruopščiai sustyguota, sudėliota ir suderinta, kad jos tiesiog spindi. Ir spindi didžia dalimi visai ne todėl, kad padarytos iš tauresnių ir pigesnių blizgučių... Nuslinkus į kitą salės kampą (kažkaip kampais slankioju...) galime pastebėti J. Jackevičiūtės koliažus (ar tiesiog mišria technika atliktus darbus). Sakau “galime pastebėti” todėl, kad galime ir nepastebėti – tokie jie paprastučiai ir išoriškai neefektingi. Tačiau įsižiūrėjus pamatai, kad tai yra subtiliomis minimalistinėmis (ar postmodernistinėmis) priemonėmis “subudavotos” tvirtos ir kartu moteriškai efemeriškos kompozicijos. Žingeidu, kaip ši autorė žingsniuos toliau... Dabar tradiciškai jau reiktų šoktelėti skersai salės prie I. Skauronės tapybos. Ši dailininkė “musėt” produktyviausia iš visų mūsų, jau turi suformavusi tam tikrą atpažįstamą savo tapybos darbų koloritą, žaviai moka jungti koloristinius “plėmus” su tariamai negrabiu linijiniu piešiniu, ką dar kartą patvirtino ir šioje ekspozicijoje... Tačiau žvelgdamas į jos darbus kažkodėl niekaip negaliu atsikratyti įspūdžio, kad dailininkė dažnai dirba lyg ir “viena ranka” – puse jėgos. Na, viliuosi, kad gal kartais jos užmojai augs kartu su jaunomis atžalomis...

L. Polukov eilinį kartą įrodė, kad yra geresnis dailininkas nei tapytojas – du jo darbai tikrai išmoningai supakuoti-įrėminti, tad net ir visai elementarus kelių potėpių padirbinys, patalpinus jį į medžio rievėmis gražiai žaidžiančius rėmus, atrodo visai neblogai. Tačiau be šių “papildinių” eksponuojamas jo peizažas su ežeru gana vidutiniškas, neperžengiantis eilinio plenerinio etiudo lygmens. Bet būna ir blogiau. Štai K. Pažūsienė aiškiai “daro meną”. Kad daro – tikrai nieko blogo, bet reikia, kad ir kiti tai matytų, nes neaiškūs purvinų spalvų brūkšniai drobėje tikrai ne visada ją papuošia ir verčia galvoti ne apie menus ar estetikas, o apie neišlavintą autocenzūrą. D. Jablonskienė į drobę “tiekia” lyg ir ryškesnes spalvas, gal būt, jai intensyviai dirbant, turėtume dar vieną solidžią koloristę, tačiau, atrodo, kad tie tapybos bandymai daromi su pakankamai didelėmis pauzėmis, tad “mechanizmas” ranka-akis, tik pradėjęs dirbti, vėl pasmerkiamas stovėjimui ir rūdijimui. Šitoje vietoje jai sektinas pavyzdys galėtų būti V. Mackevičius. Nesu jo propaguojamo liaudiško realizmo mėgėjas, tačiau jis tikrai yra puikiai “atmušęs” ranką ir išlavinęs akį, tad jei ir ne estetinį, tai pagarbųjį žavesį jo tapyba tikrai kelia. Šalia jo “kabanti” L. Juzokėnienė, taipogi, atrodo, darbštus ir gabus žmogus, bet apie ją, kaip apie debiutantę “menuose”, daug kalbėti gal ir nevertėtų, kad dėmesiu neišlepintume...

K. ir E. Daruliai šį kartą pateikė, tarkim, eksperimentinius darbus. Kristina eksperimentavo daugiau technologiniame lygmenyje, žaisdama su paveikslėlių paviršiumi, o Egidijus – tapybiniame. Jo daugiasluoksnė, įvairiai faktūruota, aštrių spalvinių kontrastų pilna tamsi abstrakti kompozicija kolorito prasme ganėtinai nauja jo tapyboje, bet kažkodėl joje labiausiai atsispindi intensyvus darbas. O norėtųsi dar kažko.

O, kad šias eilutes guldęs asmuo neišrodytų kaip stovintis ant kalno ir iš aukšto mosikuojantis ranka, pasakysiu, kad iš dviejų parodai pateiktų mano darbų vienas – “Du žmonės ant aksominės sofos” kolorito ir kompozicijos prasme yra pusėtinas, o kitas - “Europos pagrobimas”, tomis pačiomis prasmėmis yra visiška kūrybinė “berišybė”, įdomus gal tik dėl skirtingos ornamentikos panaudojimo, tačiau laukiantis taisymo, kažin ar labai pagelbėsiančio. Tačiau tai labai gražiai atsiskleidė būtent šios parodos kontekste ir erdvėje, už ką aš jai ir dėkingas.

Kadangi lyg ir visur viskas apšniukštinėta, sakau: “Taip, vat, ir gyvename...”