Meistro ritualas nekasdieninis. Prie balto mūrinio dviaukščio savo namo netoli „Šventosios‘ upės, nušienautoje pievelėje tarp obelų stovintis Meistras su klasikiniu stiliumi apkirpta žila barzdele ir širmais į viršų sušukuotais plaukais, prausė išdrožtą medinę skulptūrą „Jaunystė“ – apvalią iš medžio nugludintą moters figūrą. Atrodė tarsi nerealus, paslaptingas, saulėtą vasaros rytą, pasiraitojęs iki alkūnių marškinius Angelas, nusileidęs iš debesies pakrikštyti savo kūdikį ir palaiminti. Šalia Meistro stovėjo kibiras su vandeniu, jis lenkėsi prie jo neskubėdamas ir lėtai, delnais pasėmęs vandenį, jį pildavo ant moters galvos, pirštais glostydamas liemenį ir kojas. Vandens nutekančios srovelės blizgėjo saulės šviesoje ir sudarė tą nerealumo pojūtį. Meistro žvilgsnis tarsi glostė savo darbą, šis artumas, nieko nereikalaujantis, viską atiduodantis, buvo jo vidinis atvaizdas. Ritualinis aktas buvo ne tik džiugus proveržis ankstų rytą, bet ir prasmingo gyvenimo įrodymas. Simbolinis viso gyvenimo moto: Kūno prausimas nuo kasdieninių apnašų, nuo irzlumo ir brutalumo, nuo supančio erzelio, kuris kyla „dėl vietos po saule“ ir nesusivokimo, kur tikrųjų žmogiškų vertybių slypinti praba.

Dokumentinio video filmo „Prausimas“ kadruose šis Meistras – septyniasdešimt septynerių metų (vėlgi magiškas, sėkmingas skaičius – septyni) skulptorius Mykolas Strioga, metai po metų dėliojo vėliau ant kambario sienų nuo lubų iki grindų, pakabintų medžio skulptūrų, bareljefų pasipildančią ekspoziciją, pavirtusią vientisu kūrybiniu gyvenimo paveikslu, kurio ugnį keturių brolių šeimoje įskėlė Mykolo tėvai Stefanija ir Mykolas Striogos.

Meistras išnešė į saulės šviesą ir nuprausė savo Mūzą, tarsi pavirtindamas duotą prigimtinį įžadą jai.

MEILĖ - ŠEIMOS PAMATAS

Striogų šeima gali didžiuotis sūnumis: Petras (1928 – 1994), Leonas (1930), Mykolas (1931), Albertas (1932). Lemtingas šeimos, ieškančios skalsesnės duonos, žingsnis buvo, kai iš Kurklių valsčiaus Ukmergės apskrityje Striogų šeima išvažiavo į Klaipėdą, kur tėvo Mykolo pusseserė turėjo restoraną. Mykolo tėvas įsidarbino jūrų uoste. Naujakurių šeima neilgai junta sėslumo pojūtį. Mykolas prisimena tuos lemiamus istorijos vingius, kaip ir kitas gyvenimo permainas, nevaldomas subjektyviais gyvenimo dėsniais.

1939 metais Klaipėdoje jauni Striogos eina į mokyklą, kai rugsėjo 1 dieną vokiečiai užima Klaipėdos kraštą. Mykolas po šešių dienų jau mokosi vokiškai atsakinėti. Maisto kortelės. Kontrolė.

1940 metais Striogos keliasi į Jonavą, o 1942 metais grįžta į Ukmergę. Gyvena prie Vilkmergės upelio mediniame name, lanko J. Basanavičiaus mokyklą. Vėl istorijos lūžiai. Pokaris, keturi broliai Striogos, primenantys V. Žalakevičiaus filmo „ Niekas nenorėjo mirti‘ personažus. Leonas ir Mykolas stojo į Vilniaus dailės institutą ( Leonas, Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas), abu juos traukė medis, ir drožinėjimai, savaimingai perėjusiais iš tėvo staliaus Mykolo. Albertas įstojo į St. Žuko dailės mokyklą, Petras metėsi į mediciną, vėliau jis dirbo juvelyro darbą. Iki tragiškos jam baigties, gyveno ir dirbo Ukmergėje. Leonas įsitvirtino Kaune, o Albertas - Kauno rajone. Dabar broliai apsupti vaikų ir vaikaičių...O kūrybos darbai? Grįžtu prie Mykolo gyvenimo linijos.

