Ukmergės kultūros puslapiai

1921 m.

Sausis   
1921 m. „[...] Leisti eiti mokytojų pareigas: [...] Žukui Juozui – Ukmergės gimnazijoj nuo š/m. sausio  m. 1 d. [...] Atleisti iš tarnybos šiuos mokytojus: Ukmergės gimnazijos Kairį Stasį – nuo š/m. sausio m. 1 d. [...] Atleisti nuo einamų pareigų: [...] Ukmergės lenkų progimnazijos mokytoją Mariją Javgelytę – [...] nuo 1920 m. gruodžio m. 1 d. [...] (Švietimo darbas. – 1921-1/2. – Nr. 1-2. – P. 162-163.); Nuo 1921 m. sausio 1 d. Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojas Eugenijus Kulvietis atleistas nuo einamų pareigų. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. sausio 1 d. Ukmergės gimnazijoje buvo 254 mokiniai, 10 asmenų „mokomojo personalo“, 6 „norminės“ ir 2 lygiagrečios klasės [kai kurių klasių buvo po kelias?]; Ukmergės žydų gimnazijoje – 145 mokiniai, 8 mokytojai, 5klasės; Ukmergės lenkų progimnazijoje – 97 mokiniai, 10 mokytojų, 4 paprastos ir 1 parengiamoji klasės. (Švietimo darbas. – 1923.)    

1921 m. sausis. „Ukmergės apskritis ir miestas paskiausiai virto spekuliacijos punktu, mūsų gerieji žydeliai strimgalviais gabena per Širvintas, Giedraičius ir kitus punktus įvairias prekes tiems, kurie jiems nesenai barzdas rovė [lenkams]. Per neitralinę zona nesunku pergabenti, o vietinė milicija turbūt nieko nežino, nes nei vieno spekulianto dar nesuėmė ir į Ukmergės miliciją nepristatė.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. „Sausio mėn. likviduota Ukmergės komunistų organizacija. Pas jos narius Ploniną, Chaimovičių ir kitus rasta komunistinės literatūros: „Kar.[-eivių] Tiesos“ 198 egzempl., „Izvestija“, daug kitos literatūros lietuvių, rusų ir žydų kalbomis.“ (Darbininkas. – 1922.)

Vasaris
1921 m. Nuo vasario 1 d. Ukmergės žydų realinės gimnazijos mokytojas Izraelis Magenzas [Magenza?] atleistas nuo einamų pareigų. (Švietimo darbas. – 1921.)  

1921 m. „[...] 2 vasario buvo surengtas Ukmergės Ateitininkų kuopos vakarėlis. Buvo sulošta „Rytojaus diena“ ir kanklininkų „Išvadavo“. Choras dainavo tautines dainas. Vakarėlis išdavė 1543 auks. gryno pelno.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. nuo vasario 10 d. Antanui Ignatavičiui leista eiti mokytojo pareigas Ukmergės lenkų progimnazijoje. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. vasaris. „Ukmergė. Pas mus jau tokia „mada“. Ar tau kokia nors demonstracija, ar manifestacija, ar paprastas vakarėlis – tai didžiausias pagražinimas – eglutės. Tas pat ir 16 vasario šventėje./ Ukmergės piliečiai gerų norų vedami pagražino miestą kaip kas galėjo. Pasižiūri – tik žalia, eglutės, eglutės ir galo nesimato. Tyčiomis atsidėjęs skaičiau ir priskaičiavau daugiau 300. Štai kaip pas mus gerbiamas miškas! Iš visų kampų tik rėkiama: miško trūksta, miškai nyksta, o patys piliečiai neatsižvelgia ką darą. Juk lengvai tas eglutes gali užmainyti eglės šakos, o dabar per vieną šventę 300 eglučių sunaikyti. Jeigu taip ilgai bus, tai greitai jos iš Lietuvos šalelės išnyks.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. vasario 18 d. įregistruota Ukmergės miesto laisvoji gaisro draugija. Pasak įstatų, pagrindinis draugijos tikslas - “sergėti Ukmergės miestą gaisro atsitikimuose”. Draugijos valdyba: Mykas Šapiro, Juozas Radvilavičius, Vladas Kučinskas, Leiba Verkulis, Kazys Sabulis. Draugijos įstatuose numatyti tikrieji, garbės ir nuolatiniai nariai. Garbės nariais galėjo būti “žmonės davę draugijai žymios naudos”. Nuolatiniais nariais buvo laikomi žmonės, įnešę draugijai ne mažiau 500 auksinų. Draugijos nario mokestis – 25 auksinai metams. Draugija numatė organizuoti savanorių gaisrininkų būrį ir šiuos planus įgyvendino. (LCVA; KM.)

1921 m. vasaris. „Ūkmergės Miesto Taryba miestui aprūpinti nutarė išnaudoti Šventosios upės sraują. Ji skelbia konkursą, kas paimtų koncesiją pastatyti ant upės turbinas 100-150 jėgų. Koncesija duodama 15-kai metų, kuriem praslinkus visi įtaisai lieka miestui, kuris be to gauna iki 5 % gryno pelno. Šviesos kaina neturėsianti būti didesnė, kaip kituose Lietuvos miestuose.“ (Sietynas. – 1921.)

1921 m. Nuo vasario 24 d. Narakui Juozui leista eiti mokytojo pareigas Ukmergės gimnazijoje. (Švietimo darbas. – 1921.)  

1921 m. vasaris. Kainos Ukmergėje. „[...] Rugių – 36-45 [auksinų už pūdą (16, 38 kg.)], kviečių 50-68, miežių 25-36, avižų 30-45, grikių 30-45, žirnių 35-48, vikių 25-40, sėmenų 40-60, raudonųjų dobilų sėklos 60-100, baltųjų dobilų sėklos 60-100, motiejukų sėklos 40-70, ruginių miltų 40-50, kvietinių miltų prastai maltų 40-50, kvietinių miltų pitlevotų [smulkiai maltų – valcuotų] 120-140, grikių kruopų 80-150, miežių kruopų 60-120, avižų kruopų 80-140, bulvių 8-15, runkelių 10-14, burokų 8-14, šiaudų ruginių 9-15, šiaudų vasarinių 10-16, pievų šienas 12-20, pelkių šienas 10-16, dobilų šienas 10-25, motiejukų šienas 15-25, sviestas sūdytas (sv. [svaras – 409,5 gr.]) 15-17, sviestas nesūdytas (sv.) 18-25, kanapių aliejus 100-130, sėmenų aliejus 120-180, veršiena 100-140, lašiniai 400-560, medus (sv.) 18-25, kiaušiniai (10) 9-12, višta 18-30, žąsis 40-70, antis 25-50, darbo arklys 3000-10000, penėta kiaulė (pūd. [už gyvo svorio pūdą?]) 100-200, nepenėta kiaulė 80-150, paršelis iki 1 metų 40-100, veršiukas ½ met. 190./ Darbininkui dienai duodant maistą [mokama] 16-25, be maisto 20-40. Darbininkei dienai duodant maistą 10-20, be maisto 20-35.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. vasaris. Aukos Lietuvos gynimo komitetui. „[...] Ukmergės Gynimo K-tas: 17 skrandų, 4 ausinės [kepurės?], 1 rankšluostis, 5 krutinšildžius, 1 šalikas, 54 antgalvius, 97 por. pirštinių, 3 antkojus, 6 bašlikus, 50 kelnių, 1 šitkelnes, 2  marškinius, 4 liemenes, 85 por. kojinių, 7 sv. [svarai] siūlų, 34 sv. vilnų, 2 maišai.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. „[...] Vasario mėn. Ukmergėj sulaikytas Ruvin Lender, platinęs Lietuvos iš Vilniaus defenzyvos atvežtą komunistinę literatūrą. [...]“ (Lietuva. – 1922.)

Kovas
1921 m. nuo kovo 1 d. Petrui Mackevičiui leista eiti gydytojo pareigas Ukmergės lenkų progimnazijoje. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. kovas. „Ūkmergė. Pas mus yra vartotojų bendrovė, kuriai linkiu kuo ilgiausiai gyvuoti, tik abejoju ar ji galės ilgai gyvuoti, nes privatinėse krautuvėse (žydų) daugelis daiktų daug pigiau galima pirkti.   Ūkmergietis.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

1921 m. kovas. „[...] Lietuvos Kooperacijos Bendrovių Sąjungos Ukmergės Skyriui pirmas transportas įvairių prekių pasiųsta iš sąjungos Kauno Centro Sandėlio šio mėnesio 4 dieną. Dabar Ukmergės apskr. bendrovėms nebereiks prekių važiuot į Kauną, nes jos galės reikalingų prekių gauti Sąjungos Ukmergės skyriui. [...]“. (Talka. – 1921.)

„Ukmergė 1921 m. kovo mėn. 15 d./ Skelbiu visuomenės žiniai, kad š. m. kovo 14 d. 10 val. ryto m. Ukmergėje tapo sušaudyti pasmerktieji mirtin Karo Lauko Teismo prie 4-to pėst. pulko nuo 11 d. kovo mėn. š. m. trys  plėšikai, apiplėšusieji Ukmergės kleboną, kun. Barakauską ir gyv. vienkiemio Dimšiškių, Deltuvos vals. pil. Tarutį Petrą: 1) Chachurin‘as Rubin‘as gyv. m. Jonavos, 2) Vidis‘as Isaak‘as gyv. m. Ukmergės ir 3) Galin‘as Mauša gyv. m. Padviliškio [Radviliškio?]./ Ukmergės m. ir apskrities Karo Komendantas/ (pas.) Vyr. Leit. Žilinskas.“. (Laisvė. – 1921.); „Sušaudė plėšikus. Karo lauko teismo nutarimu, Kovo mėn. 14 dieną Ukmergėje sušaudyta trys plėšikai: Rubin‘as Chachurin‘as iš Jonavos, Isaak‘as Vidis‘as iš Ukmergės ir Mauša Galin‘as iš Radviliškio, kurie apiplėšė Ukmergės kleboną ir Deltuvos valsčiaus Dimšiškių vienasėdžio gyventoją Tarutį.“ (Tėvynės sargas. – 1921.)

1921 m. nuo kovo 22 d. leista eiti mokytojų pareigas Ukmergės žydų realinėje gimnazijoje Leibai Kosoverai ir Julijonui Buožiui. (Švietimo darbas. – 1921.)  

1921 m. nuo kovo 24 d. leista eiti mokytojų pareigas Ukmergės lenkų progimnazijoje Juozui Žukui ir Julijonui Buožiui, o kun. Viliui Balandžiui – nuo kovo 25 d. Vladą Mažanovičių atleisti nuo einamų Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojo pareigų nuo kovo 24 d. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. kovas. „Ukmergiškis skundžiasi, kad gal niekur taip blogoje padėty ir taip apleistas jaunimas nesąs, kaip Ukmergėje. Iš vietos kunigų pusės pritarimo nerandąs, šiaip jau katalikų inteligentų nesą, taip kad tikra nelaimė Ukmergės jaunimui. Pernai gimnazijos kapelionas buvo pagelbėjęs jiems susiorganizuoti, bet dėlei daugybės darbo gimnazijoje vesti jų kuopos neįstengęs. Ukmergiškis tikisi vienok greit sulaukti karštos paramos iš Ukmergės ateitininkų, kurie, kaip girdėti, esą dideli idealistai ir sodžiaus jaunimo draugai.“ (Pavasaris. – 1921.)

Balandis
1921 m. balandis. Be centrinės buveinės Kaune, Lietuvos ūkio banko skyriai buvo tik Vilniuje ir Ukmergėje (Kauno g. Nr.16). (Tėvynės sargas. – 1921.)
 
