Ukmergės kultūros puslapiai

Apie 1000 m.

„[...] Taip pat Julijonas Dausprungas prie Šventosios upės ant kalno, labai patogioje vietoje, pastatė pilį, kurią tenykščių žmonių kalba vadiname Vilkmerge, o netoli tos vietos padėjo pamatus kitai piliai ir ją pavadino Dzievaltovija, t. y. dievo valia, [...]“. (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

XIII a.

“[...] Sutarus, kad visi ankstyvieji didieji kunigaikščiai ir pretendentai į sostą priklausė dviem giminėms, 1219 metais pripažintoms vyresnėms, tikėtina, kad Pukuveras buvo susigiminiavęs su Daujoto ir Vilikailos, kitų “vyresniųjų” kunigaikščių, minimų Haličo sutartyje, šeima. Tad visai galimas daiktas, kad dinastija gali būti kildinama iš Vilikailos ir prasidėjo Ukmergėje (Vilkmergėje), kaip kad teigia šešiolikto šimtmečio genealogija. Ukmergė buvo pagrindinis įtvirtintas centras Rytų Lietuvoje, keturiolikto šimtmečio pabaigoje ji dažnai priklausydavo vyresniesiems Gediminaičiams ir buvo viena pirmųjų didžiojo kunigaikščio valdų, kurias po 1387 metų papuošė katalikų bažnyčia. [...]”. (Rowell. S. C. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva)

1329 m.

„[...] Gediminas turėjo keletą sūnų, dėl to galėjo valstybėje įsiliepsnoti nesantaika. Todėl norėdamas iš anksto užkirsti kelią vaidams, jis buvo paskyręs Manvydui Kernavę ir Slonimą, Narimantui – Pinską, Mozyrių ir Vladimiro žemės dalį, Algirdui – Krėvą ir visas žemes lig Berezinos, Kęstučiui – Žemaitiją, be to, Trakus, Gardino, Kauno, Lydos, Upytės žemes ir Poleksiją, Karijotui – Naugarduką, Volkovyską, Liubertui – Vladimirą ir Volynę, Jaunučiui – Vilnių, tautos sostinę, Ašmeną, Ukmergę, Breslaują, be to, pastarąjį jis paskyrė didžiuoju kunigaikščiu. [...]“   (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

1330 m.

„Algirdas, norėdamas sustiprinti savo padėti šalyje, pirmiausia ėmė rūpintis karu su išorės priešais. [...] Kad valstybė būtų saugi toje pusėje, kur ji turi bendrą sieną su Livonija, jis įsakė tuo metu ten budėti Vitebsko, Polocko, Ukmergės, Breslaujos ir Drujos kariams; šie ne tik pasienį saugojo, bet ir Kuršą siaubė antpuoliais. [...]“ (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

1387 m.

„[...] Netrukus [po Vilniaus vyskupystės įsteigimo] artimiausiose vietose buvo įsteigtos mažesnės parapijos: Ukmergėje, Nemenčinėje, Maišiagaloje, Medininkuose, Krėvoje, Obolcuose ir Gainoje; šias bažnyčias karalienė apdovanojo puikiomis fundacijomis ir brangiais indais. [...]“. (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

1391 m.

„[...] Vytautas vos išgirdęs jog artėja Skirgaila, skubiai nutraukė [Vilniaus] apsupimą ir išvyko link Prūsijos. Kelionėje jis šiek tiek užtruko prie Naugarduko tvirtovės, kurią Skirgaila neseniai buvo pastatęs Neries pakrantėje ir prie Ukmergės, pastatytos Šventosios pakrantėje. Jėga užėmęs ir vieną  ir kitą pilį, išžudė gynėjus, sudegino įtvirtinimus bei šiaip pastatus. [...]“. (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

1435 m.

„[...] Boleslovas [Švitrigaila], jau po pirmo antpuolio užėmęs Breslaują, nusiaubė didelius Lietuvos plotus ir priartėjo su kariuomene prie Ukmergės. Ją užimti nesisekė: dėl gamtinių kliūčių ir dėl gynėjų atkaklumo apgula užsitęsė ilgiau, nei tikėjosi. [...]“ (Vijūkas-Kojelavičius A. Lietuvos istorija)

1518 m.

1518 m. sausio mėn. savo privilegija Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Žygimantas II Senasis už 1000 kapų lietuviškų grašių įkeitė Vilkmergės dvarą Jokūbienei Dovainienei. (Dubonis A. Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai)

1561 m.

1561 m. balandžio 16 d. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Ukmergės vaitui Petrui Miklaševskiui suteikė privilegiją: „Žygimantas Augustas Ettce [ir taip toliau (lot.); t. y. pilnas karaliaus titulas praleistas]. Prašė mūsų mūsiškis bajoras Petras Miklaševskis, kuris vaitystę Ukmergės [Wiłkomir] mieste ir prie tos vaitystės karčemą laisvą ir gabalą žemės laikė iš mūsų gavęs, kad visa tai jam patvirtintume; ir mes iš mūsų malonės jį toje vaitystėje paliekame ir karčemą laisvą nuo Kapčiznos [specialus mokestis už svaigalų prekybą] ir tai vaitystei pagal mūsų įstatymą prie to miesto valaką laisvą nuo činšo [mokestis pinigais] ir prievolių duodame; turi jis tą vaitystę ir Karčemą Ukmergės mieste ir taip pat valaką tinkamos žemės už tą vaitystę laikyti, tvarkos mieste žiūrėti ir pelnu mūsų rūpintis, o kapčiznos nuo tos karčemos ir činšų ir jokių prievolių nuo to valako už vaitystę jam duoto neturi duoti pagal mūsų valdovišką valią ir malonę – ir tam jam duodame šį mūsų dokumentą su mūsų antspaudu. Rašyta Vilniuje metais Dievo gimimo Tūkstantis Penki šimtai Šešiasdešimt Pirmaisiais Mėnesio balandžio šešioliktą dieną, valdovo parašas, Ostatijus Maršalka, valdovo raštininkas.“ [Privilegijos tekstas, kaip išrašas iš LDK kanceliarijos metrikos, įtrauktas į 1791-10-24 d. karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įsakymo, išduoti minimos privilegijos išrašą, tekstą. Įsakymas parašytas lenkų kalba, privilegijos tekstas – kanceliarine slavų kalba. Šie abu tekstai 1793-11-20 d. įrašyti į Ukmergės apskrities žemės teismo knygas vedant bylinėjimąsi dėl Ukmergės miesto teisių.] (LVIA;KM [čia ir toliau - nuorašas Ukmergės kraštotyros muziejuje])

1563 m.

1563 m. spalio 7 d. Lenkijos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė vaitystės privilegiją Jonui Miklaševskiui: „Žygimantas Augustas iš Dievo malonės Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Žemaitijos, Mozūrijos, Infliantų ir kitų [žemių] didysis kunigaikštis pranešame šiuo mūsų raštu, kad vaitystę, kurią mūsų velionis bajoras Petras Miklaševskis Ukmergės mieste [meste Wilkomirskom] ir prie tos vaitystės laisvą karčemą bei valaką žemės iš mūsų gavęs turėjo, savo broliui Jonui Miklaševskiui mums leidus paliko, o tas Jonas Miklaševskis mūsų prašė, kad tai jam patvirtintume; ir mes prisimindami jo brolio Petro Miklaševskio ištikimą tarnybą iš mūsų malonės jį toje vaitystėje paliekame ir tą karčemą laisvą nuo kapčiznos bei tai vaitystei pagal mūsų nuostatus prie to mūsų miesto valaką laisvą nuo činšų ir miesto prievolių duodame. Turi jis tą vaitystę ir karčemą Ukmergės mieste bei taip pat vieną valaką žemės už tą vaitystę laikyti, tvarką mieste prižiūrėti, pajamas mūsų didinti, o kapčiznos nuo karčemos ir činšų bei jokių prievolių nuo to valako už vaitystę jam duoto neturi vykdyti pagal mūsų valdovišką valią ir malonę; ir tam jam šitą raštą su mūsų antspaudu davėme. Rašyta Vilniuje Metuose Dievo užgimimo Tūkstantis Penki Šimtai Šešiasdešimt Trečiaisiais Spalio mėnesio Septintą dieną. Valdovo rankos parašas, Ostatijus Volovičius. [Eustachijus Valavičius – LDK Maršalas (Maršalka)) ir Didžiojo kunigaikščio raštininkas. Privilegijos tekstas, kaip išrašas iš LDK kanceliarijos metrikos, įtrauktas į 1791-10-24 d. karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio įsakymo, išduoti minimos privilegijos išrašą, tekstą. Įsakymas parašytas lenkų kalba, privilegijos tekstas – kanceliarine slavų kalba. Šie abu tekstai 1793-11-20 d. įrašyti į Ukmergės apskrities žemės teismo knygas vedant bylinėjimąsi dėl Ukmergės miesto teisių.] (LVIA;KM)

1576 m.

1576 m. Ukmergėje įvyko pirmasis apskrities bajorų seimelis. Jį sukvietė Ukmergės teisminės seniūnijos [Didžiojo kunigaikščio valdos – dvaras, suteikiamas laikinai valdyti seniūnams už teisminių ginčų tarp bajorų nagrinėjimą] seniūnas Povilas Pacas. Jis Ukmergę ir pavertė seimelių, žemės ir pilies teismų sušaukimo vieta, įsteigė pilies ir miesto aktų knygą. (Survila M. Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža)

1595 m.

