2012-08-01
Julius ZARECKAS Kaip bevarčius, ne visada galimybės, norai ir įvykiai eina "petys petin", tad Foto ir kino klubo "Horizontas" gimtadienį arba, tiksliau, jo veiklos dešimtmečio paminėjimą ir tam skirtos parodos atvėrimą, vykusį kovo 16 d. Ukmergės kultūros centro parodų galerijoje, pradžioje teko "pažinti" Jos Didenybės virtualybės pagalba. Pastebėtina, kad minimo įvykio vaizdų fiksacija, gal būt todėl, kad fotografai fotografavo fotografus, darė tvarkingai iškilmingo ir jaukiai dalykiško renginio įspūdį (ar jis tiktas, geriausiai žino tądien jame buvusieji), tad beliko tikėtis, kad šalia simbolinių gimimo dienos žvakelių degiojimo ir srūvančio laiko tėkmės apšnekėjimo bus ne mažiau svarus ir per dešimtmetį nuveiktų, kruopščiai atrinktų ir gražiai atspausdintų foto darbų pristatymas ant galerijos sienų ir jos erdvėse. Tad į "gyvą" susitikimą su "Horizonto" narių darbų paroda ėjau su "tikėjimu ir viltimi" bei noru užganėdinti nemenką smalsulį.
Gaila, bet pravėrus galerijos duris lengvas apmaudavimas, kad neapsilankiau klubo jubiliejaus galimam šurmuly ūmai sustiprėjo - pasijutau kaip tas svečias po "baliaus". Erdviai tuščia, pilkšva, nykoka... Prastų "valdiškų namų" koridorius primenanti standartinių nuotraukų rikiuotė... Iki visiško atitikmens paminėtai impresijai tetrūko tik tuščios taros, išvartytų stalų ir svaigstančios galvos, nors, žinia, galvos svaigulio - dvasios virpulio nebuvimas kokioje nors meno pristatymo vietoje ar akcijoje visiškai nėra jo autorių ir pristatytojų atsiekimas. Na, bet čia toks žengtelėjimas į šoną nuo temos... Taigi, kitoje galerijos salėje jos erdvės tuštumą "pildė" kėdė ir ekspozicinis kubas su atsiliepimų knyga ant jo bei V. Butkaus drožtų kompozicijų kolekcija, kiek suprantu, likusi čia nuo prieš tai buvusios tautodailininkų parodos, bet staiga "pritapusi" ir čia. Jo-o... Tiesa, dar pamiršau paminėti kaži kokio krūmelio šakeles kamputy - salės sergėtojos meilės floristikai atspindį bei tai, kad didžioji dauguma fotografijų pridengtos šviesą skaidančiais stiklais, kas, be abejo, pagerino ir jų pristatymą, ir apžiūrinėjančio žiūrovo dalią. Kodėl kai kurie foto darbų autoriai turėjo tenkintis ir šiais, ir "senobiniais", blizgančiais stiklais, žino tik Dievas ir parodos rengėjai. Summa summarum, vis tik reikia padaryti išvadą, kad tokios išvaizdos ekspoziciją labai nesunku "subudavoti" per savaitę, o jei labai reikia ar kas liepia (būna...), ir per vakarą. Kad suvokti kaip skiriasi šis "horizontalus" ekspozicinis "greitas maistas" nuo tikros, net iki perkrovimo tobulintos, bet tikrai apgalvotos ir išieškotos jubiliejinės ekspozicijos, nereikia vykti už jūrių marių, užteko apsilankyti pernai toje pat KC galerijoje sudėliotą Meno mokyklos dailės skyriaus dvidešimtmečio kūrybinę - edukacinę ataskaitą. Todėl, nors ir gerai žinodamas kaip lengva mūsuose užpelnyti piktybinio kultūros engėjo titulą, sakau, kad Kino ir foto klubo "Horizontas" parodos ekspozicija parengta standartiškai, neįdomiai, be jokios jubiliejinės koncepcijos ar staigmenos, žodžiu nekūrybiškai ir lygiuojasi į eilinį, daugiau ataskaitinį nei kūrybinį darbų padėliojimą. Tokia, tatai, šio teksto įžanga...