1921 m. „Ukmergė. Katalikai mokytojai pradeda krutėti. Balandžio 3 d. įvyko katalikų mokytojų susirinkimas. Dalyvavo mokytojos ir mokytojai iš Ukmergės ir jos apylinkių, apie 20 asmenų. Kun. Vl. Mažonavičius skaitė referatą „Krikščioniškųjų dėsnių įsrova šiandienės pedagogikos teorijoje ir praktikoje“. Tuoj kilus sumanymui sudaryti čia Lietuvių Katalikų Mokytojų skyrių, pasirašė prie jo 12 mokytojų ir išrinko valdybą iš 4 asmenų: Danylaitės, kun. Daniusevičiaus, Jaselytės ir Koso. Be to, visi nariai pavedė Valdybai patarpininkauti užsiprenumeruoti kiekvienam „Lietuvos Mokyklą“, trys gi nariai pasižadėjo sekančiams susirinkimams pagaminti tam tikrus referatus.   Mokytojas.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. balandis. „Ukmergės kp. [Valstiečių sąjungos kuopa] susikūrė vasario 22 d. 1920 m. iš 15 narių. Dabar turime tik 10. Valdyba iš dviejų narių. Tačiau darbuojas pagal išgales. Susirinkimai daromi tik reikalui atsitikus. Be to, nariai dalyvauja kitose organizacijose.   V. K.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

1921 m. balandis. „Ukmergė. Plentu iš Ukmergės į Kauną ir atgal tik plaukia ir plaukia vežimai su tai su grūdais, tai su prekėmis, o gelžkelio vagonai, žiūriu: tušti. Sako, kad gelžkelyje kroviniai prapuola, o Gelžkelių Valdyba už tai atsakomybės neimanti, todėl ir eina vežimai, kurie brangiau kaštuoja, o valstybei vietoj didelio pelno tik nuostoliai – tuščius vagonėlius vežiojant.   Marytė.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

1921 m. „Ukmergė. Skyrius [Lietuvos katalikų mokytojų sąjungos] įsisteigė 1921 m. balandžio mėn. 9 dieną. Narių prisirašė 10 žmonių. Pirmininkas buvo kapelionas F. Daniusevičius, jo pavaduotojas – mok. A. Danilaitė, iždininkas – mok. Kosas, sekr. – mok. A. Javelytė. Gegužės mėn. 31 dieną numirus pirmininkui ir skyrius apmirė, bet neilgam, katalikai mokytojai atsipeikėję po didelio smūgio t. y. netekimo brangaus vado, Liepos mėn. 28 sieną susirinkę išrinko naują pirmininką Antaną Striogą iš Taujėnų ir pradėjo organizacijos darbą. Dabar Ukmergės skyrius turi 20 narių, kurių du gimnazijos ir 18 pradžios mokytojų.“ (Lietuvos mokykla. – 1921.)