1595 m. Ukmergės miestas smarkiai degė, o gal ir visas sudegė. („[...] з допущеня Божого место все Вилкомирское згорело [...]“). (Акты издаваеные Виленскою комиссиею для разбора древних актов. - T.XXXII)
1596 01 minimas miesto vaitas V. Miklaševskis (“Walienty Mikłaszewski woyt Wiłkomirski”). (Акты издаваеные Виленскою комиссиею для разбора древних актов. - T. XXXII)

1656 m.

1656 m., Švedijos – Abiejų Tautų Respublikos karo metu, Ukmergėje buvo įkurdinta švedų kariuomenės įgula. (Dundulis B. Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII-XVIII a)

1669 m.

1669 m. spalyje Ukmergės žemės teismo teisėjas, Imbrado seniūnas Andrius Kačinskis įsigijo Ukmergės mieste du žemės sklypus ir tų metų spalio 20 d. gavo iš karaliaus privilegiją į tų sklypų paveldėjimą ir jų išdėstymo bei ribų aprašymą. (LVIA;KM) 

1692 m.

1692 m. Abiejų Tautų Respublikos seime Ukmergės apskrities delegatas Jonas Antanas Tiškevičius prašė sumažinti kvartos [ketvirtadalio pelno mokestis, skirtas nuolatinės kariuomenės išlaikymui] mokestį Ukmergės seniūnijai, kuris sudarė 5984 auksinus, bei išlaisvinti apskritį ir miestą nuo kariuomenės dalinių pastovio, nes, pasak jo, miestas yra labai varganas, mažai apgyvendintas, turi tik du mūrinius pastatus, pusiau sugriuvusią bažnyčią, beveik nugriautą pilį, kurios geriau išsilaikė tik bokštas, naudojamas kaip kalėjimas. Bajorai neturi kur rengti seimelių. Nėra jokių pajamų iš muitų, prekyba beveik apmirė. Seimas pritarė J. A. Tiškevičiaus prašymui ir sumažino kvartos mokesti iki 1800 auksinų bei atleido apskritį nuo kariuomenės pastovio prievolės, pakeisdama jį hibernos [kariuomenės žiemojimo mokestis valstybinių dvarų valstiečiams] mokesčiu.  (Survila M. Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža)

1699 m.

1699 m. Ukmergė mokėjo 40 auksinų dydžio metinį pašto mokestį už valstybinių institucijų reikmėms teikiamas pašto paslaugas. (Акты издаваеные Виленскою комиссиею для разбора древних актов. - T. 8)

1721 m.

1721 m. Ukmergės klebonijos jurisdikos [klebonijos nuosavybėje esanti Ukmergės miesto dalis] gyventojų prievolės: „Jurisdikiečių prievolės. Mokėti už aukščiau aprašytus sklypus pinigus (už sklypą 6 auks. [auksinus], už pusę sklypo – 4 auks.). Be to, patarnauti bažnyčioje, arba chore [giedoti], ar prie altoriaus [tarnauti] ir tvarkos bažnyčioje žiūrėti. Taip pat [klebonijos] laiškus arkliais išvežioti arba ir patį kun. kleboną [vežti]. Vasarą gvolte arba talkoje klebonijos rugiams pjauti ir daržovėms nuimti po 2 dienas [dirbti] po vieną žmogų nuo namo, išskyrus kampininkus, kuriuos kun. klebonas, reikalui esant, gali pašaukti bet kada./ Ukmergės žydų prievolės. Kasmet per Kalėdas žydai turi Ukmergės kun. klebonui duoti po ketvirtį jaučio ir svarą [409,5 g.] pipirų. Per Velykas taip pat ketvirtį jaučio ir svarą parako./ Per [bažnytines] šventes ir sekmadieniais bravoruose ir kitur [žydų įmonėse] nei krikščionys darbininkai, nei patys žydai neturi dirbti, ką turi asmeniškai akylai stebėti pats kun. klebonas, taip pat, kad krikščionys tarnai pas juos [žydus] dirbantys, į bažnyčią šventadieniais bei Velykinės  išpažinties ir pamokslų klausyti vaikščiotų.“ (LVIA;KM)

1721 m. Ukmergės klebono Jurisdikos inventoriuje minimi gyventojai amatininkai ir  žydas, jame aprašomos Anykščių ir Raguvos gatvės, kuriose buvo, atitinkamai, 9 ir 8 ½ sklypo. Anykščių gatvė ėjo iš Ukmergės turgaus aikštės šiaurės rytų, Anykščių kryptimi, o Raguvos gatvė, paminėta pirmą kartą, greičiausiai atsišakojo nuo Anykščių gatvės į šiaurę ir ėjo Panevėžio link, senojo Upytės kelio trasa. Aptvertame šventoriuje stovėjo medinė bažnyčia, virš šventoriaus vartų buvo bokštas. Klebono sodyboje stovėjo „didelis rūmas“, keli kiti pastatai, ji buvo apytikriai vakarinėje Raguvos gatvės pusėje. Kitoje gatvės pusėje buvo klebonijos palivarkas su ūkiniais pastatais ir malūnu bei užtvanka. Inventoriuje paminėta, jog iš bažnyčios ir klebonijos į miestą reikėjo eiti žemyn. Minima žydų sinagoga (iš dokumento konteksto atrodo, kad ji stovėjo už jurisdikos ribų), du žydų ir vienas klebono bravorai. Jurisdikos inventoriuje pirmą kartą Ukmergėje paminėta parapinė mokykla – rašoma,  jog mokyklos pastatas sudegęs prieš keletą metų. Inventorius byloja, kad pagal karaliaus dekretą Ukmergės dvaras ir miestas klebonui turėję mokėti 100 auksinų (dvaras – 30, miestiečiai – 46 auksinus 20 grašių, žydai – 23 auksinus 10 grašių ir dalį jaučio). Pagal mokesčių proporcijas galima teigti, kad to metu Ukmergėje gyveno apie 200 gyventojų. (Miškinis A. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 10 t.)

1733 m.

1733 m. gruodžio 19 d. per Ukmergę pražygiavo Rusijos kariuomenės korpusas, vadovaujamas generolo leitenanto L. V. Izmailovo. Korpusas žygiavo į Pabaiską, o toliau Vilniaus kryptimi, savo būvimu Abiejų Tautų Respublikoje stiprindamas Rusijos įtaką, nes tuo metu, Tarpuvaldyje, vyko aktyvi kova dėl Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto. Rusija rėmė Augusto III kandidatūrą. (Sliesoriūnas F. Mūšis prie Vilniaus ir miesto nusiaubimas 1734 metais // Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono: straipsnių rinkinys / sudarė Irena Valikonytė)

1734 m.

1734 m. kovo 27 – 30 d. Ukmergėje buvo apsistojęs Rusijos kariuomenės L. V. Izmailovo korpusas, kuris po Vilniaus nusiaubimo, dėl ištuštėjusios miesto, ligų ir susidūrimų su Rusijos remiamo pretendento į Abiejų Tautų Respublikos karaliaus sostą Augusto III priešininkais, žygiavo nuo Vilniaus į Ukmergės pavieto teritoriją. (Sliesoriūnas F. Mūšis prie Vilniaus ir miesto nusiaubimas 1734 metais // Lietuva ir jos kaimynai. Nuo normanų iki Napoleono: straipsnių rinkinys / sudarė Irena Valikonytė)

1764 m.

1764 m. Rusija, stiprindama savo įtaką Abiejų Tautų Respublikoje, įrengė karinius sandėlius kai kuriuose LDK miestuose: Vilniuje, Ukmergėje, Minske, Naugarduke. (Karvelis D. 1764 metų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinės konfederacijos klausimu // Lietuvos valstybė XII – XVIII a. Straipsnių rinkinys)

1765 m.

1765 m. buvo atliekama Abiejų Tautų Respublikos valdovui priklausančių dvarų, tarp jų ir Ukmergės teisminės seniūnijos, inventorizacija. Ukmergės seniūniją, kaip  ir kitus Ukmergės pavieto (apskrities) dvarus, revizavo Pranciškus Marikonis, pavieto vaiskis [vaiskis – kareiva, XVI-XVIII a. valstybės titulinis garbės pareigūnas. Karo metu pavieto vaiskio pareiga buvo rūpintis pavieto saugumu, bajorams išvykus į karą], Ukmergės pilies teismo teisėjas ir taurininkas [pavieto  valdžios pareigūnas] Dominykas Misevičius. Jie pagal trejų metų pajamų duomenis surašė ir nustatė, kiek kuris gyventojas (sodybos šeimininkas) pagal turimos žemės kiekį ir jam priklausančias prievoles turi mokėti mokesčių. Šiame  inventoriuje nesurašyta dalis Ukmergės gyventojų, gyvenusių klebono jurisdikoje (bažnyčios žemėje). Ukmergės apskrities dvarų inventorizacija buvo pabaigta ir inventorius surašytas 1765 m. spalio 29 d. Ukmergės apskrityje [„w powiecie wiłkomirskim“].