Judant nuo bendrybių link konkretybių, t. y. pradedant žvalgytis į atskirų klubo "Horizontas" narių kūrybinę saviraišką, jų indėlį formuojant bendrą šio fotografuojančių žmonių sambūrio "veidą", vis tik pradžioje reiktų stabtelėti prie parodos anotacijos, kurioje rašoma: "Foto ir kino klubas "Horizontas" Ukmergėje įsikūrė 2002 metais kovo 19 dieną. Idėjos autorius fotografas Albinas Kuliešis subūrė fotografijos mėgėjus ir profesionalus į bendraminčių būrį. Klubas vienija skirtingų požiūrių ir amžiaus žmones, siekiančius fotografijos darbais ir meninėmis priemonėmis išreikšti savo požiūrį į pasaulį."
Šią anotacijos dalį pacitavau tam, kad atkreipčiau dėmesį į tai, jog "Horizonto" nariai save gana aiškiai tapatina ne tiek su fotografavimo pomėgiu kaip procesu, reiškiniu ar vyksmu, kiek su menine fotografija ("...meninėmis priemonėmis išreikšti savo požiūrį..."), kūryba, todėl, manyčiau, kad ir aptariamąją parodą vertinti reikėtų vadovaujantis būtent šiuo požiūriu ir pasitelkus menamą meninės fotografijos "prizmę". Taigi, leidžiu savo žvilgsnį pasivaikščiot...
Pirmojoje salėje, arčiausiai "vidinio" KC galerijos įėjimo pakabintos Manto Kuliešio fotografijos. Spėju, kad tai "iškarpos" iš jo fotografinio filmuko apie Ukmergę. Filmas iš tikro gana mielas, todėl natūralu, kad iš gausaus kadrų kiekio atrinkta M. Kuliešio "keturdalė" (veik visi autoriai parodoje pristato po 4 - ias A3 formato fotografijas) ekspozicinė kolekcija yra gana vientisa, apjungta naktinės juodumos, slėpiningų apšvietimų, jų suponuotų subtilių spalvinių tonų, nekasdien matomų jų derinių... Tai jas daro tikrai įdomiomis ir išsiskiriančiomis iš bendrumos. Ir ne tik tuo, kad, priešingai nei didžioji dauguma kolegų, jų autorius naktis, matyt, skiria ne tik miegui, bet ir fotografijai. Manding, meniškumo, tarkim, tapybinio, elementų M. Kuliešio foto darbuose jau tikrai galima rasti, tad tikėtina, kad šio jauno žmogaus estetikos pajauta bei kūrybiniai rezultatai toliau tobulės, nes atrodo, kad "intereso" šiam nelengvam darbui jam lyg ir netrūksta.
Kitoje jau minėtų durų pusėje savo kūrybą pristato Rimantas Grabauskas. Rašau ir pabrėžiu "kūrybą", nes jo pasirinktas foto darbų darymo metodas savyje talpina ne tiek momento, akimirkos stebuklo gaudymą, kiek kantrų fotografijos konstravimo darbą, į vienumą jungiant kelias ir taip kuriant naujas realybes. Tuo R. Grabauskas tarsi atsistoja kelių meno sričių sandūroje ir tampa lyg ir fotografu-dailininku, taip prarandant galimybę sulaukti pagalbos iš Atsitiktinumo, kaip nors prisidengiant jo pasiūlymais, o tuo pačiu tarsi ir apnuoginant savąjį "aš", išdėstant prieš žiūrovo akis savo grožio suvokį, estetinius prioritetus ir kitus kūrėjo asmenybę atspindinčius dalykėlius. Tad jei kalbėti apie pastaruosius, pastebėtina, kad vargu bau ar R. Grabauskas yra aiškiai suformulavęs juos pats sau. Taip spėti verčia faktas, kad net mažame eksponuojamų darbų rinkinėlyje yra "šokinėjama" nuo dramatiškų, jausminės įtampos kupinų kompozicijų prie lengvai nostalgiško plevenimo ar net vizualinių "žaisliukų". Plati kūrybinė amplitudė - puiku, bet vis tik neprošal būtų įžvelgti estetinius savo sukurtų darbų skirtumus, jų paveikos "svorį" ir atsižvelgiant į tai formuoti atskiras kūrybines kolekcijas, kurių pagalba bus lengviau suvokti kas jų autoriui "arčiausiai širdies" bei išgryninti, taip sustiprinant, kiekvienos iš jų specifinę vizualinę estetiką.