1921 m. balandis. Kainos Ukmergėje. „[...] Rugiai – 35-42 [auksinų už pūdą (16, 38 kg.)], kviečiai 54-66, miežiai 34-44, avižos 36-42, grikiai 32-40, ruginiai miltai 40-46, kvietiniai miltai pitlevoti 115-140, miežių kruopos (sv. [svaras]) 3-4, avižų kruopos 2-5, bulvės (pūd.) 8-15, runkeliai 7-12, burokai 7-12, šiaudai ruginiai 3-6, šiaudai vasariniai 5-7, šienas pievų 12-18, šienas pelkių 12-18, šienas dobilų 25-38, šienas motiejukų 30-38, sviestas sūdytas (sv. [svaras – 409,5 gr.]) 14-20, sviestas nesūdytas (sv.) 16-25, sėmenų aliejus 8-13, galvijiena 4-8, aviena 1-4, veršiena 1,5-3,5, lašiniai 12-17, medus (sv.) 10-16, kiaušiniai (10) 10-15, višta 20-35, žąsis 60-80, antis 36-48, darbo arklys 4000-7000, karvė melžiama 1900-4000, jautis mėsai pūdui gyvo svorio 150-200, suaugusi avis 100-150, penėta kiaulė pūdui gyvo svorio 200-300, nepenėta kiaulė pūdui gyvo svorio 80-140, darbininkui dienai duodant maistą [mokama] 16-28, be maisto 25-50, darbininkei dienai duodant maistą 14-26, be maisto 20-40.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. balandžio 17 d. Ukmergėje lankėsi Lietuvos ministras pirmininkas dr. Kazys Grinius, Vidaus reikalų ministras R. Skipitis bei Prekybos ir pramonės viceministras Dobkevičius. „[...] Pirmiausia ministeriai sustojo apskrities viršininko raštinėj ir išklausę vietos administracijos pranešimų, žiūrėjo raštinę, atimtų iš šmugelninkų produktų sandėlį; ypač, kas atkreipė ministerių akis, tai cukraus maišai. Paskui žiūrėjo iš žmonių atimtų degtinei virti įvairių kubilų, kibirų, statinių, katilų ir kitų kitokių prietaisų sandėlį. Jų tiek daug, kad užverstas visas aukštas ir žiūrint į šiuos įrankius stačiai darėsi visiems nejauku. Ir tikrai, žiūrint į visus tuos įvairius prietaisus, rodės, kad lietuviai stačiai grynai degtindarių tauta. Be kitų prietaisų Ukmergės sandėliuos yra ir tokių, kokių dar lig šiol nebuvo sugalvoję ir patys specialistai degtindariai. Milicijos vadas parodė vieną labai keistos konstrukcijos katilą; padaryti jį tegalėjo tik galva, ne pelenų pripilta: katilo apačia ketaus, viršus ąžuolinis, bet taip dailiai ir ščiulnai suleistas su ketaus katilu, kad nei sultys, nei garai  negalėtų išeiti. Laiko gi ekonomijai ir kitų patogumų, tam katile yra įtaisyta automatinė muštokė – putrai maišyti. Visi stebėjos – kiek žmogelis turėjo sugaišti laiko ir padėti energijos vienom rankom visą tai įtaisyti. Yra katilų ir įvairių triūbų ir varinių, ir geležinių, ir kitų kitokių. Kubilų ir statinių dauguma per ilgą laiką jau subyrėjo ir apskrities viršininkas skundėsi, kad jei reikia pristatyti į teismą, nebegali ir dalių rasti. Bylų dėl degtinės varymo esą apie 400. Žiūrėta gi jų esant tik maža dalelė. Bet nežiūrint visų tų įtaisų gudrumo, vis dėlto degtinė išvaroma prasta ir dar už sandėlio durų dvokia išrūgomis ir organizmui nuodingais syvais. Rekvizuotos degtinės sandėlis taip  pat nemažas./ Kadangi iki mitingo dar buvo laiko, nes ministeriai atvažiavo iš Kauno į Ukmergę automobiliu per 1 v. 23 minutes, tai dar nuėjo bažnyčion, iš bažnyčios gimnazijon, kur kalbėta su gimnazijos direktorium pačios gimnazijos ir mokinių reikalais. Pasirodo, kad gimnazijos auklėtinių daugiau esą iš centralinės Lietuvos pusės, o ne nuo lenkų fronto, kur jau treti metai lenkų varginami žmonės nebesugeba ir vaikų į mokslą leisti./ Miesto Valdyboj valdybos narys p. Goldbergas teikė ministeriams paaiškinimų apie valdybos darbuotės vaisius. Nurodė miesto pajamas ir išlaidas. Vienos miesto ligoninės laikymas atsiėjęs per metus 85000 auks., o šiais metais dar reikia pridėti 15-20000 auksinų  ir žydų bendruomenės ligoninei, prie kurios esąs paruoštas, dėl visa ko, ir choleros barakas./ Ministerio Kabineto Pirmininkas ypač teiravos apie pradedamąsias mokyklas ir pareiškė savo nusistebėjimą, kad tuo tarpu, kai Ukmergėj prie 10000 gyventojų ten 4 pradedamosios mokyklos, Marijampolėj gi prie 8000 gyventojų – 12. Iš pateiktų skaitmenų ir palyginimų pasirodė, kad vis dėlto, kaip pačiame mieste, taip ir visame apskrity žmonės yra toli atsilikę nuo visuomeninio gyvenimo ir nesusiorganizavę. Vidaus Reikalų ministeris teiravosi darbo birža. Pasirodo, kad Ukmergėj labai didelė darbininkų stoka ir moka jiems nuo 30 iki 60 auks. per dieną, vien dėl to, kad jų sunku gauti, tuo tarpu kaip gyvenimas pigus ir darbininkų uždarbiai didesni negu kitų luomų uždarbiai./ Pirmą valandą, kada žmones paleido iš bažnyčios, prasidėjo ir mitingas. Žmonių prisirinko gan daug, bet jei per nakt ir iš ryto nebūtų lijęs lietus, būtų prisirinkę dar daugiau. Tolesnieji ūkininkai pabūgo lietaus ir neatsilankė. Pirmutinis prabilo Ministerių Kabineto Pirmininkas. Dr. Grinius bemaž daug taip:“ (Lietuva. – 1921.) „Valdžios vardu sveikinu jus, Ukmergės miesto ir apskrities piliečiai./ Mes, valdžios atstovai, atvažiavome čia į jus ir norėtumėm vietoj, arčiau su jumis susipažinti, pasikalbėti, išgirsti iš jūsų visus skundus, nepatenkinimus ir kad jūs nurodytumėt mums tuos trūkumus ar klaidas, kurių šiais sunkiais valstybei laikais dažnai pasitaiko. Valdžios padėtis sunki: vieni nori to, kiti – kito. Tenka girdėti įvairių nepatenkinimų, skundų  ir priekaištų. O kad to nebūtų, valdžios atstovai ir nori išgirsti gyventojų norus, apvažiuoti daug vietų ir stačiai pasikalbėti su žmonėmis. Gyvenam nepaprastai sunkiom aplinkybėm, nes mums prisieina ne tik kurti iš pamatų savo valstybė, bet dar  ir karas vesti ir atlaikyti įvairius iš vidaus ir iš oro [išorės] puolimus. Lietuva dabar yra prilyginama padegėliui ūkininkui ir  kaip nei vienas padegėlis ūkininkas per metus kitus negali sutvarkyti savo ūkio ir tapti pavyzdingu šeimininku, taip ir besikurianti iš pamatų  išgriauta Lietuva negali tapti pavyzdinga valstybe. Trūkumų yra ir dar bus, dar negreit sulauksime gero gyvenimo. Mes svetimo nenorime, bet savo niekam neduosime. Mes turim būti pasiryžę visam kam ir grobuonių neįsileisti ir neprisileisti! O gintis galėsim jei visi eisim išvien. Todėl prašau visus,  kas kuo nepatenkintas ar valdininkais, ar kariuomene, ar rekvizicijomis, ar miškais, ar kieno nuskriaustas, ar kur ydą ar klaidą mato, - ateiti čia į šitą vietą ir iš čia viešai pasakyti. O mes, ką galėsim, tą patenkinsim ir paaiškinsim, kas bus prikišta ir užklausiama./ Po Ministerio Pirmininko kalbėjo Vidaus Reikalų Ministeris./ Vidaus reikalų ministeris kalbėjo maždaug taip:/ Brangūs piliečiai ir pilietės!/ Man, kaip Vidaus Reikalų Ministeriui išpuola kalbėti į jus apie mūsų vidaus tvarką ir vidaus reikalaus. Jau nuo tų laikų, kaip rados daug žmonių, žmonės stengdavos ne skyrium gyventi, bet spietėsi ir organizavos, kad visi drauge geriau aprūpintų savo reikalus. Nors visur žmonės spietės ir organizavos, bet ne visur vienodai susitvarkė ir ne visur dabar yra vienoda tvarka. [...] Dabar mes turim demokratines savivaldybes, savo žmonių ir iš savo žmonių tarpo rinktas. Valdant mus svetimiems mes tų savivaldybių neturėjom ir tik galėjom apie jas slaptai kalbėti [...]. Tiesa, dabartinės mūsų savivaldybės yra toli gražu nesusitvarkiusios, silpnos: jos neprityrę darbe, o kartais ir savo pareigų nesuprantą darbuotojai daro daug klaidų ir apsirikimų, bet jos tvarkos ir eina geryn. [...] Vien dėl savo pareigų nesupratimo ir kyla įvairių nepasitenkinimų ir murmėjimų. Žmonės murma prieš valdžia, kam valdžia spirianti kelius taisyti, o to nemato, kad geri keliai, tai valstybės gyslos, kad taisydamas kelią žmogus ir pats sau ir kitiems gerą daro; murma dėl didelių rekvizicijų, o to nesupranta, kad jei nedarytume rekvizicijų, tai neturėtumėm ir savo kariuomenės, o neturėdami kariuomenės neturėtumėm ir to ką dabar turim ir daug, daug daugiau [...]. Visais įsakymais ir tvarkymais daromi ne bandymai, ne mėginimai, o rimtai ir šaltai apgalvoti ir kultūringųjų valstybių pasiekti pagerinimai. Ir kai mes išmoksim pilietiniai gyventi – išnyks ir mūsų nusiskundimai./ Statydami naują valstybės rūmą, turim statyti taip, kad rūmas būtų geresnis, negu senasis, nugriuvęs  rūmas ir kad tuose rūmuos visiems būtų gera gyventi. Per ilgus metus išvarginti darbininkai dabar sujudo sukruto ir, norėdami nusikratyti tos naštos stato valdžiai įvairių reikalavimų ir reikalauja tuose rūmuose įvairių privilegijų. Bet aš, kaip valdžios atstovas, negaliu pasakyti, kad visa, ko jie reikalauja, galima būtų patenkinti. Ir darbininkas yra toks pat pilietis, kaip ir kiti, ir darbininkų reikalai turi būti tvarkomi tam tikrais įstatymais, žiūrint kitų piliečių reikalų. Lietuvos darbininkai uždirba nepalyginti daugiau kaip kitose šalyse ir pas mūsų kaimynus, jei palyginsim dienos uždarbį su duonos kainą. Rusų darbininkas per dieną uždirba vos 2 duonos svarus, o pas mus nuo 26 iki 50. Nepalyginamai mažiau pelno darbininkai ir Vokiečiuos. Aš Lietuvos darbininkams nepavydžiu, bet reikia per daug nereikalauti, nes galima pakirsti ta šaka, ant kurios patys sėdim. [...] Lietuvos amatininkai, kurpiai ir siuvėjai jau dabar pakenkė sau savo nepaprastais reikalavimais, nes Vokiečiuos ir Amerikoj tas vertinamas darbas kur kas pigiau ir tos šalys užvers mus savo pigesniais dirbiniais, dėl to ir nukentės tik mūsų amatininkai, nes iš jų maža kas bepirks. Užtat valdžia ir rūpinas, kad niekur nebūtų perdėta, kitą kartą net ir teisinguos reikalavimuos. [...]/ Dažnai girdėti skundimas, kad valdininkai ima sau per dideles algas. Bet tie skundai tai taip pat blogos valios žmonių darbas. Aš, kaip valdžios atstovas, galiu pasakyti, kad Ukmergėj nėra nei vieno aukštesniojo valdininko kurs gautų 1000 rublių. O dabar 1000 rublių tai tas pat, kas prieš karą 100. O argi rusų valdininkai gaudavo mažiau, kaip po 100 r.? Lietuvių valdininkų dauguma yra tai idealistai, žmonės atitraukti nuo mokslo, nuo savo tiesioginių darbų. Tačiau uždarbis jų daug mažesnis, negu darbininkų ir amatininkų uždarbis. [...] Kiekvienas suaugęs žmogus žino, k ad be tvarkos negalima apsieiti, o į tvarkdarius, į miliciją žiūrima ne tik be pagarbos, bet dar ir su neapykanta. Tas jausmas mumyse įsigalėjęs nuo senų laikų, kada rusai per savo policiją, žandarus ir urėdininkus čiulpė mūsų šalį ir siuntė mūsų turtą, mūsų sūnus į centralines skurstančias rusų gubernijas. [...] O žmonės per tai ir žiūri į miliciją, kaip į savo priešą. [...] Vėl gi pasakysiu – daug jų tarpe yra ir nenaudėlių ir nusikaltėlių, bet vėlgi, ar valdžia jų nebaudžia, ar nepersekioja, ar negalima prieš juos pasiskųsti? Lietuvos valdžia visiems prieinama ir nevažinėja šarvuotuos automobiliuos, kaip Rusų Leninas ir Trockis [...]./ Baigdamas savo ilgą kalbą ministeris ir kvietė visus, kas tik ką turi, pasisakyti, pasiskųsti ar paklausti, [...]./ Po Vidaus Reikalų ministerio kalbėjo valstybės finansų reikalais finansų viceministeris Dobkevičius.“ (Lietuva. – 1921.) „Finansų viceministeris Dobkevičius be kitko pasakė:/ Ministerių Kabineto pirmininkas savo kalboj sulygino Lietuvą su padegėliu ūkininku. [...] Kiekvienas iš jūsų žino, kiek daug reikia lėšų, vargo ir rupesnio, kad griuvėsiuos ir degėsiuos išstatyti naujas rūmas; [...] Pirmiausia tam reikia pinigų. Finansų ministerijos ir yra uždavinys – rinkti iš žmonių tuos pinigus, kad aprūpintų valstybę lėšomis ir duotų jai galimybės statyti tą rūmą. O tokie pinigų rinkimai kaip tik sukelia nesusipratusių piliečių tarpe murmėjimo, kad valdžia uždedanti didelius mokesnius,  kad daranti viduj priverstinas paskolas ir t. t./ Bet, piliečiai, argi turi pamato tas jūsų murmėjimas: argi jūs pamiršot, kiek jūs davėte vokiečiams, kiek iš jūsų plėšė bolševikai, pagaliau, argi tiek jūs mokėjot senai caro valdžiai, jei palyginti tų laikų pinigus ir žemės produktų kainą dabartinėmis kainomis. Dabar jūs nemokat ir trečios to dalies, kiek jūs mokėjot carui! […]/ Tiesa, ir aš, valdžios atstovas, pasakysiu, kad mokesniai dabar jau uždėti per dideli ir gal ne visai gerai nustatyti ir sutvarkyti. Bet ką daryti, kad tenka darbuotis tokiomis sunkiomis aplinkybėmis. Ne taip greit viskas daros. Juo labiau sunku šalies pinigai sutvarkyti, kad ir patys žmonės dar gerai nesupranta savo pareigų. 1919 metais išleistiems bonams ne visi piliečiai pasitikėjo ir ne visi pirko. Tačiau tie, kurie patikėjo valdžia ir kurie pirko – daug laimėjo ir tėvynei pasitarnavo. Ypač daug laimėjo tie, kurie pirko už mūsų pinigus. Pirko už 100 rublių šimtą markių [auksinų] ir dar palūkanas gavo. Po metų gi tas šimtas rusų rublių vos 20 auksinų vertės teturėjo, o dabar jie ir tiekos nebeturi ir tie piliečiai, kurie valdžia nepatikėjo – yra šimteriopai prakišę. Dabar Lietuvos Valstybė išleido naują šimto milijonų auksinų vidaus paskolą, kurios taip pat, kaip ir 1919 metais, bonai yra garantuojami visu valstybės turtu; be to, iš anksto išmokamos palūkanos ir duodama penkiems tūkstančiams pirkusių paskolą piliečių laimėti dar pinigų loterija, pradedant nuo 100000 iki 100 auksinų. Be to toji paskola bus sunaudota valstybės statymui ir jos nuo priešų gynimui. [...] Kadangi mūsų mokesnių sutvarkyme yra trūkumų tai aš ir prašysiu jūsų ateiti čia ir viešai paaiškinti, nes pati ministerija yra suinteresuota, kad tuos trūkumus kuo greičiau pašalintų./ Po finansų viceministerio kalbos Tėvynės Gynymo komiteto narys, gimnazijos mokytojas p. Kvieska [kalbėjo]./ 1) Jis skundės, kad kai kurie valdininkai gyvena ne sulig savo algų,  kad valdžia į tai mažai kreipianti domės, o kai žmonės praneša, kad tie valdininkai vagia ir ima kyšius, tai vėl maža jų paisą [...]/ 2) Kad milicijos žmonės negerbia dėl to,  kad pati milicija dažnai save negerbianti: [...] leidžianti save papirkti, imanti kyšių, girtuokliaujanti. Tačiau ir čia valdžia daugiau tikinti milicijai, negu žmonėmis./ 3) Kad žmonės labai daug turi paslėpę žemės, o per tai teisingesni žmonės ir turi mokėti didesnį mokesnį. [...] Be to nurodė, kaip gudriai žemę slepia dvarai./ 4) Dėl žemės reformos, kad tik kalbama kalbama, o nieko nedaroma. Per tą laiką dvarininkai sugrįžę iš kitų šalių, išdalinę savo dvarus tarp savo šeimynos  ir  kai prireiksią dalyti bežemiams dvarai, tai dvarų visai nebebūsią, o vien tik palivarkėliai./ 5) Kad duodama žemė išnuomoti iki 90 metų, kad parduodami dvarai... Kad valdžia daranti didelę klaidą, prisileisdama prie savęs didelius ponus, kaip kad ir jų kunigaikštį [K. Radvilą], kuris nebojąs nei savivaldybės, nei vietos administracijos, o stačiai iš jų tyčiojąsis, nes nuvažiavęs į Kauną gaunąs iš aukštesnės valdžios įvairių privilegijų./ 6) Kad valdžia išleidusi įstatymą, kad kas nesugrįšiąs į savo dvarą, to dvaras būsiąs paimtas valdžios žinion ir vienu metu sugrįžę visi savininkai [...]/ 7) Kad valdžia neturinti savo nusistatymo dėl miškų ir šiais metais valdžios suvedžioti žmonės liko be miško ir be malkų. Dalimi dėl to kalti ir patys žmonės, nes kiekvienas norėjęs gauti miško arčiau savo gryčios./ 8) Kad valdžia daugiau tikinti milicijai, negu žmonėmis, kad darant susirinkimus reikia gauti leidimas, mokėti žyminis mokestis 20 a. ir dar patiekti posėdžio protokolą, ko nebuvę ir prie rusų!/ 9) Kad valdininkai važinėja valdžios arkliais, viso ko reikalauja, kad net patys ministeriai iš aukšto žiūri į savivaldybes ir vedžioja jas už nosies; kad turi būti kontroliuojami ir aukščiausi valdininkai, kad jų būtų mažesnis skaičius... žodžiu, visų valdžiai priekaištų ir jaučio odoj nesurašytum./ 10) Pagaliau, palietė opiausią klausimą ir dėl varomos degtinės, bet ir čia kaltino valdžią, kad neišleidusi smarkiai baudžiančių įstatymų.“ (Lietuva. – 1921.) „Apskrities Valdybos narys A. Rimkus kalbėjo, kad prie dabartinės valdžios politikos mes einam ne pirmyn, bet atgal, ir jei kas ir vykdąs valdžios išleistus įsakymus, perkąs paskolą ir apskritai dedąsis prie tėvynės gynimo, tai tik biednesnieji ir darbininkų luomas; turtingieji gi nieko neboją, nežiūri ir be savo turto, niekas daugiau jiems nerūpi./ Skalbyklos savininkė pilietė Žlobienė skundės valdžios atstovams, kad visi biedni esą valdžios pamiršti, kad neaprūpinamos našlės, kitos net su keletu vaiku, kad atsiųstų iš Amerikos maisto, apavo, muilo ir kitų produktų retai kas matęs; skundėsi, kad sugrįžę iš Rusų  ir Amerikos piliečiai neturi kur dėtis ir ką veikti, ilgai negauną darbo, neišgali pataisyti savo išgriautų namų. Prikišo valdžiai, kad nevaržanti žydų: tuo tarpu, kai Ukmergėje kiekviena žydų šeimyna turinti po vieną, po dvi ir net po tris krautuves ir kiekvienas žydelis turi patentą prekiauti ir užimąs mieste ne tik visus namus, bet  ir visus plyšius, sugrįžę gi iš Amerikos lietuviai, ir pinigų turėdami, negali imtis prekybos, nes nepratę taip nešvariai [nesąžiningai] gyventi ir neišlaiką su žydais konkurencijos. Be to,  kad Ukmergėj žydų trečdalis esą ateiviai iš Dvinsko, Minsko, Pinsko ir kitų ne Lietuvos miestų ir kad valdžia jų nesiunčianti atgal, iš  kur atkeliavę. [...]/ Baigdama savo kalbą pilietė sakė, kad tik tada Lietuva būsianti didelė, galinga  ir turtinga ir jos niekas nedrįsiąs pulti, kai lietuviai parsikviesią sau iš Amerikos prezidentą ir kai tas amerikietis prezidentas apdalinsiąs visus neturtėlius Amerikos maistu, apavu, drabužiais ir kitomis reikmenomis./ Turiningą kalbą pasakė visuomenės veikėjas Ukmergės notaras Švabinskas. Dalimi jis atsakė kai kuriems kalbėtojams dėl jų neteisingų valdžiai priekaištų ir  pažymėjo tą mintį, kad iš valdžios šiandien negalima esą reikalauti to, ko ji dabartiniu laiku negalinti duoti [...]/ Dar kalbėjo Seimo narys Varnas ir dalim pakartojo piliečio Kvieskos priekaištus./ Pilietis Usakis (darbininkas) papasakojo savo asmenines skriaudas./ Kadangi pradėjo lyti ir lijo kaskart smarkiau, tai Vidaus Reikalų Ministeris kalbėjo trumpai [...]. Dėl milicijos ir valdininkų, kad jie ima kyšius, ne kiek jų alga leidžia gyveną, laužą įstatymus – ministeris atsakė, kad dar nebuvo nė vieno atsitikimo, kad tikrai susektas imant kyšį ar pagautas vagiant kas nors nebūtų buvęs atiduotas teisman ir nenubaustas. O traukti teisman žmogų dėl žmonių įtarimų ar pasakymų – tai tokių įstatymų nesą. [...] milicija ir valdininkai taip pat atsaką prieš teismą, bet reikia, kad žmonės tuos jų neteisingus elgesius nurodytų; [...] Dėl susirinkimų varžymo, žemės mokesnio reikalavimo ir protokolų rašymo – ministeris paaiškino, kad tol, kol esanti karo padėtis visi susirinkimai turi būti valdžios kontroliuojami; žemės mokesniai imama taip pat einant įstatymu, o protokolus surašyti ne taip jau esą sunku. Dėl prezidento iš Amerikos kvietimo, tai ministeris pasakė, kad maisto, drabužių ir  kitų daiktų siuntęs ne prezidentas, o patys piliečiai; o kad tų siuntinių ne visi gavę, tai čia kaltė – kad labai daug esą reikalaujančių, Lietuvoj esą surašyta 65000 pavargėlių vaikų, kuriems reikalinga pašalpos; valdžia gi amerikiečiams padedant, tegalėjusi šelpti tik 5000, o 60000 likę nesušelptų – iš čia ir aišku, jog daug daugiau negavę, negu gavę. [...]/ Finansų viceministeris atsakė, kad dėl žemės slėpimo daugiau esą kaltos savivaldybės, kurios nepasirūpino sužinoti tikrą žemių paveldėjimo plotą; valdžia gi to atlikti negalėjusi, nes visi archyvai ir planai esą išvežti į Rusus, o per 2-3 metus išmatuoti visą Lietuvą esąs negalimas daiktas, be to trūksta ir savo specialistų taksuotojų./ Dėl slapto degtinės varymo, kuris darąs kraštui labai didelių nuostolių ir tiems patiems ūkininkams daug žalos, tai valdžia, kol nesą kitų įstatymų, turintis laikytis esamųjų./ Mitingą pasikalbėjimą baigė Ministeris Pirmininkas maždaug taip:/ Kaip aš pamačiau iš jūsų skundų ir priekaištų, Lietuvos kūne esama daug šunvočių, bet pats kūnas sveikas, tik reikia nuvalyti šunvotes. Tam reikia rasti receptą, o tai ne visai lengva. Didysai karas ir mūsų krašte pagimdė daug šelmių ir ištvirkėlių valdininkų tarpe ir p ačiū žmonių; bet čia tik laikinas padaras ir mes jų nusikratysim [...]./ Kita žaizda – tai bravorėliai: dėl slapto degtinės varymo susidarė daugiau kaip 3000 bylų; [...] Mano išmanymu, toks receptas: reikia valdžiai tiek papiginti degtinę, kad ūkininkams neapsimokėtų javus gadint. Klaipėdoj degtinė jau varoma iš medžio ir gan pigiai apsieina. Antra, reikia platinti žmonėse blaivybę [...]./ Trečia žaizda – tai mūsų dvarai. Nusiskundimų, kad dvarai atiduodami savininkui atgal,, ne visuomet teisingi. Jei dvaras buvo paimtas valdžios žinion klaidingai arba nesant savininko namie ir, jam sugrįžus ir įrodžius, kad jis nebuvo nei bermontininkas, nei legionuos – dvaras laikinai grąžinamas iki bus Seimo paruošta tam tikra žemės reforma. [...]/ Dėl žemės pas mus jau nėra taip blogai ir jos užteks tiems, kurie nori ją dirbti. [...] Mes dar galim gaut iš žemės 3 kart daugiau, kiek dabar gaunam; tik reikia tvarkos. Dabar iš kiekvienų jūsų sumokamų 100 auksinų – 60 auksinų eina kariuomenės laikymui ir tik 40 auks. kitiems dalykams. Bet be kariuomenės dabar mes negalim apsieiti, [...]./ Miškai taip pat baisi šunvotė, bet ką padaryt – kiek jų iškirto vokiečiai. Dabar 300000 hektarų miško paėmėm iš dvarų ir juos betvarkant susivėlinom ir su kirtimu, bet jau šiemet to nebebus. Skundų mes jūsų išklausėm ir kas teisinga, visa bus priimta domėn. Daugiau darbo, pasitikėjimo ir patvarumo – kai sueisim visi tvarkon, niekas mūsų nenugalės. [...]“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. balandis. „[...] Kaip žmogus girdi, kaip kitur jaunimas veikia, tai mums Ukmergiečiams net pavydas ima. Čia, apskritai kalbant, jaunimas doras, giliai tikintis ir pilnas gerų norų. Bet kadangi Ukmergės apylinkė tai vienas tamsiausių Lietuvos kampelių, užtat ir jaunimas neturi atitinkamo išsilavinimo, nei supratimo, dėl to ir organizacinis darbas tiesiog nevyksta. Antra, tai neturime veiklių inteligentų. [...] Mūsų, Ukmergės inteligentai, kurių čia daugiausia valdininkų, taip pat arba susnūdę, arba net dar blogiau – Rusų prieštikybinio raugo prisigėrę, mūsų idėjų ardytojai, griovėjai. [...] Kad gi nors kunigų būtų apylinkėje veiklių. Kaip tyčia ir jų Ukmergės apskrity nėra. Visa mūsų, Ukmergės pavasarininkų, viltis – tai Ukmergės gimnazijos ateitininkai, kurie mums daug vilties teikia. Yra žinoma, kad nors Ukmergės gimnazijos mokytojų tarpę yra aršiai priešingų tikybai, bet tas skaisčios dvasios jaunuolių moksleivių sielų vis tiek neįveikia ir beveik visi gimnazistai, tiesiog be išimties, yra uolūs praktikuojantys katalikai.[...]/ Be to, Ukmergėj neatidėtinai greitai būtinai reikalingas yra atgaivinti pavasarininkų apskrities – rajono Centras, kaip pavyzdžiui Telšiuose. Dar vokiečių okupacijos metu buvo kaip tik toks Centras Ukmergėj susitvėręs. Bet tai, nors buvo Ukmergės apskrities pavasarininkų Centras, vienok jo Valdyba buvo Ukmergės apskrities krašte, Šėtoje. Dabar, prisijungus Šėtai į Kėdainių apskritį ir mūsų Centras išnyko. Visgi tuomet Ukmergės Centras turėjo keliolika savo skyrių. Tas parodo, kad jei tik būtų kam judinti Ukmergės jaunimą, tai mes neatsiliktume nuo toliau pažengusių mūsų draugų, kitų Lietuvos kampelių pavasarininkų./ Z. Kalvaitytė.“ (Pavasaris. – 1921.)