Inventoriuje, aprašant Ukmergės miestą, surašyti žydų sodybų šeimininkai, gyvenę seniūnijai priklausiusioje miesto dalyje [Żydzi na siedzibnych placach]: 1. Izraelis Maušovičius, 2. Pinkas Šymšenovičius, 3. Gecelis Leibovičius, 4. Mauša Elijaševičius, 5. Marekas Leibovičius, 6. Ovsiejus Maušovičius, 7. Evišas Jankelevičius, 8. Šaja Michielevičius, 9. Jankelio našlė, 10. Marekas Leibovičius, 11. Jankelis Kušneris, 12. Mauša Jankelevičius, 13. Mendelis Šliomovičius, 14. Leiba Šakovičius, 15. Leiba Jankelevičius, 16. Mauša Isakovičius, 17. Judelis Hiršovičius, 18. Aronas Machinovičius, 19. Hirša Abramovičius, 20. Mana Micharevičius, 21. Boruchas Leibovičius, 22. Mendelis Jankelevičius, 23. Volfas Judelevičius, 24. Isakas Kašrelovičius, 25. Biomanas Abramovičius, 26. Jatchonas Šenderovičius, 27. Isakas Jakubovičius, 28. Šolomas Hiršovičius, 29. Leizeris Nišanovičius, 30. Chaimas Kašrelovičius, 31. Volfas Hiršovičius, 32. Jankelis Mejerovičius, 33. Šnejerovičiaus našlė, 34. Ezra Aronovičius, 35. Nochimas Jankelevičius, 36. Aronas Berkovičius, 37. Girša Šmuilovičius, 38. Mauša Šmuilovičius, 39. Zelmanas Nosenovičius, 40. Ševelis Jankelevičius, 41. Beinas Maizešovičius, 42. Judelio našlė, 43. Hirša Judelevičius, 44. Mauša Leibovičius, 45. Hirša Alchonovičius, 46. Isaakas Rubinovičius, 47. Isakas Hiršovičius, 48. Jankelis Mendelevičius, 49. Isako našlė, 50. Leiba Hancelevičius, 51. Mauša Hiršovičius, 52. Chaimas Šmuilovičius, 53. Karpelis Abramovičius, 54. Leiba Aronovičius, 55. Mejeris Hiršovičius, 56. Styrka Isakienė [Ickowa Styrka], 57. Hirša Isakovičius, 58. Isakas Makovičius, 61. Teodoras Aronovičius, 62. Zelmanas Bijaminovičius;

Ir žydų sklypai bei jų šeimininkai gyvenę už Šventosios [Żydzi za Świetą rzeką mieszkające]: 63. Leizeris Hiršovičius, 64. Hirša Bakalaras, 65. Leizeris Gurmanas, 66. Mendelis Rafalovičius, 67. Tuščias Leibos Nautelovičiaus namas, 68. Hirša Joselovičius, 69. Šymcha Alechonovičius, 70. Abraomas Jankelevičius, 71. Rabino namas [Szkołnika dom], 72. Dideli maldos namai [Szkoła wielka], 73. Mažesni maldos namai [Szkoła mniejsza]. Visų šių sodybų ir sklypų šeimininkai turėjo mokėti per metus po 10 zlotų mokesčių;

Kauno gatvėje gyveno šie miestiečiai [Mieszczanie na ulicy Kowieńskiej]: Jurgis Jasinskis, Antanas Damunevičius (jie mokėjo po 32 zlotus mokesčių), Baltramiejus Kužmicas (mokėjo 48 zl.), Motiejus Vudakevičius (mokėjo 16 zl.). Kazimieras Murovičius, Kazimieras Petrovskis, Motiejus Bacevičius, Pilypas Rinkevičius, Elijo našlė, Pilniko našlė, Gančaras (puodžius? – „Gancarz“) turėjo tik sodybas be dirbamos žemės ir mokėjo po 10 zlotų. Ten pat buvo ir p. Zabielskio bei ponios Muntygajlankos dvarelių sodybos be dirbamos žemės, už kuriuos jų savininkai mokėjo taip pat po 10 zlotų.

Ramygalos gatvėje gyveno šie miestiečiai [Mieszczanie na ulicy Remigolskiej]: vaitas Jokūbas Čyževskis (atleistas nuo mokesčių), Ritkovičiaus našlė, Mykolas Pažiūra, Antanas Pilkovičius, Jonas Skinderis, Jonas Jasevičius, Koženevskis (visi mokėjo po 32 zlotus), bajorų Pilypavičiaus [Pan Filipowicz] ir Čapkovskio [Pan Czapkowski] nuomojami dirbamos žemės sklypai (jie mokėjo po 48 zlotus). Šioje gatvėje dar buvo Jokūbo našlės, bajoro Tomaševskio [P. Tomaszewski] sodybos be žemės bei bajorų Daugio [Dowgia] ir Petručovos dvarelių sodybos be žemės. Visi jie mokėjo po 10 zlotų mokesčių.

Anykščių gatvės miestiečiai [Mieszczanie na ulicy Onikksztyńskiej], matyt, turėjo įvairaus dydžio dirbamos žemės sklypus, todėl jų mokamų mokesčių sumos labai įvairios: Vladislovas Markevičius mokėjo 32 zlotus mokesčių, Mykolas Kuzianovičius (16 zlotų), Motiejus Koras (95 zlotai), Jurgis Michalovskis (80 zlotų), Laurynienė Sobolevska (64 zl.), Martynienė Pilkovičienė (32 zl.), Jonas Cybulskis (32 zl.), Jonas Ungurys (96 zl.), Motiejus Lanis (16 zl.), Jonas Gudinskis (16 zl.), Martynas Čabotkevičius (32 zl.), Symonas Vysockis (48 zl.), Jonas Slovinskis (16 zl.), Martynas Markevičius (32 zl.).

Použkalnės gatvėje [Ulica Pozagórna, gal buvo dab. Paupio g. pradžios teritorijoje?] gyveno Antanas Vieprovskis, mokėjęs 32 zlotus mokesčių, Jonas Svoborovskis, Juozas Lomako, mokėję po 16 zlotų, Mykolas Jušys, mokėjęs 32 zlotus bei Jurgis Giedraitis, Mykolas Ševcas [Šaučius?], Vaitiekus Kovalis [Kalvis?], Juozas Vasilevskis, Steponas Vasilevskis, Steponas Vasilevskis [kitas], Martynas Čobotkevičius. Visi jie mokėjo po 10 zlotų mokesčių, todėl tikėtina, kad neturėjo dirbamos žemės ir gal būt vertėsi amatais.

Gatvėje buvusioje už Šventosios [Ulica za Święta rzeką] gyvenęs Petras Mackevičius mokėjo 48 zlotus, Jonas Mackevičius ir Petras Žvirblis mokėjo po 24 zlotus, Motiejus Bovševičius mokėjo 16 zlotų, Jokūbas Dobusevičius – 12 zl., Antanina Grygulinienė [Grygulinowa] – 5 zl., Kazimieras Blažinskis ir Jonas Kielbovskis – po 12 zl.

Ukmergės klebonijos jurisdikoje gyvenę žmonės mokėjo mokesčius už žemes miesto teritorijoje [Jurysdyczanie wjm. ks. dziekana za grunta miejskie]: Stanislovas Voroneckis, Jurgis Kuzmickis ir Osviecimskis – po 48 zlotus, Antanas Kužmickis – 24 zl., Motiejus Kučinskis, Tadas Dombkovskis, Laurynas Kučinskis, Jokūbas Kučinskis – po 48 zl., Talūnas, Petras Krukovskis, Lasanožukas – po 24 zl., Ungurio našlė [Ungurowa wdowa], Stanislovas Voroneckis bei už bažnyčios gyvenęs žydas [Żyd zakościelny] – po 48 zlotus.

[Inventoriuje pavardės surašytos lenkiškai, stulpeliais, priekyje sunumeruotos (išskyrus klebono jurisdikos gyventojus), kablelių po pavardėmis nėra.] (Baliulis A. Ukmergės apskrities seniūnijų 1765 metų inventoriai)

1766 m.

1766 sausio 13 d. Ukmergės apskrities žemės teismas į teismo aktų knygas įrašė LDK asesorių teismo dekreto, dėl Ukmergės miestiečių bylos su Ukmergės teisminės seniūnijos seniūnu [pareigūnas, turėjęs svarstyti bajorų teisminius ginčus ir už tai valdęs seniūniją – valstybinį dvarą, kuriam priklausė ir Ukmergės miestas] Jonu Eperješu,  kopiją: „Actum Varšuvoje. Tūkstantis Septyni Šimtai Šešiasdešimt Penktųjų metų, gruodžio mėnesio keturioliktą dieną. Byloje Andriaus Zienkovičiaus Liet. D. k. instigatoriaus [teismo pareigūnas] pagal Ukmergės miestiečių skundą su Jonu Eperješu Ukmergės teismo seniūnu, taip pat patarėju Valentinovičiumi, Jurgiu Grosu ekonomu, Dominyku Reultu Ukmergės vietininku[.] teismo posėdžiuose Lietuvos D. k. rūmų asesorių teismas išnagrinėjęs miestiečių skundą apie tai, kad Šviesiausi Lenkijos karaliai, mūsų pirmtakai rėmė Ukmergės miestą teikdami tam miestui Privilegijas dar prieš uniją, suteikdami jomis laisves ir dovanodami žemes, pievas šienavimui, sklypus; vėlesniais gi laikais tokios Privilegijos sudegė, Ukmergės pavieto teismo seniūnai, žinodami apie tai, kad Ukmergės miesto privilegijų nėra, ugnyje jos sudegė ant to miesto jėga mokesčius, činšus užkrovė ir kitus apsunkinimus miestiečiams darė; atsakovas Eperješas perėmęs Ukmergės pavieto teisminę seniūniją dar labiau miestiečius engdamas, griaudamas miestui priklausančiuose sklypuose pastatus, statė dvaro karčemas ir smukles, administratorius Valentinovičius ne tik senų mūsų pirmtakų padovanotų tam miestui žemių, bet ir naujai privačiai įsigytų [miesto žemių] sienas sunaikino, o žemę paėmęs naują sieną padarė, pievas miestui priklausančias prie dvaro prijungė, kadangi tiems miestiečiams beliko prasčiausia žemė, [jie] iš jos nebegali apmokėti didesnių kaip buvo činšų, nes anksčiau mokėjo į iždą po dešimt grašių, dabar gi po dešimt timfų [varinė, mažos vertės, palyginti su nominalu, moneta, apytikriai verta maždaug 40 grašių] sena moneta atsakovas mokėti liepia [mokėti senomis sidabrinėmis monetomis vietoje varinių timfų?], tuos miestiečius į lažą be paliovos varo bei kitas nepraktikuotas prievoles tiems miestiečiams vykdyti liepia, dėl to Ukmergės miestą į didžiausią skurdą ir krachą veda, o kai Ukmergės miestas apie tokią sau padarytą priespaudą Ukmergės teisme procesą pradėjo atsakovas Reultas Ukmergės vietininkas [skundo] priimti nenorėjo. [...] Paliepiame [...] taip pat, kad Ukmergės seniūnas tų miestiečių neprievartautų, mokesčių daugiau negu priklauso pagal teisybę nerinktų, [vykdyti] nepriklausančių prievolių neverstų [...].“ (LVIA;KM)

