2009-01-29
Lindžiu kasdienybės irštvoje. Su literatūra ir be jos. Kažkodėl aplinkui matau daugiau literatūros, nei pačioje literatūroje. Pačią tikriausią ir gražiausią poeziją kuria vaikai. Ypač tie, kurie neryši kaklaraiščių.
*** Gyvenom kartu dvidešimt metų. Apšaudydavai mane savo žvilgsnių ir žodžių sagutėm – raudonom, žaliom, mėlynom, kurias įsiūdavau į džiūstančias tavo rankoves arba virdavau iš jų sagučių košę. Tu valgydavai ir sakydavai, kad skanu, nors net man pačiai būdavo neskanu: imdavau raukytis, sakydavau, kad tai nuo alergijos kečupui. Tu nustebdavai: „Nemaniau, kad turi alergiją kečupui“. Aštrių kampų buvo kiekvienam mūsų namo ir sielų užutėky. Aš vis susiplėšydavau į juos savo pėdkelnes, tu vis duodavai pinigų naujoms nusipirkti. Suplyšusias pėdkelnes nuveždavom mamai – ji pridarydavo skilandžių, būdavo skaniau nei sagučių košė. Kai žvilgsnių ir žodžių sagutės išbluko, nusitrynė kampai, išplakėm vienas kitą ilgesio rykštėm, sulysom be košės, susitraukėm į vieną rožinę sagą – mūsų vaikai pro jos keturias skyles iškeliavo į keturias pasaulio puses, vėliau mama ją įsiuvo į mirusio tėvo kepurę. Taip kartu išgyvenom dvidešimt metų todėl kad kartu negyvenom. Pompėja skaičiuodavau viską iki pirštų galiukų: užuolaidų raštus, smunkančią tavo kepurę, mamos spaudžiamas votis – cypdavau, bet tikėjau, kad tai maži ugnikalniukai, galintys užlieti pačią didžiausią Pompėją ir praeidavo ugnikalniukai užliedavo barzdotą skruosto duobutę – taip mėgdavau ją išragauti aštriu liežuvio kampu, bet įpjaudavau po to į akis priaugdavo meilės vijoklių – stebėdavom patys, bet buvom nematomi viską skaičiuodavau iki pirštų galiukų – pirštų galiukai nudilo ir supratau, - išėjai, nes be jų būtume nesusikalbėję tą rytą Pompėja išskrido ir ugnikalniai grįžo į votis *** paskutinės vidurmiegio kruopos pasislepia tavo raukšlelėse ir lietvamzdžiu nukutena į aristokratišką mėlyną veną kad pavirsčiau tom kruopom įsukčiau tave it džiūvėsėliuos kotletą, nors labai, net labai nenorėsi būti suvalgytas su bulvių koše *** Vyrai sugula į memuarus kaip paklodės. Tuos iš širdies išskiepytus vyrus persodina pačioj matomiausioj salelėj, apveda raudonai, kad visada būt po ranka ir kartais cituoja vienišoms nusivylusioms draugėms. Kai kuriuos vyrus augina žaliuose memuarų loveliuose, kad neištrūktų, neplaukiotų it unguriai po galvą. Vyrus, kurie dėl rimtos ar nelabai priežasties numirė, memuaruose užtušuoja juodai, kad jie negalėtų išlįst pro strypų tankumą nesusiplėšę kelnių. Vyrai, kurie nesugula į memuarus, sugula į patalus. *** Turėjom daug papročių: gultis duobėn ir kas vakarą vagoti debesis žvilgsnių galąstais – mėlynais ir žaliais, kad dangui imtų skaudėti. Vagose prisėdavom kaštonų ir varnų: išaugdavo iki žemės – dideli, prisirpę lyg nėštuolė devintam laukimo mėnesy. Kai pribirdavo pilna duobė, eidavom miegoti. Turėjom daug papročių: gaminti žodžių ir minčių smeigtukus – juos sutupdydavom į gėlėm siuvinėtą pagalvę; gėlės greitai nudžiūdavo. Kai pribyrėdavo džiovintų žiedlapių pilni patalai, eidavom miegoti. Papročiavimai laikui bėgant tapo bepročiavimais: tu guli duobėj, užverstas kaštonais ir varnom, mane spaudžia sudžiūvusių usnių paklodė. Ir šaudom vienas į kitą sužvarbusiais žodžių smeigtukais. Ką ten – iš jų didžiausi vinys išaugo. *** ananasų sultys išgraužia mano liežuvyje vagą – tu iškart susodini sėklines bulves, arkleliu apvagoji, tas šikteli tiesiai vagon, nusikeiki: a jopšik po to už dantų kuolelio pririši arklį ganytis, o aš atryju tave, atryju nuryju, atryju nuryju, liežuviu prispaudžiu prie gomurio, įvolioju į tarpdantį, kaip karbonadą, kol tu, mostaguodamas rankom, šūkauji „gelbėk“ arklys išsprunka pro atvirą burną kaip žodis, išlaužia visą tvorą dantų, ne žvirbliu, tik šnypščiančiu vėjo gūsiu sugrįžta ir kam tu man toks reikalingas sutrintas, sušlapęs karalaitis be žirgo? nebus kam be jo sėklinių bulvių vagoti, o nusikast jau ir be tavęs kaip nors nusikasiu *** tikrai, - sakau, - parašyk man eilėraštį kad ir trumpą, - sakau, - bet kad lėktų nekliūdamas už šakų ir kampuotų pakaušių kad tilptų į rankinę - supranti, dabar labai mažos, negražu, jei styros koks eilėraščio galas išlindęs žmonės galvos, jog pavogiau iš kokio Gintalo dešrą ar agurką iš Kietaviškių šiltnamių, kvies policiją, o po to – įrodinėk jiems, kad nešiojuos eilėraštį na gerai jau, gerai, jei jau nori sakau, parašyk man eilėraštį ilgą, tik prašyčiau sulankstomą ir minkštu viršeliu – galėsiu jį panaudot kaip staltiesę ar vonioje vietoj rankšluosčio ------------------------- ir gavau eilėraštį dovanų gimtadienio proga: Vaivai VON gražus buvo pavasaris pilnas poezijos gylio nežinojau, kur dėti – net sulankstytas niekur netilpo
|