Tado Džiauto nuotraukos tikrai kokybiškos, gražiai apdorotos reikiama kompiuterine programa, motyvai - įvairūs, rodantys, kad juos "renkantis" autorius tiesiogine prasme nestovi vietoje, mėgsta pakeliauti, o tą darydamas dar ir gražius gamtos vaizdus pastebėti bei užfiksuoti sugeba. Jei reiktų trumpai įvertinti šio autoriaus fotografijas, pasakyčiau, kad jas patalpinus net ir į "National geographic", jos tikrai neiškristų iš šio aukštos "prabos" žurnalo nuotraukų gretos. Kitą vertus, net ir labai nuostabios reportažinės, gamtovaizdžių fotografijos nebūtinai gali būti traktuojamos ir vertinamos kaip meninės fotografijos objektai. Net ir iki saldumo gražaus peizažo atspaude turi būti dar kažkas: "vinis", "razina", keistybė, netikėtas rakursas ar net beprotystės šešėlis, pagaliau. Ar to esama Tado Džiauto fotografijose? Nežinau, aš neįžvelgiau...
Panašius žodžius galėčiau pasakyti ir apie Gintauto Steiblio "paukštelių - žvėrelių" atvaizdus (ar portretus?). Matyti, kad žmogus širdimi ir galva (žodžiu, visu kūnu) paniręs į Viešpaties tvarinijos grožybių ir tobulumo tyrinėjimus bei to rodymą mums, nelabai ir ne visada tą matantiems ir suvokiantiems. Kaip sakoma, duok, Dieve, p. Gintautui sveikatos ir toliau daryti šiuos gražius ir gerus darbus, bet vis tik reiktų apie jo foto medžioklės trofėjus kalbėti daugiau kaip apie kokybiškos specializuotos gamtamokslinės fotografijos pavyzdžius. Nors, žinia, niekas nedraudžia jomis dabinti savo kambarių sienas.
Dalija Zelenčiūtė keliomis savo nuotraukomis tarsi ir bando iliustruoti aukščiau išsakytus mano išmintijimus apie tai, jog meninėje peizažinėje nuotraukoje turi būti dar "kažkas". Iš tikro, jos darbuose dominuojantys drastiškai laiko ir žmogaus paveikti gamtos motyvai, pateikti santūriomis, pilkšvai šaltomis spalvomis, suteikia fotografijoms tam tikro dramatizmo, liūdesio atspalvių bei byloja apie jų autorės norą naudoti fotografuojamus objektus ir kaip subjektyvių požiūrių ar jausenų perteikimui talkinančius dalykus. Kitą vertus, panašių motyvų ir intencijų fotografuojančiųjų (net ir pradedančiųjų) darbuose gausa pakankamai smarkiai devalvuoja šių fotografės kūrinių naujumo, išskirtinumo aspektą, verčia kalbėti apie šios tematikos "nueksplotavimą" bei D. Zelenčiūtės fotografijų vertybę daugiau tik asmeninių kūrybinių pasiekimų kontekste.
Kalbant būtent apie panašų kontekstą, vertintinos ir klubo vadovo Albino Kuliešio fotografijos. Tikėtina, kad jos atsirado rengiant spaudai atvirukų rinkinį apie Ukmergės senamiestį - labai jau panašios švelnios pilkumos ir prigesinti kontrastai vyrauja "ten" ir "čia". Skirtumas tik toks, kad atvirukams parinkti stambesni, apimlesni ir išraiškingesni senamiesčio motyvai (bet kartu jau kaip ir matyti, pažįstami...), o parodoje eksponuojami smulkesni, fragmentiški, "neoficioziniai" senų pastatų elementai. Žinant šio fotografo polinkį į ryškiaspalvius, išieškotos kompozicijos, tobulai, iki saldumo burnoje, gražius kadrus, pastarieji jo "supilkėjimai" galėtų būti įvardinti ir kaip kūrybinių ieškojimų išdava, tam tikros meninės idėjos įgyvendinimas. Kiek šios idėjos įkūnijimas įdomus kitiems - klausimas į kurį galimi pakankamai subjektyvūs atsakymai. Man dingojasi, kad senamiesčio fragmentai, tie, nesueuroremontuoti, yra pripildyti subtiliausių surūdijusių skardų, nutrupėjusių tinkų, dažų, nupilkėjusios medienos ir t. t. spalvinių "garsų", kurių pavertimas elementariais pilkais tonais kažin ar labai juos pagrąžina. Bet, kaip pasakytų A. K., tai tik mano asmeninė nuomonė.