1766 m. spalio 13 d. Ukmergės apskrities žemės teisme apskrities rotmistras Jonas Kazlauskas, Ukmergės teisminio seniūno Jono Eperješo ir Ukmergės teisminės seniūnijos ekonomo Jurgio Groso vardu, „skundėsi ir iškilmingai protestavo“ prieš „[...] Poną Pilipavičių [Filipowicz] besivadinantį vaitu, o esantį visokių maištų kurstytoju [...]“ bei Ukmergės miestiečius: Jokūbą Čiževskį, Antaną Pilkovičių, Joną Jaksevičių, Mykolą Petkevičių, Joną Cibulskį, Joną Mackevičių, Jurgį Michalovskį, Jurgį Jasinskį, Mykolą Dobševičių, Antaną Domunevičių, Joną Zaborskį, Baltramiejų Sabaliauską, Stanislovą Sabaliauską, Stanislovą Petrauską, Stanislovą Voroneckį, Motiejų Čapkovskį ir kitus. Remdamasis įvairiais skundais ir procesais J. Kazlauskas teigė, jog „[...] Ukmergės miestas neturi jokių miestietiškos taisės privilegijų ir sulyginimo su kitais privilegijuotais miestais, niekada nesinaudojo jokiomis miestietiškomis teisėmis bei laisvėmis, patys dabartiniai miestiečiai, kaip inventoriuose pažymėti, taip ir iš įvairių Ukmergės valsčiaus kaimų į Ukmergę perkelti, priklauso inventorinei teisei lygiai su kitais bajorų ir bažnyčios baudžiauninkais. Prie ankstesnių seniūnų D. [Dauggalio] Strutinskio ir Š. D. [Šviesaus Dauggalio] Tyzenhauzo [miestiečiai] įvairias prievoles dvarui už sodybas ir žemę darbines ir duoklines vykdė, taip pat su pastotėmis į įvairius miestus ne tik Lietuvos provincijoje esančius, bet ir užsienyje, pavyzdžiui, į Gdanską, Karaliaučių, Rygą buvo siunčiami, o po to kai šviesiausiojo J. D. [Jo Didenybės] Karaliaus privilegija ta Ukmergės seniūnija buvo perduota dabartinio seniūno nuosavybėn, tada nežinia kodėl, dėl savo įžūlumo, baudžiauninkai, norėdami išeiti iš D. Š. Seniūno valdžios ir paklusnumo, pasikvietė kažkokį poną Pilipavičių, Vitebsko miestietį kurstymui ir maištų kėlimui prieš seniūno ir gubernatoriaus [čia – seniūnijos ūkvedys] jurisdikciją.[...]“. Toliau J. Kazlauskas byloje atpasakoja, kaip 1765 metais Pilipavičius atvykęs į Ukmergę žadėjo miestiečiams gauti iš Abiejų Tautų Respublikos karaliaus miesto teisių privilegiją, kurstė miestiečius nepaklusti seniūno valdžiai. 1766 m. rugsėjo 23 d. Pilipavičius nuvykęs į Kadrėnų kaimą įsakė kaimo vaitui sukviesti valstiečius ir uždraudė jiems vykdyti dvarui [seniūnijai] visas prievoles. Valstiečiai „[...] nuo tos datos dvaro nebeklausė, jokių prievolių nevykdė ir vykdyti nenori [...]“. Po to, grįžęs į Ukmergę, Pilipavičius, „[...] su Ukmergės baudžiauninkais gerdamas juos sukurstė, darė grasinimus ir įvairias pagyras apie Š. P. Gubernatoriaus užmušimą [...]“. Po kurio laiko, „[...] kai minėtasis Pilipavičius jau važiavo iš miesto, tada visi baudžiauninkai [...] lydėdami jį „valio“ šaukė, kalbėdami šitaip: „Turime dabar vaitą, nebijome D. Š. Seniūno nei ekonomo, nes dabar jau turime savo vaitą, o nuo šios dienos tuojau paklusti atsisakome“; o  kai išlydėjo minėtąjį Pilipavičių, tada Čapkovskis tuojau sėdęs ant arklio, jodinėdamas po miestą, miestiečiams ir žydams neklausyti liepė [...]“. Maištininkai nuvykę į kardegardiją [karinės įgulos sargybos būstinė ir areštinė] pagrasino, kad „jūsų kalėjime“ greitai sėdės seniūnas ir ekonomas, o kai ekonomas J. Grosas, turėdamas J. Kazlausko nurodymą, „[...] už tokį įsiveržimą į kardegardiją ir pagyras minėtąjį Čapkovskį suėmė ir sargybai atidavė, tada tas Čapkovskis su padėjėjų pagalba išsivadavo nuo sargybos bei visus surinko; tuojau visi pistoletus užsitaisė ir kardus prisijuosė, kalbėdami: „Tegu nedrįsta ponas Ekonomas areštuoti Čapkovskio, nes bus užmuštas“ bei dar pridėjo: „Užpulsime patį dvarą ir ten jį užmušim“ ir tikriausiai numatytą tikslą minėtieji baudžiauninkai būtų įvykdę, jeigu kiti ten buvę nebūtų su jais ligi vėlumos puotavę [...]“. O kai Ukmergės žemės teisme seniūno vardu buvo pradėtas procesas „dėl maištų“, miestiečiai tą pačią dieną (spalio 13 d.) pradėjo procesą prieš seniūną ir gubernatorių „[...] bei valstiečius iš valsčiaus sušaukę ir sukurstę su trenksmu į teismą [skundą] padavė, o kai Š. P. ekonomas prašė teismo, kad valsčiaus baudžiauninkai ne miestiečiai būtų perduoti dvaro jurisdikcijai bausmei už tokius maištus, tada tie baudžiauninkai, o būtent, vienas vardu Stanislovas Petrauskas, antras Antanas Pilkovičius, įėję į teismo rūmus tą daryti atsisakė [...]“. Vėliau minėtieji baudžiauninkai nuėjo į dvarą ir klausė ekonomo apie činšo [piniginis mokestis dvarui] rinkimą bei kalbėjo: „[...] Nedrįsk, D. Pone, činšų rinkti nei egzekucijų siųsti, nes ne vieną mirtinai paklosime, o nuo šiol D. P. klausyti atsisakome, daugiau nei paties seniūno, nei D. Pono neklausysime, nes jau turime savo vaitą Poną Pilipavičių. [...]“... Savo skundą J. Kazlauskas baigia reikalavimu nustatyti ir atlyginti maišto padarytus nuostolius, atsižvelgti į juos skiriant seniūnijai kvartos mokestį, įtvirtinti seniūno jurisdikciją, nubausti baudžiauninkus ir kurstytojus už maištą, atlyginti  teismines išlaidas. (LVIA;KM)

1773 m.

1773 m. vasario 9 d. Ukmergės pavieto bajorų seimelis, norėdamas pagelbėti Ukmergėje įsikūrusiems vienuoliams pijorams, kurių vienuolynas su jame buvusia mokykla sudegė per gaisrą, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, Pavieto Dignitoriai [aukšto rango valstybės pareigūnai], valdininkai, Riterija, šlėktos, Ukmergės pavieto gyventojai, susirinkę pasitarimui į J. K. D. [Jo Karališkos Didenybės] Ukmergės miestą, pranešame šioje mūsų priimtoje rezoliucijoje, skirtoje Jų Šventenybių Kunigų Pijorų Ukmergės Kolegijai, kad: kadangi dėl Ukmergės mieste buvusio [1772 m.] gaisro pijorų bažnyčia, vienuolynas ir mokykla virto pelenais, jausdami kilmingojo jaunimo bendrojo švietimo reikalingumą ir naudą, apsvarstę kaip paremti ir padėti minėtiesiems Ukmergės kunig. pijorams, šia mūsų nutarimo rezoliucija iš kiekvieno Dūmo [to meto mokestinis vienetas, atskira valstiečio šeimos sodyba su žmonėmis ir žeme] po vieną auksiną visuotinai surinkti visame paviete nutariame ir tą nutarimą kuo greičiau įvykdyti įsipareigojame. Todėl tokį nutarimą savo nuosavais parašais patvirtiname  ir pasirašome [...]“. Po rezoliucija yra 29-ių, įvairias pareigas einančių ir įvairius titulus turinčių apskrities bajorų pavardės. (LVIA;KM)