Studijuodamas Vilniaus dailės institute kartu su Leonu (Leonas Strioga po dviejų kursų siunčiamas į Leningradą, Repino vardo dailės mokyklą) galvoja apie kūrybos aukštumas, tačiau keliai išsiskiria: Mykolas įsimyli būsimą biologę VU studentę Ireną Rudokaitę, kurią baigdamas studijas vedė. Šita meilė tapo tuo liemeniu, apie kurį Mykolas sprendė savo buities, kūrybos uždavinius. Mykolo diplominis darbas, skulptūra iš medžio „ Žvejys“ (vadovas N. Petrulis), patvirtino jo profesionalias žinias. Tačiau savo gyvenimą kreipti pradėjo einant kitokiu keliu nei broliai. Suprantama, nuo šiolei iki dabar vadovaujasi mintimi: meilė - šeimos pamatas. Penkiasdešimt penkeri kartu su Irena. Logiškas ir jos nuoseklumas: Irena Striogienė iki pensijos dirbo biologijos mokytoja A. Smetonos gimnazijoje.

O tada, pokaryje, gimsta duktė, kuri vėliau suserga poliomelitu. Kažkur kažkieno klaida... Liko žymė visam gyvenimui. Tačiau ar tai tas trūkumas, dėl kurio reikia kaltinti likimą ir save? Žinoma, ne. Šeima ir toliau elgėsi ir gyveno taip, tarsi kartotų Šekspyro „Sonetų“ eilėraščio mintis: „ Aš mylimas ir myliu, tad laimingas, / kad nieko man pasaulyje nestinga“...

1956 – 57 metais Mykolo šeima persikelia į Vilniaus rajone esantį „Arvydų“ žuvininkystės ūkį. Ten Mykolas atranda žvejybos aistrą, išlikusią ir neišblėsusią iki dabar....Laisvu menininku žuvininkystės ūkyje padirbęs Mykolas per trumpą laiką sukūrė keletą paminklų, išskaptavo kryžių...

SKULPTŪROS SVARBIOS UKMERGIŠKIAMS

1958 metais Striogų šeima grįžta į Ukmergę. Mykolas įsidarbina Užupio vidurinėje mokykloje dailės ir braižybos mokytoju ir – neįtikėtina – trisdešimt trejus metus mokytojavo. Iki pensijos (1991m.) . Stebėtinas charakterio nuoseklumas. Mykolas nuolat sekė aukštyn kūrybos laiptais kopiantį Leoną Striogą, stebėjo jo skulptūras, giliai išreikštas filosofines mintis ... Mykolo kūryba žemiškesnė, mažiau daugiasluoksnė, neturinti to metaforų šleifo ir poetinių minčių sankaupos. Nors metaforiškai nuskambėjo Kauno medicinos universitete farmacijos muziejuje Mykolo iš ąžuolo išdrožta skulptūra „Vaistininkas“. Figūra vaizduoja žmogų, trinantį piestoje vaistus...

Dailininko skulptūros, nors daugiau teminės, apibrėžtos konkrečių faktų, neišvengusios iliustratyvaus pateikimo, buvo ir yra svarbios ukmergiškiams. Antai šalia Švč. Trejybės bažnyčios pašventinta Mykolo sukurta skulptūra, skirta pijorų vienuoliams, įsteigusiems 1745 metais pirmąją viešą mokyklą Ukmergėje. Aukšta vienuolio figūra, kuris iškėlęs rankas laiko žibintą – žinių, vadinasi, dvasios skleidėją - šviesulį, pritvirtintas, kur širdis, išdrožtas kryžius su Kristumi, prie vienuolio kojų stovinti vaiko figūrėlė skelbia ištikimybę ir supratimą dorų idealų puoselėjimui.

Taip pat bareljefai, sukurti žymiems žmonėms atminti - pirmajam miesto merui, advokatui, švietėjui B. Dirmanttui, Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui Juozui Krikštaponiui, daktarui Jonui Basanavičiui. Čia paminėta tik maža Mykolo darbų dalis...

Skulptoriaus iš medžio išdrožtų darbų rasime Kurklių, Deltuvos miestelių, Ukmergės miesto Vaižganto kapinėse. Kelios skulptūros nukeliavo į Vokietiją. Mokykloje pagal užsakymą sukurtos freskos. Jų faktūra – molis, žalvaris. Religine tematika išskaptuotos Marija, Kristus su avinėliu... Tai tradiciniu keliu einantis skulptorius, pasirenkantis teminius ir proginius užsakymus. Savo amato profesionalas, iki smulkmenų išanalizavęs technikos subtilybes...

Dairausi erdviame kambaryje: stovi moteris su vaiku iš liepos iškalta skulptūra, pavadinta „Padėka“. Tai figūra, apglėbusi savo vaikelį. Plastiškas paviršius. Minimalios figūros detalės. Medis nudažytas rusvais dažais. Arba „Smuikininkas“. Liekno vyro figūra iš medžio, laikanti ilgą smičių...

Visa tai tvirtai, nors šiek tiek patetiškai išreiškiamas gyvenimo per meilę grožis, kurį mintimis ir savo darbais skulptorius nuolatos pakartoja.

