2009-10-11
Vaikštau išdidžiai – žole, smėliu, akmenimis, ašmenimis. Tačiau tai – tik laikysena, nes iš tikrųjų esu liūdnų akių žmogus, kurį labai lengva pravirkdyti. Gailiuosi, kad vis mažiau dalykų stebina. Mokausi atlaidumo. Stengiuosi nesmerkti. Vengiu žodžių “geras” ir “blogas”. Turiu negrąžintų skolų, neišpažintų nuodėmių ir priesaikų, kurias sulaužiau. Gimiau Vilniuje 1977 m. Baigiau VU. Trumpai gyvenau Paryžiuje, ilgiau – kaime šalia Širvintų, visą gyvenimą – Gedimino gatvės pabaigoje Ukmergėje. Be nuodėmės Ne keliu jisai ėjo, Nors tikrai nuo nieko nebėgo. Nesislapstė, nevengė žmonių. Nebijojo sutikti pažįstamo. Nebuvo išdavęs žmonos Su geriausiojo draugo dukra, Keliolikos metų sulaukusia Nebuvo pardavęs mamos Kraitinio stalo sidabro ir krištolo taurių - Ji tikėjo, kad krištolo. Iš tikro jos buvo iš stiklo - pasakė lombarde Nebuvo nužudęs kaimyno Dėl butelio vyno pigaus. Be nuodėmės buvo beveik, Užmušęs tik musę. Truputį melavęs, Vestuvinį žiedą kartais slėpęs kišenėj. Ir vogęs tik obuolius, Bet po to visada atsiprašęs. Norėjęs vaikų ir nekaltas, Kad jų neturėjo - Nors toji lyg sakiusi, Kad lygiai taip mėlynos akys. Aplankyti gal kartą? Neverta... Greičiausiai suklydo ar Tik šiaip pajuokavo. Ne keliu, jisai ėjo Nes pametė kelią po kojom. Arba kelias jį pametė Karčiai nuvylęs, Kai vedė į tolį, tolyn, O pėdos įklimpo į molį, Sunkią žemę, Parpuolė ir jis Kam pasakyti, kad labiausiai Norėjo turėti sparnus? Tik prisiminė ir vėlei pamiršo, Nes gėda - Ne keliu jisai skrido. Atleiskite, ėjo. *** Dvi Išriedėjo dvi ašaros, Nuropojo dviem boružėm, Paliko dvi brydės Veide. Ir pakilo dvi ašaros, Į namus dviejų boružių, Kur vaikeliai jų liūdi Lange. *** Be priežasties Virpa pirštai. Nors Nesušalusi. Neprimušta. Neprievartauta. Nepalaidojus vaiko. Nepalikta viena rūmuose Su įgriuvusiu stogu. Neapgauta - Nei daiktuos dideliuos anei smulkmenose. Nealkana. Stiklas iškrinta. Sudūžta. Šiek tiek gaila taurės. Pasilenkti. Surinkti. Suklūsta. Ne, pasirodė. Šiek tiek bėga kraujas. Neskauda. Nesopa. Į suknios aksomą Geriasi vynas. Nytimis kylą viršun... Ją pamiršo? Ne, lenkiasi - klumpa. Junta – šukės neskanios. Ir apsidžiaugia, Kad atskiria dar... Girgžda vyriai. O stiklo kramtyti nereikia. Virpa pirštai, Vyną galima gerti iš delno. Sėdi ji, sėdi sėdom Apsivijusi rankom kelius. Nesušalusi. Nealkana. Kai suvirpa pirštai, Galiu pasakyti, Kad nuskriaudė. Šypteli - Niekas neklaus. *** Lieka Iškeliauja iš mano namų Stalas, suolas, užuolaidos tinklas Gabalais nuo lubų krenta tinkas Ant medinio arkliuko sparnų. Drobė lieka be auksinto rėmo Sienoj žioji skylė nuo vinies Fotografijos žvelgia į nieką Neprarasdamos veido rimties. *** Namo Ant slenksčio aš sužinau, Kad parplaukia visi laivai, Išskyrus tuos, Kurie nuskendo. Parskrenda visi lėktuvai, Išskyrus tuos, Kurie nukrito. Parvažiuoja visi traukiniai, Išskyrus tuos, Kurie nuriedėjo nuo bėgių. Visi žmonės pareina namo - Ant slenksčio aš sužinau. Ir krentu į duobę žarijų Neperžengus.
Ačiū, kad laukei.
*** Pasižadėjimas Kalendoriai tyliai numetė lapus, Svetimų vestuvių maršai nuskambėjo, Lipdė lūpas kitos vasaros medus, Šlavė gatvę vis tas pats šlavėjas. Palei kelią augo vilkuogė karti, Rankos svetimos duris dvivėres varstė, Svetimų žmonių marti, Skalbinius ant mūsų virvės karstė. Dilo žiedas, pažado kardu, Padalinęs priesaiką per pusę, Pro praėjusios žiemos ledu, Slėpėsi vaikai negimę mūsų.
*** Rytoj
Jei ateisi rytoj,
Rasi balsą prikimusį. Keistai tariantį žodį Ne tą, kuris ilgesį, Širdyje nuslopintų, Ne tą, kuris nerimą, Sieloj nutildytų - Virpantį, skaudantį, Vidurnaktį skambantį Gūdžiu ir godžiu Praradimo varpu.
***
Sraigių girdymas
Sakei:
–Gerk šlamučio arbatą. Žiedų. Padės. Ir daugiau neskaudės. Nes nelies tavęs tie, Kurie pylė Takųjį smėlį po kojom, Kad neliptum kalnan. Jie tikrai nežinojo, Kur prasideda tavo keliai, Jie suklydo pamanę, Kad kraujo bijai, Kai įkibus į viksvą Supaisi, Kai delnus tau pjovė Aukštas stiebas žolės. Ir tikėjos jie ašarų tavo Kai parklupusi Smiliumi glostei Sraigės tuščius namus. Tu sakei: - Ar supaisyti jiems Kad tau pelenų nebegaila, Kad burtais tiki tu tada, Kai sudega kraitis. Sakei: - Tu stovi nuoga, Kai labiausiai norėtus Tau rūbą vienuolės aprengti. Tu lauki, Kol sraigės iš pievų Ateis pas tave atsigert.
***
Svetys
Atplasnojo ir nutūpė.
Paglostė sparnais ir palietė pirštais. Švelniai Praslinko vokais užmerktais. Pasislinko. Neužėmė vietos ne savo. Įsispraudė į kertę pavargęs Nuo klajonių Per žmones. Nuo laukių kambarių, Kur laukia jo niekas. Užgesus ugnis kur ruseno Ir švietė, ir šildė. Kur įduba likus pagalvėj Ir kvapas drėgmės negyvenamos. Jis tyliai tūnojo Ir dairės nedrąsiai aplinkui. Kad nenubaidytų – bauginos. Raminosi – neapsiriko. Nes tinkamas laikas - Naktis. Nes tinkamas garsas - Tyla. Nes patalas klotas - Vienam, Į langą Vėlyvas svetys nepabels. Išslinko atsargiai, prigludo. Įsivijo į plaukus. Palaukė, Kol vardu kažkas jį pašauks, Kad galėtų pažintas Duoną trumpos atminties Dažyti į ašaros druską. - Liūdesys mano vardas - Priminė, lyg prisistatė. - Stengsiuosi neskaudinti...
Taip ir paliko atėjęs.
|