1773 m. buvo surašyti du miesto inventoriai: balandžio 3 d. ir spalio 20 d.  Šių inventorių kai kurie duomenys sutampa arba yra panašūs, pavyzdžiui abiejuose nurodoma mieste buvus 20 žydų bravorų, karčemą, sinagogą, pirtį, špitolę, 26 ir 28 prekybininkus žydus, 48 ir 45 žydus amatininkus, Pakalnės gatvėje gyvenus 13 žydų šeimų. Tačiau skiriasi valdų ir sklypų skaičiai: balandžio 3 d. inventoriuje nurodoma buvus 65 žydų valdas, spalio 20 d. – 33, atitinkamai sklypų: 22 ir 11. Pirmame inventoriuje nenurodomi žydų namai, o antrame jų priskaičiuojama 26. Nekreipiant dėmesio į šiuos, matyt dėl skirtingos skaičiavimo metodikos atsiradusius, neatitikimus, remiantis inventoriais galima suskaičiuoti, kad mieste tuo metu gyveno apie 1000 gyventojų, apie 60 procentų jų vertėsi ne žemės ūkiu, truputis daugiau kaip pusė Ukmergės gyventojų buvo žydai (iš 114 valdų – 66 žydų, iš 126 namų – 66 žydų namai ir 17 bravorų). Be sinagogos, jau įvardijami ir kiti žydų bendruomenės pastatai – pirtis ir špitolė, buvusios Turgaus gatvėje (aikštėje). Visi tuometiniai miesto gyventojai, miestiečiai ir žydai, be dvaro sutikimo negalėjo parduoti, įkeisti, ar dovanoti savo nekilnojamo turto, steigti amatininkų cechų, visi jie buvo “dvaro jurisdikcijoje”. Naktimis jie privalėjo budėti saugant miestą nuo gaisrų. Kadangi 1772 m. kilęs gaisras nuniokojo miestą ir manyta, kad jis kilęs dėl netvarkingai pastatytų miesto statinių, miesto gyventojų statybos jų nuosavuose sklypuose privalėjo būti dvaro aprobuotos. (Miškinis A. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 10 t.)

1775 m.

Nuo 1775 m. Ukmergės apskrities žemės teismo sesijos vykdavo tik Ukmergėje, o iki tol, nuo XVI a. vidurio, jos vykdavo ir Anykščiuose. (Anykščiai)

1776 m.

1776 m. vasario 24 d. Vilniaus vaivadijos rotmistras Tadeušas de Voina Voinovskis į Ukmergės pavieto teismo aktų knygą įrašė, jog tirdamas žydų kahalo [žydų bendruomenės tikybinis ir administracinis darinys, kuruojantis bendruomenės gyvenimą, atstovaujantis jai] skundus dėl per didelių mokesčių kahalui jis nustatė, kad pagal 1765 metų patikrinimą Ukmergės mieste buvo 716 žydų, o Ukmergės kahalui priklausančiose parapijose – 405, iš viso – 1121. Tačiau „[...] nuo Ukmergės miesto gaisro laikų, tai yra keturi metai, dėl to gaisro bei po jo sekusių įvykių, kaip ir dėl įvairių nepalankių aplinkybių, žydams  išsiskirsčius, o iš dalies išmirus (kaip Ukmergės kahalui  pranešta) [...]“, 1776 m. Ukmergėje jų gyveno tik 403, o parapijose – 165. (LVIA;KM)

1781 m.

1781 m. Ukmergėje kilo gaisras kurio metu sudegė naujoji iždo “austerija” [smuklė] ir 12 žydų namų  (kai kurie su “šinkais”, parduotuvėmis, sandėliais ir trimis naujais, ką tik pastatytais pirklių namais). (Miškinis A. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 10 t.)

1784 m.

1784 m. Ukmergės miestiečių ir žydų prievolės pagal Ukmergės seniūnijos [dvaro] inventorių: „[...] 2. Kad naują keltą ant Šventosios upės su visa perkėlai reikalinga įranga miestiečiai ir žydai aptarnautų, kaip nuo seno privalėjo, taip ir dabar ta prievolė  patvirtinama./ 3. Tiltų, užtvankų taisymui, atnaujinimui ir statybai bei žuvų gaudymui, reikalui esant, kiekvienas su kuo bus liepta turi prisistatyti./ 4. Rugių pjovime, daržovių ir šieno nuėmime po 2 dienas [per metus] ne tik dvarui priklausantys miestiečiai, bet ir kiti jurisdikose gyvenantys bei miesto sklypais besinaudojantys, žydai taip  pat, padėti privalo./ 5. Talkose atitinkamų darbų metu, su kuo bus liepta [įrankiais ar gyvuliais] susirinkti privalo be išimčių, maistą ir kitką [talkos metu] gaunant iš dvaro./ 6. Dvaro įvairiems patarnavimams ir siuntinių persiuntimui, pėsti ir raiti miestiečiai ir žydai gali būti panaudoti./ 7. Naktinėje sargyboje, saugantis gaisrų, kiekvienas paeiliui, neišskiriant ir žydų, po du mieste vaikščioti turi, o tokią sargybą iki diena išauš, visus metus kuo budriausiai atlikti privalo./ 8. Žemių, margų, sklypų, pastatų be dvaro vyresnybės sutikimo parduoti, užstatyti, įkeisti nei dovanoti gyventojai neturi drįsti, nes nusikalstama veikla nebus pripažinta./ 9. girių, miškų ir ežių ribas savas kiekvienas gyventojas turi saugoti ir stebėti, pranešdamas apie nuo seno esančių [ribų] kauburius ir sienų ženklus./ 10. Visi be išimties tame mieste gyvenantys gyventojai visose bylose turi kreiptis į dvaro jurisdikciją. Jokių amatininkų cechų neturi būti įvesta./ 11. Dvaro valdžia, saugodamasi nuo kitų gaisrų, turi stebėti, kad tuščiuose po prieš tris metus kilusio gaisro sklypuose joks miestietis nestatytų [namo] be leidimo, o tik pagal savo pateiktą planą.“ (LVIA;KM)

1784 m. Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios ir klebonijos inventoriuje rašoma: “[Klebonijos] Jurisdika su šlėktomis ir valstiečiais turi 31 gyventoją kataliką. Jie už sklypą moka po 6 auksinus, padūmės – po 2 auksinus ir 10 grašių. Žydų yra 26 namai. Jie už sklypus moka po 4 auksinus, padūmės – po 2 auksinus ir 15 grašių. [...] Jurisdikoje už Šventosios upės stovi 4 katalikų ir viena žydų trobos. Katalikai moka už sklypą po 6 auksinus, padūmės – po 2 auksinus ir 10 grašių. Žydas už sklypą – 4 auksinus, padūmės – po 2 auksinus ir 15 grašių.[...]”. Tame pačiame dokumente rašoma, kad Ukmergės kahalas kasmet sumoka bažnyčiai 200 lenkiškų auksinų, be to, kaip dešimtinės prievolę, duoda du “ketvirčius” mėsos, 6 akmenis [akmuo – 14-15 kg] lajaus, svarą [apie 400 gr.] parako, 6 uolektis [uolektis – 60-65 cm] “vokiškos drobės”. Parapijos aprašyme minimi “du felčeriai liuteronai, vienas žydas”. (LVIA;KM)

1786 m.

1786 m. Ukmergės seniūnas Ignotas Marikonis pastatė Ukmergės teismo pastatą. [Nors  ir perstatytas, pastatas išliko iki šių dienų, t. y. buvęs Apylinkės teismo pastatas (Kęstučio a. 1)].  (LVIA;KM) 

1787 m.

1787 m. rugsėjo 30 d. Ukmergės apskrities taurininkas [pareigybė ir titulas] Juozapas Toplickis surašė pranešimą LDK iždo komisijai: „Keturis kartus šiais metais nuo pavasario tą miestą siaubė gaisrai, o didžiausias birželio aštuntąją. Dėl tų gaisrų [miestas] neteko pagrindinių tiek vidinių, tiek išorinių papuošimų, prarasdamas puikią parapinę bažnyčią su klebonijos pastatu, didesnę dalį žydų miesto, visus geriausius pastatus turguje [stovėjusius prie centrinės – turgaus aikštės] bei svarbiausiose gatvėse, iždo austeriją [smuklę] kai kuriuos krikščionių nuomininkų bei žemdirbių namus kartus su kluonais, klėtimis, svirnais, bravorais etc. [et cetera (lot.) – ir taip toliau], visas vertingas parduotuves šalia viena kitos pastatytas bei jose buvusias prekes, kurių dalis [dar] ankstesniųjų gaisrų metu išnešant jas [iš ugnies] buvo pavogta. Taip pat ir bajoriškos jurisdikos, sudarančios didelę miesto dalį bei apgyvendintos daugiausiai žydų, beveik visos yra sunaikintos [...] Ukmergės miesto gyventojų padėtis labai prasta, ypač žydų, kurie jau ankstesniais laikais buvo liūdnoje situacijoje, tuo labiau dabar, praradę namus bei kartu su jais visą nuosavybę prekėmis ir visokiu ūkiniu kilnojamu turtu, pateko į didžiausią vargą. Todėl jie yra nepajėgūs mokėti iždui priklausančių mokesčių, bet  prašo gailestingumo. [...] gerb. Marikonis Ukmergės seniūnas, dėl aukščiau minėtos nelaimingos to miesto gyventojų padėties, negali surinkti iš jų 1784 kovo 25 inventoriumi paskirtų pajamų bei iždui priklausančios kvadruptos, tai yra: pagal inventorių priklausančių pajamų sumą miestas turi mokėti už nuomą 4000 auks. – tame tarpe už degtinės, alaus etc. pardavinėjimo mokestį, sudegus šį mokestį mokėjusioms parduotuvėms, gerb. seniūnas netenka ne mažiau 1000 auks., taip pat deficitas už nuomą valdiškos karčemos turguje, kuri sudegė – 400 auks., už sudegusių krikščioniškų namų sklypų nuomą – 29 auks., už žydiškų [sudegusių] namų sklypų nuomą bei bravorų – 188 auks. Bendra nuostolių suma 1617 auks. [...]“ (LVIA;KM)

1789 m.