Gyvenimas čia, name prie Šventosios upės, su žmona Irena, su vaikais: dukra Loreta, kuri dirba Ukmergės centrinės ligoninės vaistinės vedėja, sūnumi Dainiumi, dirbančiu konstruktoriumi –inžinieriumi Ukmergės AB „ Vienybė“, iš medžio gimstančios skulptūros SUGERIA MYKOLO LAIKĄ.

Jis, pastebėjau, turi tikslią ir gerą atmintį, gyvai prisimena tikrus reiškinius, analizuoja ir modeliuoja juos.

Tačiau nevengia ir mitinių, legendų pasakojamųjų motyvų, po to kuria kompoziciją „Beždžionės bučinys“ (medinė skulptūra), kur beždžionė per veidrodį bučiuoja save. Gan šelmiškas sprendimas su ezopiškuoju moralu...Yra ir kitų keramikinių skulptūrų liaudiškų legendų motyvais...

NERAŠYTOS TAISYKLĖS

Meistras apsivelka savo maskuojantį žalsvai pilką brezentinį kostiumą, guminiais batais, trepsi iš namo prie garažo durų. Ten jo laukia voljere uždarytas laikų kilmės šuo. Jis lydi į medžioklę ar žvejybą Mykolą. Tokios nerašytos taisyklės. Mykolas šunį uždega aistra. Tačiau šuo nežino, kad šeimininkas pasiilgsta medžio išvartų, proskynų miške, ežero valčių sūpavimo prie vandens. Perka ir ginklų parduotuvėje medžioklinius šovinius. Į medžioklę kartu su šunimi. Jau keliolika metų. Ar jis iš tų medžiotojų, klausiu Mykolo, kurie priberia ėdalo šernams miško aikštelėse ir po to sutūpę bokšteliuose pro optinius taikiklius šaudo į ėdančius žvėris? Ne... Laukia rudens medžioklės sezono, medžiotojo rago garso, varovų... Tai tikroji medžioklė su savo nerašytomis moralės taisyklėmis: nešauk į vaisingą patelę, jauniklius...

RANKOS PASPAUDIMAS

1996 metais Ukmergės kultūros centro surengta Mykolo ir Leono Striogų skulptūrų paroda, kuri, mano pastebėjimu, tarsi savaime sujungė išsiskyrusius brolių kelius Ukmergėje.

2001 metais Ukmergės kultūros centro dailininkė Laima Dzigaitė vėlgi pagerbė Mykolą Striogą. Buvo surengta skulptoriaus jubiliejinė kūrybos paroda dailės galerijoje. Mykolas šventė savo septyniasdešimtmetį. Tada besikalbėdami su svečiais broliai skulptoriai Mykolas ir Leonas Striogos prisiminė, kad jų studijų skulptorių laida iš tikro buvo stipri kūrybiškai. Antai skulptorius Vytautas Šerys – Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas, Vytautas Valius – žymus Lietuvos grafikas, taip pat Lietuvos Nacionalinės premijos laureatas...

Skulptoriaus Mykolo Striogos jubiliejinė paroda buvo eksponuota Molėtuose, susipažino su skulptoriaus kūryba ir kėdainiškiai.

Laikas bangomis per Mykolo plaukus šarmoja. Kūnas vis reikalauja didesnio dėmesio. Dyla, deja, kūnas, sensta...Jis tai puikiai žino, nes jam – tik septyniasdešimt septyneri!

Mykolas prie namo kiemelyje tvirtai paspaudžia ranką, tarsi norėdamas perduoti slaptą mintį: jis dar turi jėgų, turi sveikatos. Paspaudimas rankos vyriškas, ne ligonio. Tai buvo mūsų susitikimas po prieš kelias dienas atliktos vidaus organų operacijos, kai šalino iš aklosios žarnos auglį...

Prasidėjo chemoterapijos seansai....

Nepasiduosiu, jutau, jo mintį rankos paspaudime. Ir ta pačia ranka mostelėjo į šakoto medžio kamieno, gyvūno liemens, gulinčio šalia tvoros, pusę. „Va, sumaniau iš šito kamieno drakoną išskaptuoti. Ant tokio atsisėdus gali įsivaizduoti skrendąs virš Šventosios upės miškų.“...

A. Kuliešio nuotraukos ir reprodukcija iš šeimos albumo

FAKTAI

Gimė 1931 metasis Ukmergės apskrityje Kurklių valsčiuje;

1956 baigė Vilniaus dailės institutą;

1958 – 1991 metais dailės ir braižybos mokytojas miesto vidurinėse mokyklose;

1996 metais Mykolo ir Leono Striogų medžio skulptūrų paroda Ukmergės kultūros centre;

2001 metais Mykolo Striogos jubiliejinė skulptūrų iš medžio paroda Ukmergės kultūros centre.

Kęstutis ČESNAITIS