1921 m. balandžio 21 d. Ukmergėje buvo laidojamas karininkas Zigmas Balandis, nusižudęs Armijos teismo salėje. Pamaldas laikė velionio brolis, karo kapelionas, karstą nešė ir laidojo 4 pulko karininkai. (Karys. – 1921.)

1921 m. „UKMERGĖ (Elta). Š. m. balandžio mėn. įsikūrė bendrovė „Inkaras“ su kapitalu 500000 auks. Bendrovė stato ant Šventosios upės turbiną su išskaičiavimu, kad turbina duotų 200 jėgų. 100 jėgų bus sunaudotos miesto ir apylinkių apšvietimui, likusias 100 jėgų išnaudos pati bendrovė ar tie asmenys pramonės tikslams. Turbinos statymo darbas eina sparčiai. Vietoje dirba lentpjūvė ir kasdien 50-60 darbininkų. Darbininkams mokama už val. nuo 3 auks. iki 8 auks. Iki rugpjūčio 1 dienos š. m. bendrovė mano statybos darbus pabaigti.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. gegužė. Kunigas K. Jurkus pašventintas Ukmergės vikaru. (Vienybė. – 1921.); „Jurkus Klemensas, ką tik įšventintas, paskirtas Ukmergės vikaru; Lagis Povilas paskirtas Ukmergės lenkų vidurinės mokyklos kapelionu.“. (Ganytojas. – 1921.); „[...] Ukmergės lenkų progimnazijos tikybos mokytoją kun. Balandį atleisti nuo einamų pareigų nuo š. m. gegužės 11 d. ir nuo tos dienos paskirti jo vieton Lagį Paulių [...]“ (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. „Gegužės mėn. Ukmergėje susekta Petrinaitė ir Gribulis už priklausymą komunistų partijai ir agitacijos mėginimą N. pėstininkų pulko kareivių tarpe.“ (Darbininkas. – 1922.)

1921 m. „A. a. kun. F. Daniusevičius. Gegužės mėn. 31 d. Kauno karo ligoninėje mirė Ukmergės mokyklų kapelionas kun. Felicijonas Daniusevičius, sunkiai pasirgęs apie porą savaičių. Ukmergės katalikai jo mirtį sutiko dideliausiu širdies nuliūdimu. Tai buvo Ukmergės katalikų, ypač pavasarininkų, vadas ir siela. Palaidotas Kuršėnų kapuose birželio 3 dieną./ Amžiną atilsį duok jam Viešpatie!“. (Tėvynės sargas. – 1921.);