1789 m. Ukmergėje buvo 1103 gyventojai, 50 krikščionių, 43 žydų ir 26 tuščios valdos, 10 apgyvendintų valakų [valakas - 21,38 ha] ir 22 ½ margo [margas – 56 arai], 135 pievų margai. Klebono jurisdikoje gyveno 68 šeimos, daugiausiai žydai. 1790 m. – seniūno valdomoje miesto dalyje buvo 53 krikščionių ir 54 žydų dūmai  (iš jų 6 užvažiuojamos karčemos), klebono jurisdikoje – 29 dūmai, t. y. gerokai mažiau nei prieš metus. (Miškinis A. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 10 t.)

1791 m.

1791 m. birželio 1 d. Oršos apskrities rotmistras Mykolas Zablockis įrašė į Vilniaus vaivadijos žemės teismo aktų knygas J. Kučevskio išrinkimo Ukmergės miesto vaitu aktą: „Mes, J. K. D. laisvojo Ukmergės miesto piliečiai darome žinomu ir tiems, kam apie tai žinoti privalu pranešame, kad pagal šventą, pilną dorybės, žmogiškumo, gėrio dabartinio Seimo įstatymą, suteikusį mums laisves, laisvais, taikiais ir vienbalsiais rinkimais mūsų Ukmergės miesto vaitu Š. [Šviesųjį] Poną Juzefą Kučevskį J. K. D. rūmų pakamarį [XVI–XVIII a. LDK apskrities pareigūnas, kurį skyrė Didysis kunigaikštis iš 4 kandidatų išrinktų apskrities bajorų seimelyje. Antras pagal rangą (po maršalo -  maršalkos). Prižiūrėjo žemės dalijimąsi tarp įpėdinių, sprendė žemės bylas], Ukmergės pavieto Horodničių [pilininkas, apskrities pareigūnas] šių metų dvidešimt ketvirtą dieną šio mėnesio [gegužės] išrinkę ir tokius rinkimus visiems laikams galiojančiais ir neišardomais laikydami, o jei klasta ar prievarta kitu bus pakeistas [tokį pakeitimą] negaliojančiu ir nežymiu skelbdami; tam aukščiau minėtam ponui, mūsų vaitu išrinktam, išaiškinimui visų mūsų miestietiškų skriaudų, išieškojimui iš miesto paimtos nuosavybės visišką galią ir valdžią patikime ir suteikiame; pagal kurią visą [jo] veiklą, bet kuriuo laiku ir vietoje, galiojančia ir nepajudinama pripažinti žadėdami, tą mūsų dokumentą savo nuosavais parašais patvirtiname. – Duota Ukmergėje Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Pirmųjų metų Gegužės mėnesio Dvidešimt Septintą dieną.“ Po šiuo aktu pasirašė 100 Ukmergės gyventojų, dauguma jų vietoje parašo padėjo kryželius. (LVIA;KM)

1791 m. birželio 3 d. į Ukmergės apskrities žemės teismo aktų knygą Baltramiejus Vysockis, Jurgis Pilkarskis, Jokūbas Čyževskis, Baltramiejus Sobolevskis ir Pranciškus Pireli įrašė Ukmergės miestiečių suplikos [rašytinio prašymo] Abiejų Tautų Respublikos karaliui ir Seimui nuorašo tekstą: „Šviesiausias Karaliau, mūsų mielaširdingas valdove, garbingieji Resp. Deputatai, - skaitydami šventų didžių minčių ir tobulybės kupiną Įstatymą apie karališkus miestus ir miestiečius dėkingai pajutome įstatymdavių  žmogišką dvasią, pastebėjome su pasitenkinimu, kad šviesiausias Karaliau, mielaširdingas mūsų Valdove, kurio vardą visi su dėkingumu be paliovos mini, būdamas išmintingu ir visais atžvilgiais didžiu Monarchu, mūsų valdovu, kartu esi ir geriausias iš žmonių, tėvu visų savo pavaldinių; todėl, vedami saldaus labdarybės jausmo, išdrįsome pasinaudoti Įstatymu [apie miestus] ko pasėkoje, dieną dvidešimt ketvirtą gegužės šiais metais, susitarę, vienbalsiais rinkimais, vaitu mūsų Ukmergės mieste išrinkome vyrą žymios kilmės, dorybe ir visuotinės teisės žinojimu atžymėtą, be to, tikrai žemę nuo amžių mūsų mieste turintį, D. Š. P. [Dauggalį Šviesųjį Poną] Juzefą Kučevskį, J. K. D. šembelioną, Ukmergės Pavieto Horodničių; įgaliojimą mūsų jam išduotą ir Ukmergės Magdeburgijos teismo aktus pasiuntėme; su nuolankiausiu nusižeminimu ir pagarba Sostui Jūsų Karališkos Didenybės, mūsų mielaširdingo valdovo ir garbingiesiems Respublikos deputatams, siunčiame supliką, kad aukščiau minėto pono, mūsų vaitu dėka leistų laisvų rinkimų išrinkto, patvirtinimo Privilegiją Jūsų Karališkos Didenybės, mūsų mielaširdingo valdovo turėti galėtume; o taip pat, kadangi Ukmergės miestas kažkada turėtus Ukmergės paviete Magdeburgo ir Lokacines teises seniai prarado dėl gaisrų ir pasėkoje seniūnų prievartos, iš naujo Šviesiausiąjį Karalių , mūsų mielaširdingą valdovą išduoti naują Privilegijos [miesto teisių] Diplomą mūsų Ukmergės miestui garantavimui seniai užtarnautos teisės nužemintai prašome; savo gyvybe ir turtais sosto garbę ir Lenkijos  karalystę ginti ir ištikimybę tautai pareikšti nekantriai trokšdami, esame Šviesiausio Karaliaus, mielaširdingo mūsų valdovo ir garbingųjų Respublikos deputatų amžini pavaldiniai; duota Ukmergėje Metais Tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais mėnesio birželio trečią dieną.“ Supliką pasirašė 74 asmenys, 50 iš jų virtoje parašo padėjo kryželius. (LVIA;KM)

1792 m.

1792 m. gegužės 21 d. Ukmergės miestiečiai, jau išrinkti į atitinkamas laisvo miesto pareigybes: Ukmergės vaitas J. Kučevskis, burmistras Motiejus Kuncevičius, patarėjai Jurgis Pilkovičius, Vincentas Kolosovskis, Antonijus Berentas, teisėjai Jokūbas Novickis, Baltramiejus Sobolevskis, Jokūbas Čyževskis, Motiejus Kuzmickis, suolininkai Antonijus Čarnockis, Janas Pilkovičius, Martynas Audickis, Johanas Gotlibas Kliugelis, cechų meistrai Jokūbas Gropas, Tadeušas Domalevičius, Antonijus Šulcas, Steponas Kolosovskis, Juzefas Piotrovskis ir „visi laisvojo Respublikos Ukmergės miesto piliečiai“ Vilniaus asesorių teisme (aukščiausias LDK apeliacinis teismas) iškėlė bylą seniūnui Ignotui Marikoniui. Byloje miestiečiai, remdamiesi 1791 m. priimtu Miestų įstatymų bei turėtomis privilegijomis ir kitais miesto teises patvirtinančiais dokumentais, reikalavo „[...] patvirtinant šias privilegijas ir Įstatymus žemės sklypų, medžių, miškų, aikščių, daržų, namų, ganyklų, malūnų, priemiestinių kaimų ir visos teritorijos sau užtikrinimo; pagal tas privilegijas ir teises laisvių ir prerogatyvų žemėms išduotų; taip pat pagal absoliučią vidinę teisminę tvarką pareikalavimo išsaugoti Miesto Jurisdikcijos pavaldume visų luomų ir religijų piliečius mieste gyvenančius, ir visus prekyba, amatais, samdoma tarnyba užsiimančius; D. P. [Dauggalio Pono] Seniūno valdininkams kišimosi į Miesto valdymo ir teisminę Jurisdikciją bei naudojimosi prievartine valdžia miesto piliečiams uždraudimo ir tokiu būdu visiško asmeninio ir turtinio saugumo garantavimo; činšų ir mokesčių, lažų ir kitų darbų per prievartą primestų pašalinimo; gražinimo ankstesnių Liustracijų [prievolių sąrašas], o paskutinės 1789 m. kaip vienašališkai išgautos visiško panaikinimo ir iš po jos ja apimtų žemių išlaisvinimo; o remiantis įstatymu sulyginančiu Liet. D. K. mokesčius su Karūnos [Lenkijos], taip pat pagal Iždo Komisijos universalus mokesčio tiktai 10 grašių į viešąjį iždą paskyrimo; laisvės prekybos vedimui ir smuklių laikymui, mokant atskirai volinį [mokesčio rūšis] į Respublikos iždą, leidimo ir išlaikymo iki tol seniūno užlaikomo; nuo šiol uždraudimo, kam bebūtų, be išimties, savintis pajamas visokias miesto, įvairiomis privilegijomis ir dekretais suteiktais miesto naudai, skirtas Miesto Kasai; - Teisinių išlaidų iš Miesto Kasos ir laisvanoriškų įmokų grąžinimo iš D. P. Seniūno priteisimo – taip pat grąžinimo visų permokų mokant činšą, padūmės, eksmagdeburginį ir kitus mokesčius Liustracijon įtrauktus ir surinktus – padarytų skriaudų pašalinimui Komisijos su Inkvizicijos, Kalkuliacijos ir verifikacijos aktais pagal įstatymą paskyrimo taip pat pasirūpinimo, kad būsimas Dekretas [bylos sprendimas] turėtų visišką įgyvendinimą; pabaigoje visiško pripažinimo to ką Teisė ir teisingumas nutars.“. Šią bylą netrukus nutraukė patys miestiečiai, kadangi Karalius 1792 m. gegužės 22 d. pasirašė Miesto teisių grąžinimo Ukmergei privilegiją. (LVIA;KM)