Jau pavargusiems skaityti šį rašinėlį, pranešu, kad jau judu link pabaigos, nes įžengus į antrąją galerijos salę apšnekinėjimo turėtų buti mažiau. Ir dėl to, kad G. Steiblio fotografijos jau paminėtos aukščiau, ir dėl to, kad mažiau yra apie ką kalbėti. Tarkim, Stanislovo Budraičio Šešuolių vaizdeliai po kokio šimto metų gal (jei neįvyks kokia nors, kasmet pranašaujama, pasaulio pabaiga) taps tikrai vertingi, kaip tarpinėje būsenoje tarp natūrinės - etnografinės ir pramoninės - globalios esančio lietuviško kaimo foto fiksacija. Šiandien, deja, tai - tik mėgėjiško "papliauškėjimo" fotoaparatu savo kieme pavyzdys. Bet, manau, kad p. Budraitis, kaip žmogus besidomintis istorija, turbūt ir linkęs daugiau tarnauti jai, kas, žinia, savaip žavu.
Apie Silvijos Pranauskaitės - Bitinienės nuotraukas tepasakysiu, jog net ir paties įdomiausio įvykio fotografijos, nebūtinai savaime tampa įdomios ir gražios. Taip šįsyk išėjo ir su jos "Nojaus laivu"...
Pabaigai liko dvi damos prie kurių darbų vėl norėčiau stabtelėti ilgėliau. Jurga Jackevičiūtė - Sally, dažnai stebinusi ar bent intrigavusi savo kūrybiniais darbais, neįprastais jų rakursais ar formomis, daro tą patį ir dabar, tik, deja, neigiama prasme. Nežinau ar tikrai, bet spėju, kad menininkė norėjo išgauti meninį skambesį tarp panašaus motyvo nedidelio formato, pabrėžtinai nekokybiškų (pinhole sąjūdžio atspindys ?) nuotraukų ir rafinuotai poetiškų jų pavadinimų. Gal galimi ir kiti šio kūrinio "šifravimo" keliai, bet tai nelabai svarbu, nes vizualiai nė vienas jų aiškiai neįprasmintas ir vietoje galimai postmodernaus kūrybinio darinio ant sienos matome senjoriškų laikų mokyklinio foto būrelio improvizuotą penktoko(-ės) parodėlę mokyklos koridoriuje. Na, bet gal tai, sakau, panelės Jurgos "nevidutinybiškas" kūrybinis stilius: arba įdomu, arba visiška kūrybinė nesėkmė...Karma?
Stasė Pulkauninkienė kitose parodose (kiek teko matyti, žinoma) ypatingai didelių "žvaigždžių negaudė", bet, matyt, atėjo laikas ir jos pateikta kūrybinė fotografijų ekspozicija - tikrai stipriausia ir meniškai kokybiškiausia šioje parodoje. Nors ji marga ir nevienalytė, tačiau kiekvienas darbas yra savaip meniškai stiprus ir įneša savo žavesio į bendrą kūrinių rikiuotę: grafiška, juodai oranžinė - "Vandens trauka", švelniai tapybiškai aprasojusi "Akimirka", lyg jau kažkur matyta, portretuojamąjį bei jo atvaizdą kadre talpinanti, bet vis tiek įdomi - "Portretai". Ir, žinoma, "Dailininkė" - fotografija, kuria pamatęs pradžioje pamaniau, kad tai "Photoshop" pagalba padarytas konstruktas, tačiau įsižiūrėjus beliko tik stebėtis siurrealistiniu rakursu, puikiu markizečių fono ritmikos ir laisvos paveikslų plokštumų plastikos deriniu, vientisu įstabios melsvos ir mėlynos spalvų koloritu. Nežinau, ar fotografė ilgai "tykojo" šio kadro, ar "išpleškinusi" kelias dešimtis kadrų atrinko geriausią, ar tiesiog atsitiktinai nuspaudė fotoaparato mygtuką - tai visiškai nesvarbu, nes rezultate turime žavų meninės fotografijos pavyzdį, suteikianti šiek tiek kitokį skambesį ir visai Foto ir kino klubo "Horizontas" dešimties metų veiklai skirtai parodai. Belieka tik pasveikinti S. Pulkauninkienę su solidžiu prisistatymu joje, o jos kolegoms ir visam klubui palinkėti kuo daugiau tokių tikėtų ar netikėtų, bet "dūšią" maloniai glostančių kūrybinių ir meninių proveržių. Pagarbiai...
|