Birželis
„3 birželio daug susirinkusių žmonių palaidojo Kaune mirusį jauną kunigą, Ukmergės gimnazijos kapelioną kunigą Danisevičių. Grįžo iš bolševikijos pavargęs, Ukmergėje užėjus bolševikams turėjo slapstytis. Laidotuvėse dalyvavo 54 gimnazistai ir gimnazistės.   Dalyvavęs.“ (Vienybė. – 1921.);
„[...] Velionis gimė Ivaškiuose Kuršėnų parapijoj 1891 metais [...]. Pradžios mokslą ėjo namie, paskum Šiaulių gimnazijoj. [...] Tėvų iš mažumės katalikiškai išauklėtas Felicijonas buvo atsparus tais laikais viešpatavusiai gimnazijose rusifikacijos ir materijalizmo dvasiai: jis buvo uolus praktikuojąs k atlaikas. Išėjęs penkias klases velionis įstojo Žemaičių kunigų seminarijon, kurią baigęs išvažiavo Petrapilin Dvasinėn Akademijon. Dėl nesveikatos tegalėjęs išeiti tik tris kursus Felicijonas ėmė eiti kunigo pareigas tremtinių tarpe Petrapily. 1918 metais grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas Ukmergėn gimnazijos kapelionu. Atsidarė nauja plati dirva: galutinis gimnazijos sutvarkymas, sunkios kapeliono ir mokytojo pareigos, tautinės  ir politinės sąmonės žmonėse žadinimas, katalikų veikimo stiprinimas visose gyvenimo srityse – visi tie darbai reikalavo daug pajėgų,  kurių kaip tik apmirusiam Ukmergės krašte trūksta. Felicijono jautri širdis nerimo. Dažnai išalkęs ir sušalęs nuo vieno darbo skubėjo prie kito, dar trukdomas savo idėjos priešininkų. Be to, reikėjo veikti labai sunkiose sąlygose: pradžioj vokiečių, paskum bolševikų okupacija, galop visą laiką grasęs lenkų įsiveržimas. Besirūpinant kitais, velionis užmiršo save. Jaunas, bet ne visai sveikas organizmas neištesėjo: sunkios smegenų ligos palaužtas Sekminėse atsigulė lovon, iš kurios nebebuvo lemta atsikelti. [...] Tiesioginė velionies veikimo sritis buvo religijos mokymas. Šioje srity kun. Felicijonas labai daug padarė. Jis, nesitenkindamas sausu tikybos mokslo dėstymu, stengėsi sužadinti jaunuolyje pačiam domėtis tikybos klausimais. Tam tikslui jis ragino moksleivius siekti aukštų idealų, parodydavo visą „paskutinės mados stabukų“ menką vertybę, nuplaudavo nuo religijos mokslo iš visur drabstomus purvus, parodydamas Kristaus idėjų aukštumą, prakilnumą ir gyvenimo reikalingumą. [...] Mokinių buvo labai mylimas: kiekvienas skubėdavo pas jį su savo sielvartomis ir rūpesčiais ir kiekvienas iš jo namų išeidavo nušvitusiu veidu – sustiprintas, nuramintas ar medžiaginiai sušelptas. [...] Pamatęs, kad valdžios mokyklų toli gražu neužtenka, velionis Katalikų Veikimo Centro vardu organizavo trumpus namų mokytojų kursus,  kurie 1919 ir 1920 metais per 2-3 mėnesius paruošė mokymo darbui daugiau 40 asmenų: gabesni gavo valdžios mokyklas, kiti – šiais vaikus mokė sodžiuose. Žmonėms taip tir mokytojai patiko, kad ir dvigubas jų skaičius nepatenkintų reikalaujančių noro./ Kun. Felicijonas matė, kad žymi dalis paaugusio kaimų jaunimo taip pat reikalinga šviesos, bet neturėdamas galimybės jos pasiekti, leidžia laiką dažnai negeruose pasilinksminimuose. Tai kai tik atvažiavo Ukmergėn, velionis išsirūpino iš okupacinės valdžios leidimą jaunimo kuopoms organizuoti. Tos kuopos  išsiplėtė po visą apkritį, sudarė centrą Ukmergėje ir tuo būdu susidarė stipri pavasarininkų organizacija, kuri savo paskaitomis, šventadieniais ir vakariniais kursais,  knygynais, susirinkimais, vakarais vakarėliais teikė jaunimui įvairių mokslo žinių ir gražių pasismaginimų./ Bet šiurkščios gyvenimo sąlygos neleido velioniui tik jaunimu rūpintis [...] be galo opūs klausimai verste vertė velionį dalyvauti taip pat ekonominiame ir socijaliniame šalies gyvenime./ Norėdamas padėti darbo žmonėms išbristi iš vargo ir skurdo, velionis skiepija jiems organizuotės reikalą, padeda jiems burtis Lietuvos krikščionių darbininkų sąjungon, duoda jiems visokių patarimų dienos klausimais. Nesitenkindamas tuo, jis spiečia moteris į Lietuvos Katalikių Moterų Sąjungą, kurios vardu organizuoja bedarbėms moterims skalbyklą. Steigiamas draugijas velionis kiek tesėdamas stiprina atsidavusiu darbu ir paskutiniais skatikais. Bet to negana dar. Norėdamas žmones materijaliai sustiprinti, velionis vienas pirmųjų steigia Ukmergės vartotojų B-vę, kurioj aktyviai dalyvavo ligi pat mirties, būdamas atsakomingu valdybos nariu./ Apkrautas įvairiais taip skaitlingais darbais, velionis vis dėlto suranda laiko dalyvauti politiniame tiesioginėj to žodžio prasmėj šalies gyvenime. Jis  kuria visose parapijose krikščionių demokratų skyrius, gaivina ir stiprina juos, aktingai dalyvauja į Steigiamojo Seimą rinkimų kampanijoj išlaikydamas aiškią kovą su skaitlingomis socijalistinėmis partijomis. Gyvendamas pafrontėje, kur visą  laiką grasė lenkų pavojus, velionis ragino žmones gintis nuo lenkų užpuolikų, tverti šaulių būrius ar stoti kariuomenėn, remti valdžią lėšomis, kad davus galimybės organizuoti gynimosi pajėgas. [...]/ Tad suprantamas tas begalinis skausmas ir liūdesys, kuris apėmė visus apylinkės gyventojus, pasklidus žiniai apie mylimo kun. kapeliono sunkią ligą. Skaitlinga miesto ir apylinkės gyventojų minia, niekieno neraginama, susirinko išlydėti savo taip gerbiamą vadovą kartu ir tėvą Kaunan sveikatos ieškoti...[...]   A. Matonis.“. (Tėvynės sargas. – 1921.)

1921 m. „UKMERGĖ VI. 25. (Elta). Eltos kor. pranešimu į Ukmergės miesto tarybą išrinkta: žydų sąrašo – 17 atstovų, lietuvių darbo bloko – 2, darbininkų – 8, lenkų – 6, profesinės sąjungos – 2. Viso 35 atstovai. Balsavo apie 50 %.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Birželio mėn. Ukmergėj sulaikyti Bistrickis ir Gerdonaitė su komunistine literatūra, šifru ir šiaip raštais partijos reikalais. Bistrickis vežė Ukmergės parajonio instrukciją ir atsakomybę, turėjo netikrą pasą. Bolševikų okupacijos laikais buvo justicijos komisaras ir jam pasirūpinus ne vienas „kontrrevoliucionierius“ sušaudytas.“ (Darbininkas. – 1922.)

1921 m. birželis. Ukmergės mieste buvo tokios produktų kainos turguje: rugiai – 36-40 (auksinų [ostmarkių, rublių] už pūdą [16,38 kg]), kviečiai – 60-80, miežiai – 30-38, avižos – 60-70, žirniai – 34-40, vikiai – 22-30, sėmenys – 40-55, raudonųjų dobilų sėklos – 130-160, baltųjų dobilų sėklos – 130-160, motiejukų sėklos – 125-150, ruginiai miltai – 45-50, miltai prastai [paprastai?] malti – 85-90, pikliavoti [smulkūs, valcuoti?] kvietiniai miltai – 160-180, miežių kruopos – 120-140, avižų kruopos – 150-180, bulvės – 10-16, ruginiai šiaudai – 1-4, vasarojaus šiaudai – 3,5-5, pievų šienas – 10-15, pelkių šienas – 5-7, šienas iš dobilų – 16-20, šienas iš motiejukų – 16-20, sviestas sūdytas – 450-500, nesūdytas sviestas – 520-570, sėmenų aliejus – 340-370, galvijiena – 180-220, aviena – 140-180, veršiena – 110-135, lašiniai – 540-600, medus (svaras [409 g]) – 13-14, 10 kiaušinių – 12, višta – 18-26, žąsis – 38-44, antis – 23-28, darbinis arklys – 3000-10000, melžiama karvė – 1000-4000, mėsinis jautis (12 pūdų [197 kg]) – 1000-2500, darbinis jautis (12 pūdų) – 1000-2500, veislinis bulius (12 pūdų) – 1200-1600, avis – 320-480, penėta kiaulė (2 pūdų) – 380-480, nepenėta kiaulė (2 pūdų) – 200-400. Pastaba. Ukmergėje maža medaus, raguočių ir veršių pasiūla. Penėtų ir nepenėtų kiaulių didelė pasiūla. Mažai parduodama kviečių, avižų, grikių, burokų, runkelių, ir pelų. Rugių, miežių, žirnių ir šiaudų pasiūla didelė. Kainos, lyginant su gegužės mėnesio kainomis, pakilo. (Talka. – 1921.)

1921 m. „UKMERGĖ VII 4 (Elta). Birželio 28 d. buvo I pulko šventė. Miestas buvo prideramai papuoštas. Šventė prasidėjo įgulos bažnyčioje pamaldomis. Pamaldoms atvyko Krašto Apsaugos ministeris p. Šimkus. Tuojau po pamaldų miesto vidury prasidėjo paradas. Paradą priėmė Krašto apsaugos ministeris su divizijos vadu. Pulkas darė gero įspūdžio: kareiviai švariai apsirėdę, gerai laikosi. Po parado prasidėjo Vaitkuškio dvare, 5 kilm. nuo miesto, iškilmingi pietūs. Buvo kviesta daug svečių. Vaitkuškio dvaro namas labai didelis, bet baisiai sunaikintas: nė vienų durų, nė vieno stiklo. Dvaras priklausė grafui Kosakovskiui, dabar yra valdžios žinioje. Pietuose dalyvavo Tautų Sąjungos Kontrolės Komisijos narys majoras Usgiano. Svečių prisirinko arti 100 asmenų. Buvo keliamos taurės, 4, 5 ir 7 pulkų ir nuo artilerijos vardu. Kontrolės komisijos narys taip pat pakėlė taurę linkėdamas, kad Lietuvių siekimai greičiau įvyktų. Komisijos nariui, kilo ovacijos ispanų tautai. Po piet prasidėjo šokiai,  kurie užsitęsė iki aušros.“ (Laisvė. – 1921.)

    1921 m. „UKMERGĖ, VII. 4. (Elta kor.). Pirm karo per Šv. Petrą [birželio 29 d.] būdavo didelis jomarkas, kurs trūkdavo 3 dienas, o šįmet antrą dieną veik nieko nebuvo. Pirmą dieną rinkoje daugiausia buvo pard. arklių – 150, karvių – 50, kitų gyvulių, kiaulių, ožkų – mažai. Prekių suvisai mažai atvežė: 5 vežimai su ratlankiais, 1 su pakinktais ir 1 su sietais. Stebėtina, kad net dalgių nebuvo. Buvo arklių gerų, ypač eržilų. Už veislinį gerą eržilą prašė 18000-16000 auks. Karvių gerų nebuvo. Vidutinė karvutė kainavo 16000 – 18000 [gal 1600-1800?] auks. Palyginus, šį metą, šv. Petro jomarkas didesnis negu pernykštis.“ (Laisvė. – 1921.)

Liepa
1921 m. liepa. „Ukmergė. Eltos korespondento pranešimu šį mėn. Ukmergės mieste atsidarė Bakšio ir Makarskio dirbtuvė cementinių plytų stogams dengti. Kol kas dirba tik du darbininkai ir padaro kiekvienas po 200 plytų.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. liepa. „Ukmergė. Vietos gimnazijoje prasidėjo vasariniai mokytojų kursai; juos lanko daugiau 80 mokytojų. Įdomu, [kad] šįmet tikyba nedėstoma (pernai buvo). Gerus pedagogus ir auklėtojus paruoš čionai!“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. liepos 8 d. įregistruotas Ukmergės miesto ir apylinkių inteligentų klubas. Klubo tikslas – “inteligentų sujungimas naudingam, linksmam ir gražiam laiko praleidimui”. Klubo valdybos nariai (1921 m.): Aleksandras Švabinskis (Ukmergės notaras),  Kazys Kerpė (Ukmergės apskrities viršininkas), Simanas Mocarskis (Ukmergės apskrities I nuovados taikos teisėjas),  Antanas Žilinskas (Ukmergės Karo komendantas), Antanas Kriziukėnas (Ukmergės mokesčių inspektorius), Adomas Ambraziejus (II nuovados teismo tardytojas), Jonas Šostakas (Ukmergės apskrities milicijos vadas), Juozas Lanskoromskis (Ukmergės I divizijos štabo viršininkas). 1921 m. klubo veikla apibūdinama taip: “samdo klubui butą, teikia savo nariams pigius ir sveikus pietus ir valgį, laiko bufetą, steigia savo knygyną, išrašinėja laikraščius, žurnalus, rengia paskaitas, vakarus, koncertus, gegužines ir kt. pramogas.[…] Klubo lėšas sudaro: narių stojamieji ir metiniai mokesčiai, pelnas nuo svečių lankymo, pelnas nuo surengtų koncertų, vakarų, aukų ir kt.” (LCVA; KM)

1921 m. liepos 14 d. „Aido“ salėj buvo pirmas iškilmingas naujai išrinktos Ukmergės apskrities tarybos posėdis. Posėdį pradėjo senosios tarybos [ir valdybos?] pirmininkas Bakanavičius, po to perdavė posėdžio vedimą vyriausiam tarybos nariui. Apskrities tarybą sveikino apskrities viršininkas, Gynimo komiteto vardu – mokytojas V. Kvieska, Valstiečiu sąjungos vardu – apskrities valdybos narys Rimka, mokytojų vardu – mokytojas Kliučius. Dar tarybą sveikino šauliai, Ukmergės miesto tarybos atstovai. Po sveikinimų išrinktas susirinkimo pirmininkas – Jankūnas, „Senosios Ukmergės Ap. Valdybos pirmininkas“ pristatė padarytus darbus ir buvusias problemas, kurių didžiausia - lėšų trūkumas. Rinkimuose į apskrities valdybą „Pirmininku išrinko tą patį Bakanavičių ir nariais: Rimką ir Petraitį.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

1921 m. „Liepos 20 d. buvo vasaros mokytojų kursų klausytojų šaulių ir nešaulių susirinkimas. Jame dalyvavo iš Utenos atvykęs šaulių laiko štabas. Susirinkimui grupės vadas išaiškino dabartinę Lietuvos padėtį,  kviesdamas visus mokytojus prisidėti prie to brangaus tėvynės darbo ir pabrėžė, kad kiekvieno mokytojo šventa pareiga yra įstoti į šaulių sąjungą, steigti Šaulių būrius, kelti tarp žmonių  pasiryžimą ginti Lietuvos laisvę [...]“. (Trimitas. – 1921.)