1792 m. gegužės 22 d. Abiejų Tautų Respublikos karaliaus ir LDK Didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio Ukmergei suteikta Magdeburgo teisių grąžinimo privilegija: “Viešpaties vardu amen. Amžinam reikalo atminimui. Mes, Stanislovas Augustas, iš Dievo malonės ir tautos valios Lenkijos karalius, Lietuvos, Rusijos, Prūsijos, Mozūrijos, Žemaitijos, Kijevo, Volynės, Podolės, Palenkės, Infliantų, Smolensko, Sieversko ir Černigovo didysis kunigaikštis skelbiame šiuo mūsų Renovationis et Locationis Diplomateus [atnaujinimo ir steigimo Diplomu] visiems bendrai ir kiekvienam kam apie tai žinoti priklauso, kaip dabartinio taip ir būsimo amžiaus žmonėms. Perduota mums per Tarybos ponus ir valdininkus prie mūsų esančius vardu ir pavedimu kilniųjų Burmistro, Vaito, Patarėjų, Suolininkų ir visų žmonių laisvojo Ukmergės miesto Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ukmergės paviete esančio, kad kai dabartinio Seimo, ryšium su konfederacija besitęsiančio, įstatymu apie miestus pavadintu “Mūsų laisvieji karališki miestai Respublikos valstybėse” visų mūsų karališkų miestų piliečių, kaip laisvų žmonių, jų miestuose apgyvendinta žemė, iki tol neabejotinai ir teisėtai valdyta, tų miestų nuosavybe, gyventojų juose gyvenančių pagal paveldėjimą pripažinta, buvo patvirtintos jiems tarnaujančios senos privilegijos, o mums karaliui tokiems laisviems miestams, ne tik tiems, kuriems senos Lokacinės privilegijos prapuolė, žinant jas buvus, naujus Renovationis et Locationis diplomus, taip pat ir tiems kurie [pavietų] seimelių ir žemės teismų buvimo vieta pagal dabartinio seimo įstatymą buvo paskirti, bet netgi, jei kokioje nors vietoje esančioje mūsų karališkose žemėse laisvų žmonių gyvenvietė įgyja miestui tinkamą išvaizdą, Escetionis [įsteigimo] diplomą išduoti galia mums yra palikta ir išsaugota, o kadangi mūsų laisvasis Ukmergės miestas nuo įkūrimo laikų yra Ukmergės pavieto žemės teismų buvimo vieta pažymėtas bei pagal paskutinės Liustracijos [patikrinimo-surašymo akto] liudijimą turėdamas ganą plačią teritoriją, dabar savo ribose talpinantis iki dviejų šimtų namų prie uosto upės Šventosios,  turintis ne tik miestui tinkamą išvaizdą ir todėl vertas gauti Locationis et Renovationis privilegiją,  bet dabartinio Seimo netgi yra paskirtas Ukmergės Pavieto seimelių, pravedimo vieta bei visokius viešuosius mokesčius, tokius kaip padūmės, volinis ir kitokie kaip ir kiti privilegijuotieji miestai moka, todėl mūsų prašyta raštu, kad galia mūsų vyriausios valdžios, kuri yra mums leista krašto įstatymais, bei derinant pagal anksčiau minėtą konstituciją, išduoti tam miestui Renovationis et Locationis Diplomą, žemę tame mieste pagal senus dovanojimus iki šiol neabejotinai egzistuojančiose ribose apgyvendintą ir valdomą su visa nuosavybe, kaip dabartinį nekilnojamą turtą, taip ir tą, kuris nuo seno tam miestui priklausė, paveldima nuosavybe padaryti, magistratą ir teisminę jurisdikciją pagal kitą privilegijuotą miestų pavyzdį įvesti, taip pat lėšas ir pajamas miesto reikalams skirti ir saugų jų panaudojimą užtikrinti nuo valdžios ir jurisdikcijos kitų: žemvaldžių,  vaivados, seniūnų, nuo visokios svetimos įtakos bei nuo nepagrįstai primestų pareigų išlaisvinti,  visas svetimas dvasines ir pasaulietines [miesto dalis priklausanti dvasininkui arba bažnyčiai] pašalinti ir jas perduoti Ukmergės Magistrato valdžiai ir jurisdikcijai, pritaikyti laisves lygias kitiems tokius pat mokesčius valstybei mokantiems miestams, teiktis leisti laisvus magistrato ir pareigūnų rinkimus pagal dabartinio Seimo įstatymus;

Šiuo prašymu, besiremiančiu visuotine teise, mes karalius maloniai įkalbėtas, atitinkamai dabartiniame seime nustatytai konstitucijai, taip pat norint minėtam Ukmergės miestui ir jo piliečiams garantuoti laisvės ir miesto apsaugą, įvesti gerbūvį ir tvarką, tuo padidinti laisvų žmonių užsiimančių prekyba ir amatais skaičių, o didėjant su laiku pagaminti Respublikos pelną, turint ir tą ketinimą, kad suteikus laisves miestams visas kraštas kiltų prekyboje ir amatuose bei tuo būdu taptų galingu ir turtingu, lygiu kitoms tautoms.; pripažįstame  laisvais visus  Ukmergės  miesto  gyventojus tame mieste įsikūrusius bei vėliau įsikurti turinčius, o baudžiauninkams nepriklausančius ir į miesto Teisę įtrauktus kaip laisvus žmones,  to miesto riboje esančią ir jų apgyvendintą žemę, visus jų namus ir teritoriją jų paveldima nuosavybe pripažįstame, kas neturi trukdyti pradėtoms byloms [dėl žemės]; sudaryti miesto magistratus ir teisėjus,  Burmistrą,  Vaitą,  Patarėjus,  Suolininkus,  Raštininką,  Sindiką [cecho seniūną] ir Kasininką pagal kitų laisvų privilegijuotų miestų pavyzdį rinkti, valdyti ir teisti pagal dabartinio seimo potvarkį pavadinta “Laisvųjų Respublikos miestų Karūnoje [Lenkijoje] ir Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje vidinis sutvarkymas” leidžiame; visus minėto Ukmergės miesto piliečius, tiek šlėktiškos, tiek miestietiškos kilmės žmones, prekyba ir rankų darbais bei amatais besiverčiančius arba smukles laikančius ar iš bet kokio kito užsiėmimo gyvenančius, tame mieste kaip dabar nekilnojamą turtą turinčius taip ir vėliau jį įsigyti galinčius, kokio bebūtų rango, profesijos arba meno to miesto Jurisdikcijai ir Magistratui bei laisvėms ir apsaugai priklausančius norime turėti ir todėl minėtą Ukmergės miestą su jo gyventojais iš visokių Jurisdikcijų: žemvaldžių,  vaivadiškos,  seniūniškos ir kitų pagal šį potvarkį išimame, kad joks to miesto gyventojas jokioje byloje, ar dėl miesto nekilnojamo turto, ar dėl asmeninių priežasčių kilusioje prieš jokį kitą teismą neatsakytų, tik prieš miesto įstaigą, pagal dabartinio Įstatymo apie miestus potvarkį nustatytą, prieš tame mieste gyvenančių gyventojų teismą turi stoti, o jei kas nors Ukmergės miesto įstaigos dekretu laikys save nuskriaustu, tada į apeliacinius teismus Vilniaus mieste dabartinio seimo įsakymu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išskirtus arba į mūsų rūmų asesorių teismus Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pagal bylos rūšį galės apeliuoti, įstaiga gi ir miesto teismas dėl miesto tvarkymo ir teismų,  kaip ir visas minėtas Ukmergės miestas,  ne kur kitur, o tik prieš mus bei mūsų Rūmų Asesorių Teismą Lietuvos didžiojoje Kunigaikštystėje įstatymo nustatytuose dalykuose turės atsakyti, taip pat tam miestui viešajame turguje Rotušę posėdžiams ir miesto teismams, be to tinkamose vietose parduotuves ir skerdyklą miesto naudai bei miesto plytinę pastatyti leidžiame; kad minėtasis Ukmergės miestas kaip teisminiuose dalykuose, taip ir miesto valdyme tikrą pagarbą jaustų, jam herbą tokį kaip čia nupieštas matyti: [pateiktas herbo piešinys] tai yra namas tarsi iš griuvėsių kylantis ant kurio iškilusio fasado širdis tarsi altoriumi tarnaujanti, o ant jo pastatyta atversta knyga su užrašu knygos viršuje žodžių „Amžinas dėkingumas”, o pačioje atverstoje knygoje dešinėje pusėje karališkasis herbas su parašu “Karaliui”, kairėje gi pusėje rožė su penkiais lapais su parašu apačioje “Bičiuliui”, to miesto išsirinktą suteikiame – tą herbą ant antspaudų ir visokių ženklų tam miestui naudoti leidžiame; visas kitas teises, laisves ir apsaugą, kurios pagal krašto įstatymus laisviesiems miestams yra leistos ir pagal tokį sutvarkymą tie laisvieji miestai privalo paklusti aukščiausiai valdžiai, visa tai tame Ukmergės mieste papildyta ir įvykdyta turėti norime, taip pat įvairiomis privilegijomis,  kaip iš krašto įstatymų, tai yra Seimuose nustatytų Konstitucijų,  taip ir iš miestietiškos Magdeburgo teisės išplaukiančiomis tiems Ukmergės miestiečiams naudotis leidžiame, kad tame niekas netrukdytų įspėjame, didesniam patikimumui šį Diplomą mūsų ranka pasirašytą Liet. D. k. antspaudu patvirtinti įsakėme; duota Varšuvoje, dieną dvidešimt antrą,  mėnesio gegužės, Viešpaties metais Tūkstantis septyni šimtai Devyniasdešimt Antraisiais,  mūsų valdymo dvidešimt aštuntaisiais metais.“  Prie šios privilegijos yra karaliaus parašas prie žalvaryje įspausto Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės antspaudo, ant šilkinės juostelės apačioje prikabinto, kartu su antspaudo sekretoriaus parašu: „Stanislovas Augustas,  karalius. Diplomas Renovationis at Locationis seimelių miestui Ukmergei [Wiłkomierz], Liet. D. k. Ukmergės paviete esančiam. Vincentas Bialopiotrovičius, Lydos pavieto medžioklis [karaliaus rūmų titulas], J. K. D. [Jo Karališkos Didenybės] Liet. D. k. antspaudo sekretorius.“. (LVIA;KM)