1921 m. liepos 23 d. vykusiame Šv. Kazimiero draugijos visuotinio susirinkimo protokole įrašyta jog dar vienas draugijos knygynas „Dabar atidaromas Ukmergėje“. (Vienybė. – 1921.)

1921 m. „Sekmadienį – liepos 24 d. 4 ½ val. po pietų, pasirodė iš pietvakarių didelis debesis, kuris griaudamas slinko artyn. Užėjęs ant Ukmergės, smarkiai griaudė, žaibavo, lijo ir švidrais svaidėsi. Taip belyjant pamačiau ties naująja bažnyčia [Švč. Trejybės] tik užrūko, sumišo. Ogi žiūriu, kad: stogų skardos, gontai, medžių šakos, paviečių sienojai, dalys gontinių stogų tik skraido padangėse, rūksta...ir nurūko įstrižai miestą Šventosios link. Nustojus lyti einu pasižvalgyti. Nepriėjęs tos vietos regiu daugybę kareivių gatvėje besidarbuojančių. Slinkdamas artyn matai miesto sodne veik pusė nulaužtų ir su šaknimis išverstų medžių krūvose suversti guli. Toliau regiu: magistrato ir artimųjų namų stogai pusiau, o kitų ir visai nuplėšti. Dar toliau, Kauno gatvėje, ties bažnyčia, kokia dešimtis telegrafo stulpų nulaužta ir keletas šimtamečių  liepų skersai kelią suguldyta riogso. Šventoriuje guli apie dešimtį su šaknimis išrautų liepų. Bažnyčios stogas gerokai apdraskytas, bokšte langai su visais ramsčiais sudaužyti ir t.t. Už bažnyčios matyti du paviečiai-klaimai sugriauti, kurių stogų žymės nebelikę... Sodnai aplaužyti. Daržai kaip suvalkavoti – pilni visokių sienojų, lentgalių... Taip pat nukentėjo gaisrininkų namai su sargybos bokštu ir koks puskapis [apie 30] namų. Visame, maždaug 100 sieksnių platumo ruože išversta ir nulaužta daugybė visokių medžių, išdaužyta langų, nuversta keletas kaminų išgriauta sienų it t.t. [...] Žmonių užmuštų nėra. Mokyt. Ant. Leipus“. (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

Rugpjūtis
1921 m. „[...] Leisti eiti direktorių pareigas: Mackevičiui Mykolui – Ukmergės lenkų progimnazijos nuo š. m. rugpjūčio 1 d. [...]“. Nuo tos pačios dienos Ukmergės lenkų progimnazijos direktorius H. Charmanskis atleistas iš einamų pareigų. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. „Ukmergė. Rugpjūčio 15 d. Ūkmergėje buvo atidengimas atnaujinto buvusio prieš karą „Bajorų Kliūbo“ dabartine mada pavadinta „Inteligentų Kliūbas“./ Kliūbas atgaivintas tame pačiame bute ir tais pačiais nariais (tik keletui prisidėjus naujų) buvusio kliūbo, todėl nieko naujo atnaujindami neišgalvojo, kaip tuomet, taip ir dabar: restoranas su sveikinančiais gėrimais, bilijardai ir vienas kitas kambarys kortavimui. Atidengimui buvo surengta iškilminga puota, pakviesta daugybė buvusių senų kliūbo narių ir šiaip lankytojų, visos apylenkės dvarininkai ir keletas lietuvių inteligentų. Kiti gi visi Ūkmergės lietuviai inteligentai nepripažinti vertais įžengti į tą kliūbą: jie ne tik nebuvo kviečiami, bet ir neleidžiami. Iniciatoriai atgaivinimo senos „Bajorų Kliūbo“ idėjos ir daugiausiai šiame reikale pasidarbavo p. Šabinėkas [?], p. Kvieska ir p. Kerpė. Pirmasai Social. liaudininkas, antras valstiečių Sąjungos narys, o trečiasis bala žino, turbūt biurokratiško plauko./ Laike puotos kėlė taures ir šaukė, klykė valio!/ Aš gi ten būdamas kitaip šaukti negalėjau, bet išėjęs iš kliūbo, nuo vardo visų ten buvusių lietuvių ne „patentuotų“ darbo inteligentų sušukau: Valio! Lai tegyvuoja mūsų naujų aristokratų su senais aristokratais susivienijimas. Valio!/ Ilgiausių metų, geros kloties ir pasisekimo nors... kortuojant. Mes gi tais „progreso“ keliais neisma.   Titnagas.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „[...] Kun. Lagį Povilą patvirtinti Ukmergės gimnazijos kapelionu nuo š.m. rugpjūčio m. 16 d.“ (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. rugpjūtis. „UKMERGĖ. (Eltos kor.). Ukmergės miesto gyventojai mėgsta lenkiškai kalbėti, nors miesto apylinkės grynai lietuviškos. Ukmergės lenkiškumas paviršutinis, nebėra tipingų lenkų ir karštų endekų. Jei spręsti sulig rinkimais į miesto Tarybą, tai žydų bus kiek daugiau, kaip krikščionių. Kadangi mieste skaitosi gyventojų daugiau kaip 10000, tai miestas valdosi apskrities teisėmis./ Miesto gyventojai verčiasi smulkia prekyba, amatais, valdininkauja, ūkininkauja, todėl nėra aiškaus pasiskirstymo į sluoksnius ir kandidatų sąrašai į miesto tarybą sustatomi prisilaikant ne vien ekonominio dėsnio – žymų vaidmenį vaidina ir tautiškumas./ Sulig buvusios tarybos sąstatu, miesto veidas taip atrodė: 19 vietų turėjo žydai, tai bus pirkliai, amatininkai, namų savininkai; 7 vietas – lenkai namų savininkai ir stambieji ūkininkai, ir 9 vietas – lietuviai – valdininkai, ūkininkai, amatininkai ir darbininkai./ Buvusioji miesto valdyba buvo sudaryta koalicijos pamatais: lietuvių frakcijai davė burmistrą, o žydai ir lenkai po vieną valdybos narį. Pirmas burmistras buvo Pr. Kuzma, atsisakius jam, išrinko p. Dirmontą./ Ponas Dirmontas yra prisiekusysis advokatas ir vokiečių laikais pasidarbavo įkurdamas lietuvių gimnaziją ir mokyklą, bendrai imant, buvo žinomas kaip geras lietuvis, net ir už tai nuo bolševikų nukentėjęs, nes iš Ukmergės buvo išvežtas, kaip įkaitas./ Kadangi p. Dirmontas užėmė miesto valdyboje p. Kuzmos vietą, prideramą lietuvių frakcijai, ir net frakcijos vardu buvo pakviestas, tai lietuvių frakcija p. Dirmontą skaitė savo žmogumi ir tikėjosi, kad jis rems frakcijos reikalavimus, bet išėjo kitaip. Lietuvių frakcija, norėdama geriau sutvarkyti miesto ūkį, spyrė valdybą veikliau dirbti, rodyti daugiau iniciatyvos ir, bendrai imant, reikalavo platesnio kuriamojo darbo. Toks lietuvių nusistatymas p. Dirmontui nepatiko: pirma, versdamos advokato praktika, neturėjo laiko atsidavęs dirbti miestui, antrą, jo būdas netinka kuriamajam darbui; p. Dirmontas pradėjo linkti prie žydų ir lenkų, ir eiti iš vieno su jais. Kadangi žydų ir lenkų frakcijos nesiėmė kuriamojo darbo, gyveno tik tai dienai, ir dirbo tik tai, ką įsakė valdžia, tai p. Dirmonto nuotaikai jų frakcijų nusistatymas labai patiko, nes palikus miesto ūkį valdybos nariams, galima užsiiminėto praktika ir nereikia dėl miesto ūkio galvos sukti./ Galutinai lietuvių frakcijai pritrūko kantrybės, kai svarstė 1921 metams sąmatą. Lietuvių frakcija pasiūlė didesnes sumas įnešti sąmaton švietimo, socialės apsaugos ir miesto gerovės reikalams. Žydų pirklių ir lenkų namų savininkų frakcijos tą reikalavimą atmetė. Karti su žydais ir lenkais balsavo ir p. Dirmontas./ Lietuvių frakcija, matydama, kad miesto valdyboje pridera viena vieta jos nariui, pareiškė p. Dirmontui nepasitikėjimą ir pareikalavo, kad p. Dirmontas atsisakytų nuo burmistro vietos. P. Dirmontas, paaiškinęs, kad jau nepriklausąs lietuvių frakcijai ir kad lietuvių frakcijos reikalavimai neturi reikšmės, pasiliko burmistrauti. Lietuviai miesto valdybos veikimu, tikriau neveiklumu baisiai pasipiktinę ir iš tikrųjų yra kuo piktintis: gatvės nešvarios, šaligatviai suirę, sodai apleisti, kuro ir maisto produktų kainos nenormaliai didelės, visam mieste dėl 12000 gyventojų vos tik 4 pradedamosios mokyklos ir lietuvių mokykla taip prikimšta, kad vaikai dviviečiuose suoluose sėdi po keturis ir net ant langų [palangių?], miestas neturi salės, bet yra 24 smuklės./ Miesto ūkis vedamas savotiškai. Sėdi valdybos narys, žydų frakcijos atstovas p. Goldbergas, apsisodinęs sūnumi ir žentu, ir veda visas pinigines operacijas, ir statistikos žinias,  kadangi p. Goldbergas senas miesto gyventojas, tai jis miestą gerai žino ir jam nereikia sistematizuotų statistikos žinių: kam dar popierį gadinti, kai ir taip jis žino, kas kur gyveno, kiek turi ir ką veikia? Ir jei tarybos posėdy p. Goldbergo paklausi žinių, tai jis duos iš savo galvos, sulig reikalu:  jei nori prie dviejų aptiekų atidaryti trečią, tai gyventojų bus daugiau  kaip 12000; jei reikia paskolą išskirstyti, tai tik 8000; o jei kas paabejotų, kad miestas neteisėtai naudojasi apskrities teisėmis, tai gali patvirtinti, kad miesto gyventojų nemažiau kaip 10000. Bet kiek gyventojų iš tikrųjų yra mieste, tai gal nekas nežino, nors buvo gyventojai surašinėjami kelis kartus. Jei reikia paskirstyti mokesčius, tai krautuvėlių vos tėra 300, o  kai geras ūpas ir apie mokesčius nekalbi, tai arti 500./ Buvusioji miesto taryba ir valdyba labai dideli patriotai, kad prisiėmė išpirkti paskolos [valstybės] 300000 auks. [Ukmergės miestas?], o miestas iki šiol vos 30000 auks. išpirko./ Paskutiniai rinkimai davė tokius pat vaisius, tik tas skirtumas, kad rinkimuose dalyvavo „darbininkų“ sąrašas, kuris gavo dvi vietas, todėl likusios vietos taip  pasiskirstė: žydai gavo 17, lenkai – 6, lietuviai – 10; Kalbant apie lietuvių frakciją, turiu omeny ne tiek kalbą, kiek dvasią./ P. Dirmontas taip nepopuliarus mieste, kad nei viena grupė nedrįso išstatyti jo kandidatūros į miesto tarybą./ Žydai taip pamilo p. Dirmontą ir jo tvarką, kad būtinai nutarė vėl išrinkti jį į burmistrus. Mat žydams p. Dirmontas tuo brangus, kad būdamas lietuviu, gali būti iškaba ir nekliudyti pirkliams „gešeftą“ varyti. Žydai paragavę valdžios ir turėdami tokią brangenybę, kaip p. Dirmontas, būdami taryboje daugumoje, darosi drąsesni, su lietuvių frakcija nenori turėti nieko bendro, net, susitarę su lenkais, neįsileidžia į valdybą nario iš lietuvių frakcijos./ Į miesto valdybą tik trečiame posėdy tapo išrinkti: burmistru p. Dirmontas, nariais – žydų frakcijos buvusios valdybos narys p. Goldbergas ir lenkų frakcijos p. Radvilavičius, caro laikų miesto darbuotojas ir greta mandagumo niekuo nepasižymėjęs./ Lietuvių frakcija dėjo pastangas išardyti triumviratą ir pravesti iš savo frakcijos į valdybą vieną narį. Frakcija žino, kad vienas valdybos narys tarp dviejų letargijos darbuotojų mažai ką padarys, bet vis dėlto šiek tiek galėtų juos pajudinti. Kadangi lietuvių frakcija matė, kad narys nepraeis į valdybą, tai atsisakė rinkti valdybą ir per valdybos rinkimus išėjo iš posėdžių salės./ Įdomu, kad išrinktosios valdybos narių kandidatūras pastatė tik žydų frakcija, o lenkai, nieko neišstatydami, tik balsavo už išstatytus kandidatus.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Ukmergė. L. V. S. kuopa rugpjūčio 21 dieną mieste surengė spektaklį-koncertą. Buvo vaidinta „Dumblynė“. Apskrities valdybos narys p. Petraitis ir apskrities valdybos raštininkė p. Jakunienė padainavo solo. Ligi šio laiko Ukmergėje nepasisekė sudaryti choro ir kuopa savo vakarui turėjo chorą gabenti iš Kovarsko./ Vakaras buvo įvairus ir pasisekė visais atžvilgiais: neblogai suvaidino, ypač patiko p. Petraičio dainavimas; ir spektaklis davė kuopai 1400 auks. pelno.   Ukmergiškis.“ (Lietuvos ūkininkus. – 1921.)