1792 m. liepos 16 d. Ukmergėje pavieto [apskrities] bajorai pasirašė prisijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinės laisvosios konfederacijos aktą. Šios konfederacijos esmę nusako šio akto pradžia - „Mes Ukmergės [Wiłkomir] pavieto piliečiai, valdininkai ir visa Riterija aiškiai matydami ir su liūdesiu jausdami, kad dabartinis Seimas, neteisėtu ir nepraktikuotu Respublikoje būdu pratęsęs savo trukmę, jau beveik keturi metai išduoda visų piliečių viltis apie rūpinimąsi Respublikos teisių, laisvės ir nepriklausomybės sustiprinimu, vietoje to, eidamas priešinga kryptimi, ant Laisvos Lenkų Tautos griuvėsių monarchiją kuria, jos išlaikymui ir ant mūsų uždėtų grandinių sustiprinimui Tautą į sumaištį, mūsų Kraštą į sunykimą, vienu žodžiu Lenkiją į pražūtį stato (...)“. Šią, prieš reformas Abiejų Tautų Respublikoje nukreiptą ir Rusijos imperijos interesus atspindinčią, bajorų konfederaciją Ukmergės paviete savo parašais parėmė 134 pavieto bajorai. Pavieto konfederacijos Maršalu bajorai išrinko Juozapą Hopeną, pavieto žemės teismo teisėją, tarėjais: Krizostomą Novomeiskį, Juozapą Kupstą, Juozapą Komarą, Kazimierą Daugėlą, Romaną Zaluskį, o raštininku Joną Manginą. Visas prisijungimo prie konfederacijos akto tekstas ir jį pasirašiusių bajorų pavardės liepos 17 d. buvo įrašytos į Ukmergės teismo knygas.(LVIA;KM)

1794 m.

1794 m. gegužės 3 d. „[...] pilyje Ukmergės mieste kaipo būstinėje civilinės ir karinės tvarkomosios komisijos Ukmergės pavieto [...]“ 106 bajorai pasirašė prisijungimo prie sukilimo aktą: “Mes, Ukmergės [Wiłkomir] ir Anykščių pavieto piliečiai, mus pasiekus universalui Aukščiausios Tarybos pagal Vilniaus tautos sukilimo šių Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų metų balandžio dvidešimt ketvirtos dienos aktą įkurtos, matydami to sukilimo Akte nuoširdžiausią stengimąsi gelbėti mūsų Tėvynę visokiais būdais: noriai jungiamės prie to akto, atiduodami kaip auką Tautos labui gyvybę ir turtą bei paklusnumą įsakymams Aukščiausios Tarybos ir visų Deputacijų bei magistratūrų tuo aktu įsteigtų ir įsisteigti galinčių; šį prisijungimą prie Akto Vilniuje sudaryto Tūkstantis Septyni Šimtai Devyniasdešimt Ketvirtųjų m. balandžio mėn. dvidešimt ketvirtą dieną patvirtinę asmeniška priesaika, laisvanoriškai savo rankomis pasirašome.“ Į sukilimo Aukščiausiąją tarybą nuo Ukmergės ir Anykščių pavietų bajorai išrinko Juzefą Kušelevskį, Anykščių pavieto pakamarį [XVI–XVIII a. LDK apskrities pareigūnas, kurį skyrė didysis kunigaikštis iš 4 kandidatų išrinktų apskrities bajorų seimelyje. Antras pagal rangą (po maršalo -  maršalkos). Prižiūrėjo žemės dalijimąsi tarp įpėdinių, sprendė žemės bylas] bei sudarė sukilimo valdžios organą - Civilinę ir karinę tvarkomąją komisiją. Šios komisijos narys Jonas Lipskis ir pateikė Ukmergės žemės teismui, įrašymui į teismo aktų knygą, prisijungimo prie sukilimo aktą ir jį pasirašiusių bajorų pavardes. (LVIA;KM)

1796 m.

1796 m. Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios inventoriuje aprašyta laikina stoginė, pastatyta sudegus Ukmergės parapinei bažnyčiai. Stoginė statyta iš rastų, dengta gontais [medinėmis malksnomis - skeltomis lentelėmis], su šešiais langai ir durimis ant geležinių kablių, be grindų. Joje įrengti trys altoriai, koplyčia. Klebonijos kieme „[...] stovi du svirnai, uždengti vienu šiaudiniu stogu, priebutis. [...] Prie svirnų stovi gontais dengtas palivarko fligelis [...] į kairę nuo [fligelio] priemenės – kepyklos troba, su kamara. [...] Už fligelio yra didelis senas, dengtas šiaudais klojimas. Po vienu šiaudais dengtu stogu šalia yra arklidė ir ratinė, pastatyta iš pušies. [...] Naujas rezidencinis namas, pastatytas Gerb. klebono lėšomis, yra per 200 žingsnių nuo bažnyčios. Stovi ant mūrinių pamatų, uždengtas gontais [...]“. Inventoriuje minima ir špitolė [prieglauda], kuriai klebonas „[...] nupirko nedidelį namelį. Jame prisiglaudę gyvena du neturtingi vyrai ir trys moterys. Jie tarnauja bažnyčiai, gyvena iš išmaldos [...]“ bei miesto kapinės: senosios, buvusio prie bažnyčios, kuriose „numirėliai nebelaidojami“ ir naujos, kurias „Pavieto vyresnybė prieš metus laiko paskyrė [...] daugiau kaip už 500 žingsnių už miesto, kurios, trūkstant medžio ir bijant, kad naują tvorą išardys ir pavogs, nuo lauko tvora neužtvertos, bet giliu grioviu apkastos ir turi būti apsodintos gluosniais, kurie apsaugotų jas nuo gyvulių.“ Inventoriuje nurodyta, kad Jurisdika priklausanti klebonijai “[...] turi 40 krikščioniškų namų. Jie sumoka už sklypus per metus 379 auksinus. Jurisdikoje yra 28 žydų namai, kurie sumoka 733 auksinus. Be mokesčių visi krikščionys darbymečiu turi atidirbti po dvi dienas, žydai privalo atlikti įvairias paslaugas”. Ten pat rašoma, kad Ukmergės žydų kahalas kasmet bažnyčiai moka po 200 auksinų, o už klebonijai priklausančių dviejų smuklių nuomą ji gaunanti 500 auksinų. (LVIA.KM)

1796 m. Ukmergės apskrities bajorai nuperka iš I. Marikonio teismo pastatą [dab. Kęstučio a. 1] už 35 tūkstančius auksinų. (LVIA;KM)

1798 m.

1798 m. inventoriuje nurodyta, kad į Ukmergę suėjo 7 pašto keliai ir plentas; surašyta 71 miestiečių (iš jų 47 žemdirbių) ir 95 žydų dūmai su 1669 gyventojais (iš jų 1354 žydai, 177 miestiečiai, 104 rusai, 20 užsieniečių, 14 „laisvų“ žmonių. Ukmergė, kaip apskrities centras, įgijusi tam tikrą administracinę reikšmę, nors būdama seniūno valdžioje, matyt, galėjo geriau plėtoti ūkinę veiklą, joje pagausėjo ne tik gyventojų, bet ir pirklių: 1797 m. jų buvo 7 (visi žydai), o 1798 m. – jau 13 (11 žydų, 2 krikščionys). (Miškinis A. Lietuvos TSR urbanistikos paminklai. 10 t.)

1800 m.

1800 m. gegužę Vilniaus vyskupas Kosakovskis skundėsi Vilniaus Civiliniam gubernatoriui, kad “[...] ankstesnysis Ukmergės kunigų pijorų vienuolyno vyresnysis esantį šalia [pijorų] bažnyčios sklypą, nepaisydamas visų taisyklių ir paties padorumo, visiems laikams išnuomojo smuklininkui Dovydui Levkinui už šimtą auksinų per metus, tame sklype jis, Levkinas pastatė smuklę, duoda pretekstą  daugeliui pagundų ir jokiu būdu nesutinka atsisakyti to sklypo, todėl [vyskupas] prašė įsakyti, kad minėtasis Levkinas išsikraustytų iš ten, atlyginus jo nuostolius [...]”. (LVIA;KM)