Rugsėjis
1921 m. nuo rugsėjo 1 d. Ukmergės žydų realinėje gimnazijoje leista eiti mokytojų pareigas Goldoftui Moizei, Kalnikovui Beniaminui, Vištineckiui Nachmanui, Sifronui Faivušui, Goldoftienei Šulamai ir Feldui Izr.[-aeliui]. Mokytojai Kasoveras Leiba ir Julijonas Buožis nuo rugsėjo 1 d. atleisti iš mokytojų pareigų. (Švietimo darbas. – 1922.)

1921 m. Ukmergės gimnazijoje leista eiti mokytojų pareigas Pinigiui Domui, Ignatavičiui Juozui, Silenskiui Antanui (nuo rugsėjo 1 d.) bei Žilinskui Antanui ir Pietrikui Konradui (nuo rugsėjo 12 d.); Ukmergės gimnazijos mokytoja Rakickaitė Marija nuo rugsėjo 1 d. perkelta į Marijampolės gimnaziją. (Švietimo darbas. – 1922-3/6. – Nr. 3-6. – P. 521, 522.)

1921 m. rugsėjis. „Ukmergės Miesto Valdyba pernai sudarę trijų tautų atstovai: burmistras – lietuvis adv. Dirmontas, kitu du – lenkas ir žydas. Taryboje didžiumą sudaro žydai. Šių metų rinkimai davę vaisių: žydai – 14 [?] vietų, lietuviai – 10, lenkai – 6 ir prof. darbin. sąjung. – 2. Lietuviai šįmet Dirmonto nebestatę kandidatu į burmistrus – jis, turėdamas pašalinių darbų, nepasistengęs išplėsti miesto ūkio ir balsavęs sykiu su žydais ir lenkais prieš padidinimą išlaidų sąmatos švietimo, socialės apsaugos ir miesto gerovės reikalams. Tų pačių frakcijų balsais jis išrinktas ir dabar burmistru, lietuvių frakcijos atstovo neįsileista į valdybą. („Laisvė“).“ (Sietynas. – 1921.)

1921 m. „Rugsėjo mėn. suimtas valsčių ir apskričių komunistų kuopelių organizatorius Petras Jurevičius, kuris likviduojant Ukmergės „podraikomą“ buvo pabėgęs ir pasislėpęs.“ (Darbininkas. – 1922.)
 
    1921 m. rugsėjis. „Ukmergė./ Miesto kultūros ir gerovės reikalai per tuos metus pažengę pirmyn. Palyginus šių metų ir pernykščių sąmatą matyti:/ 1920 m. / švietimo reik. 26000 a./ soc. apsaug. 28400 a./ miesto gerovė 6100 a./ 1921 m./ švietimo reik. 154900 a./ soc. apsaug. 49320 a./ miesto gerovė 21800 a./ Mieste veikia 8 mokyklos – 3 gimnazijos ir 5 liaudies mokyklos, kurios turi iš viso 15 komplektų. Miesto Valdyba moka butpinigius mokytojams neturintiems prie mokyklų butų./ Smuklių Ukmergėje yra 24. Burmistrui B. Dirmantui įnešus Tarybon pasiūlymą neleisti daugiau mieste smuklių, prieš tai balsavo visa lietuvių frakcija, išskyrus vieną./ („Laisvė“).“ (Sietynas. – 1921.)

1921 m. rugsėjis. „Parsiduoda/ Ukmergėj pirmos rūšies viešbutis su visu įtaisymu ir restoranas su biliardu. Sužinoti Ukmergė „Vilniaus“ viešbutis.“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. rugsėjis. Laikraštyje „Laisvė“ išspausdintas Ukmergės burmistro B. Dirmanto ir valdybos nario B. Goldbergo pasirašytas tekstas, kuriame paneigiama daug šio laikraščio 185 numeryje išspausdintų teiginių: nurodoma, kad B. Dirmantas 1920 m. tapo burmistru ne dėl to, kad burmistro vieta „priguli“ lietuvių frakcijai, o todėl, kad rinkimuose gavo daugiausiai balsų; B. Dirmantą tapti burmistru pasiūlė ne viena lietuvių frakcija, o visos (lietuvių, lenkų  ir žydų), jam sutikus, visos vienbalsiai balsavo „už“, o burmistras B. Dirmantas, norėdamas būti visiškai bešališkas, netapo nė vienos iš frakcijų nariu. Straipsnyje paneigiama, kad tik viena lietuvių frakcija rūpinasi švietimui, socialiniams reikalams ir miesto tvarkymui skirtų lėšų padidinimu – būdama miesto taryboje mažuma, šį frakcija to negalėtų padaryti, o 1921 m. miesto biudžeto asignavimai šioms sritims yra tokie: švietimui – 154940 auksinų (buvo – 26000), socialinei apsaugai – 49320 (28400), miesto gerovei – 21800 (5100). Taip nusprendė visos į miesto tarybą įeinančios frakcijos. Patikslinama, jog mieste yra ne 4, o 8 mokyklos: 3 gimnazijos ir 5 liaudies mokyklos, iš viso 15 komplektų. Lietuvių liaudies mokyklai „atiduotas vienas iš geriausių neužimtų kariuomenės namų, o kad vaikams per ankšta, tai kalta viena iš mokytojų, kuri užima savo reikalams vieną iš geriausių mokyklos kambarių apie ką buvo ne kartą pranešta mokyklos vedėjui. Miesto Valdyba moka butpinigius, neturintiems prie mokyklos butų mokytojams.“ Mokykloje mokosi apie 80 mokinių, dalis jų ne iš miesto, o iš aplinkinių kaimų ir miestelių. „Neatsako teisybės žinia, kad mieste nėra salės, nes „Aido Draugija“ užima salę ir joje būna visi vakarai ir koncertai./ Kas link žinios, kad mieste yra 24 smuklės ir mažai mokyklų, tai reikia paaiškinti, kad pilietis Dirmantas po savo išrinkimo Burmistru įnešė Tarybon pasiūlymą neleisti daugiau mieste smuklių, bet prieš tą pasiūlymą balsavo visa lietuvių frakcija, apart vieno tik atstovo p. Lubino, ir dauguma balsų tas pasiūlymas buvo atmestas.“ Patikslinta miesto tarybos sudėtis: 18 atstovų – žydai, 9 – lietuviai, 8 – lenkai, vienas vokietis. Nurodyta, kad lenkų atstovai siūlė savo atstovą į viceburmistro vietą ir jų atstovas J. Radvilavičius buvo į ją išrinktas. Paminėta, kad 1920 m. B. Dirmantas burmistru buvo išrinktas vienbalsiai, o 1921 m. prieš jo kandidatūrą balsavo tik vienas tarybos narys. Taip pat, vienam iš tarybos narių (mokytojui Kvieskai) pareiškus nepasitikėjimą burmistru, visi tarybos nariai, išskyrus tik V. Kvieską, balsavo prieš... (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Rugsėjo 13 d. Ukmergėj susekta slapta karo šnipų organizacija, veikusi Želigovskio naudai. Toje organizacijoje dalyvavo Ignas Uščevskis, buvęs lenkų kariuomenės poručnikas, Ukmergės gyventojas Aleksandras Gudanavičius ir jo žmona Antanina ir Ukmergės komendantūros raštininkas Aleksandras Ivanauskas. Kratant rasta karo žemėlapis, kuriame pažymėta mūsų N divizijų kariuomenės dalių paskirstymo vietos, keletas raštelių dėl pinigų gavimo už „darbus“, kariuomenės parado fotografija, apie 40 Lietuvos kariuomenės karininkų fotografijų, keletas kariuomenės įstatymų. Visi suimtieji asmenys prisipažino esą kalti ir nuteisti: Uščevskis 2 metams sunkaus kalėjimo, Ivanauskas 15 metų, Gudanavičius iki gyvos galvos ir Gudanavičienė 4 metams.“ (Lietuva. – 1922.)

1921 m. rugsėjis. „Ukmergės apskrity ruošiamos dvi Žemės Ūkio – kilnojamos parodos; pirmoji š. m. rugsėjo 26 Ukmergės mieste ir antroji rugsėjo 28 d. Vaitkuškių dvare Pabaisko valsčiaus, 4 kil. Nuo Ukmergės m. Į parodas priimami gyvuliai, paukščiai, javų ir daržovių sėklos, namų dirbimai ir kiti eksponatai, surišti su žemės ūkiu. Parodos prasideda 9 val. rytą ir baigiasi tą pačią dieną.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. rugsėjis. „Ūkmergė. Bolševikų-komunistų partija Lietuvoje, nepajėgdama pati viena savo atstovų pravesti į savivaldybių įstaigas, susidėjo su žydų bolševikišku „Bundu“. Tokios „vestuvės“ pastebėtos ne tik Ūkmergėj, bet ir kitose Lietuvos vietose. [...]“. (Darbininkas. – 1921.)

1921 m. „Ukmergė (Eltos kor.). Rugsėjo 26 d. Ukmergės mieste įvyko žemės ūkio paroda. Buvo  išrinktas parodos Komitetas ir 4 ekspertų komisijos: gyvulių, arklių, sėklų ir namų išdirbinių. Paroda nepavyko, nes namų išdirbinių suvis nebuvo. Parodoje buvo arklių nuo 3-jų met – 2, kumeliukų iki 1 metų – 2, kumelių 5, avių 3; rugių ir kviečių sėklos, kopūstų, runkelių ir pašarinių ridikų. Arklių grynos veislės, daugiausia vietos pagerintos veislės./ Pil Končia iš Lukinės dvaro Siesikų valsč. gavo I-mos rūšies pagyrimo lapą už avelės gryno kraujo šovdovo veislės. Juozas Danielius iš Kaušų kaimo Ukmergės valsč. gavo pirmos rūšies pagyrimo lapą už pusės kraujo Brabansumo veislės kumelę, Končia taip pat gavo II rūšies pagyrimo lapą už poltuško rugių sėklas ir J. Gailiušis iš Ukmergės miesto gavo II rūšies pagyrimo lapą už skendarfo rūšies runkelius.“ (Laisvė. – 1921.)

Spalis
1921 m. spalis. „Ukmergė. [...]. Sugautus Ukmergės lenkų šnipus: pil. Uscianskį, Ivanauską, Gudanavičių ir Gudanavičienę N. karo lauko teismas savo š.m. rugsėjo 23 d. posėdy nuteisė: pil. Gudanavičių kalėti iki gyvos galvos, Uscianskį kalėti 20 metų, Ivanauską kalėti 15 metų ir Gudanavičienę kalėti 4 metus. Ukmergiečiai teismo nusprendimu labai nepatenkinti, nes, esą, per maža bausmė už taip aiškų ir didelį nusikaltimą. Sąryšy su šia byla milicijos uždaryti pil. Uscianskio ir pil. Ivanausko restoranai Ukmergėje.“ (Vienybė. – 1921.)

1921 m. spalis. „Ukmergėje atidaryta aliejaus dirbtuvė, kuri per dieną išspaudžia 6 pūdus aliejaus. Aliejus valgymui parduodamas vietoje po 9 a. svarui. Sėmenis b-vė perka po 72-76 a. [už pūdą (16,38 kg)]“. (Sietynas. – 1921.)

1921 m. „Ukmergė. 1921 m. Spalio 13 d. įvyko Vartotojų B-vių susivažiavimas, kuriame dalyvavo įgaliotiniai nuo 13 b-vių. Vienbalsiai tapo išrinktas susirinkimo pirmininku pil. Balys Mališauskas, sekretorium Tomas Aviža. Centro Valdybos narys pil. Sulčys pateikė tokią dienotvarkę:/ 1) Ukmergės [Kooperatyvų] sąjungos likvidavimas. 2) Pranešimas apie L. K. B. S. [Lietuvos kooperacijos bendrovių sąjunga] darbuotę./ 3) Skyriaus vedėjo pranešimas apie skyriaus darbuotę./ 4) Pranešimas iš vietų./ 5) Instruktavimas ir propaganda./ 6) Einamieji reikalai./ Instruktorius Brazaitis pranešė apie buvusios [Ukmergės Kooperatyvų] Sąjungos padėtį. Susirinkimas nutarė išrinkti likvidacijos komisiją, kuri bus apmokama iš lėšų buvusios Sąjungos. Likvidacijos komisijon išrinkti: Daniūnas, Čekanavičius, Dziena ir kandidatu B. Mališauskas, kurie greitu laiku turi galutinai likviduoti buvusią Sąjungą./ Centro Valdybos narys pil. Sulčys plačiai pranešė apie L. K. B. S-gos darbuotę  ir ragino visas [Ukmergės apskrities?] bendroves prisidėti prie L. K. B. S-gos [Ukmergės?] Skyriaus, nutarta: būtinai prisidėti prie L. K. B. Sąjungos, 7 už ir 3 susilaikė, B-vė sutiko įnešti stojamąjį mokestį ir pajų. [Ukmergės kooperatyvų sąjunga likvidavosi ir oficialiai (minimas jau nuo sausio) tapo L. K. B. S. skyriumi]./ Ukmergės skyriaus vedėjas pil Meilus paaiškino apie skyriaus veikimą ir prašė bendrovių duoti iš anksto nurodymų, kurių ir kiek prekių reikalinga bendrovėms. Bendrovės sutiko./ [...] Susirinkimas pageidauja, kad esamoji taryba iš Veprių klebono kun. Prano Mirskio, Prano Daniūno ir Balio Mališausko ir toliau tęstų savo darbuotę.“ (Talka. – 1921.)

1921 m. nuo spalio 21 d. Ukmergės gimnazijos mokytojui Konradui Pietrikui leista eiti ir Ukmergės lenkų progimnazijos mokytojo pareigas. (Švietimo darbas. – 1922.)

1921 m. „Spalių 22 d. įvyko Ukmergės Apskrities Valdybos sukviestas valsčių valdybų narių ir sekretorių suvažiavimas. Suvažiavimas tęsėsi dvi dienas. Dienotvarkėje buvo numatyta visa eilė įvairių klausimų savivaldybių administracijos, ūkio, raštvedybos, atskaitomybės, švietimo ir socialinės apsaugos ir kit. tvarkymo reikalai. Suvažiaviman apsilankė visų 18 apskrities valčių atstovai, viso per 60 žmonių. Be to, buvo pakviesti visi vietos valdžios atstovai ir  iš centro atsilankė Savivaldybių Dep. valdininkas J. Naujokas ir valsčių skyriaus viršininkas V. Marcinkus [...]“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. spalio 29 d. į Ukmergę perkeltas 2 D. L. K. Algirdo pėstininkų pulkas. Pulke tuo metu buvo apie 500 kareivių ir 20 karininkų. Po keleto dienų pulkas išžygiavo į Giedraičius. (Lietuva. – 1927.)

1921 m. spalis. „Ukmergė. „Šviesos“ knygynas. Čia nesenai įsikūrė naujas knygynas „Šviesa“. „Birutės“ viešbučio namuose, kur buvo pirmiau komendantūra. Šis knygynas žada turėti įvairiausių knygų ir jų kaina bus prieinama. Knygynas padės įsitaisyti knygynus valsčių savivaldybėms, kaimams ir jaunimo  kuopelėms. Jame galima gauti visi laikraščiai. Taip pat galima nusipirkti pavienių numerių ir užsisakyti ilgesniam laikui „Lietuvos ūkininkas“, „Varpas“, jų leidiniai ir k. laikrašč./  B. J.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1921.)

Lapkritis
1921 m. „[...] Švenčionių apskr. prad. mok. instruktorių Joną Lazauską nuo š. m. lapkričio m. 1 d. perkelti į Ukmergę, pavedant jam laikinai eiti tos apskrities instruktoriaus pareigas [ankstesnis instruktorius Steponas Češūnas paskirtas instruktoriumi į Kėdainių apskr.]“. (Švietimo darbas. – 1921.)

1921 m. lapkritis. „Ukmergė. Nežinau ar rasis kitas Apskrities miestas taip nešvariai užlaikomas, kaip Ukmergė./ Jau privažiuojant prie miesto dar gana tolokai jauti dvokiantį kvapą,  kuris riečia nosį./ Gatvės pilnos nešvarumo; krautuvės apleistos, nešvarios; valdišk. įstaigų kiemai, net įstaigų būstai, negali pasigirti švarumu. Trotuarai išyrę, aplūžę – baugu vaikščioti. Krautuvių iškabų daug netaisyklingai parašytų, pav. Daugpilio gatvėje ant vienos krautuvės iškabos parašyta „Gamnomoji“ vietoj „Gaminamoji“. Šaligatviais pardavinėjami vaisiai ir kiti valgomieji daiktai niekuo nepridengti, rasit, tik storai dulkėmis. Visa tai daro baisiai nemalonų įspūdį. Tuo tarpu Ukmergė – tai Apskrities Valdžios Centras. Čion Apskrities Viršininkas, Milicijos Vadas ir daug kitų nemažų valdininkų. Jei miesto Valdyba mažai rūpinas ir nieko nedaro, pravartu būtų, kad jie daugiau kreiptų į tai domės ir savo parėdymais paskatintų miesto Valdybą tinkamai eiti savo pareigas.   X.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. lapkričio 14-15 d. Ukmergėje vyko apskrities tarybos posėdis. Dalyvavo 17 iš 25 tarybos narių. Nutarta: rekvizicijos reikalais taryba nusprendė gyvulius mėsai imti tik nuo 7 pūdų [apie 114 kg] svorio, patvirtinti apskrities ligoninės sąmatą – 724881,50 auksino. Taryba nustatė vieno ligonio gydymo dienos kainą – 25 auks., nusprendė, jog už visu ligonių gydymą turi būti mokama, už neturtingus mokėti turi valsčių savivaldybės. Prostitučių gydymo kaina dienai – 40 auks., už gydymą turi mokėti valsčių savivaldybės, tačiau taryba nepritarė siūlymui prostiručių gydymą branginti dar 34 %. Siekiant padidinti apskrities pajamas taryba nusprendė prašyti Vidaus reikalų ministerijos leisti perimti savivaldybės naudai pusę mokesčio už ginklų laikymą, nustatyti smuklių mokesti: I – rūšies – 1200 auks. [metams?], II rūšies – 600 auks., III rūšies – 300 auks. ir pusę šio mokesčio skirti apskrities, pusę valsčių savivaldybėms. Nutarta 1922 m. pastatyti dviejų komplektų „mažąsias mokyklas“ Žemaitkiemyje ir Kurkliuose bei vidurinę mokyklą Gelvonuose, stengtis aprūpinti mokyklas baldais ir mokymo priemonėmis. „Žemės ūkio kultūros reikalais taryba paveda valdybai išnaudoti esančias privačias jėgas, skirti žiūrint galimumo lėšų: žemės ūkio mokyklos įkūrimo fondui, paskaitoms, bandymams, žemės ūkio parodoms, stipendijų  išlaikymui ir apskrities agronomams samdyti.“ Nutarta Ukmergėje įsteigti gyvulių gydymo ambulatoriją, o apskrityje nors kelis gyvulių gydymo punktus. Sąmatos 1922 metams nuspręsta netvirtinti, dėl infliacijos apskrities valdybos tarnautojams skirti vienkartinę algos dydžio pašalpą. Pritarta Veprių valsčiaus tarybos norui panaikinti Veprių valsčių dėl mažo gyventojų skaičiaus, jo plotą išskirstant gretimiems valsčiams. Pradžios mokslo departamento ir apskrities švietimo komisijos pastangomis nuo spalio 22 d. Ukmergėje pradėjo veikti metiniai mokytojų kursai, juos lankė 26 lankytojai: 17 merginų, 9 vaikinai. (Lietuva. – 1921.)

1921 m. „Ek [Eltos korespondentas?]. Ukmergė. Lapkričio 15 d. bendrovė „Inkaras“ pradėjo duoti miestui elektros šviesą iš savo turbinos. Elektros reikalams pastatyta turbina 65 pajėgų [AJ – arklio jėgų (galių)?]. Bendrovė šįmet tame pačiame tvenkiny yra pastačiusi dar turbiną 45 pajėgų, kuri bus panaudota malūnui. Malūnas dar nepastatytas, bet greitai bus pabaigtas. Bendrovė taiso taip pat lentpjūvę./ Mieste yra Krikūno ir Ko malūnas garu varomas. Malūnas labai gerai įtaisytas, dirba trim pamainomis ir per parą sumala 400-500 pūdų miltų. Malūne tarnauja 12 darbininkų, po 4 kiekvienai pamainai. Prie malūno yra lentpjūvė.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Ek. Ukmergė. Lapkričio 18 d. įvyko Ukmergės miesto tarybos posėdis. Darbotvarkė patiekta iš 11 klausimų, kurių tame posėdyje svarstyta tik 4./ Rugpjūčio 20 d. „Laisvėje“ tilpo straipsnis „Iš Ukmergės padangės“. Kadangi tame straipsnyje paliesta miesto tarybos darbuotė, tai tarybos nariai pasijuto įžeisti, išrinko komisiją, kuri turėjo  ištirti straipsnyje iškeltus faktus ir sustatytą rezoliuciją pasiųsti „Laisvės“ redakcijai. Komisija ruošia rezoliucija šia prasme: straipsnis pilnas fantazijos, asmeninių autoriaus prasimanymų ir žadinąs mieste gyvenančių tautų neapykantą, bet komisija savo rezoliucijos niekuo nemotyvavo. Lapkričio 18 d. posėdy Komisija  prie pirm sustatytos rezoliucijos pridėjo paaiškinimus. Tuo klausimu debatų nebuvo leista, nors vienas tarybos narys nurodė neteisingus faktus paaiškinimuose. Rezoliucija priimta 13 balsais, 9 susilaikė./ Dėl brangenybės [infliacijos] nutarta miesto valdybos tarnautojams iki Naujų Metų pridėti 100% algos./ Miestas turi 200 ketvirtainių malkų,  kurios miesto ūkio reikalams nereikalingos, todėl nutarta parduoti savo kaina po 82 auks, ketvirtainiui neturtingiems miesto gyventojams./ Daug ginčų sukėlė „Kulturlygos“ prašymas subsidijos 4100 auks. mėnesiui palaikymui vaikų našlaičių prieglaudos. „Kulturlyga“ yra pažangiųjų žydų draugija ir nesugyvena su žydų bendruomene, kurioje daugumą sudaro sioniukai [sionistai?]. „Kulturlygos“ pranešimu, ji iki šiol išlaikanti 12 vaikų ir lėšų daugumą gaudavus iš Amerikos. Kadangi iš Amerikos dabar negaunanti, o bendruomenė net atsakymo neduodanti į jų prašymus, todėl „Kulturlyga“ ir kreipėsi į miesto tarybą. „Kulturlygos“ prašymą svarstė finansų komisija ir tarybos plenumui patiekė sulig prasmės rezoliuciją. Kadangi žydų bendruomenė jungia žydus ir rūpinasi žydų reikalais, tai žydų draugijos pašalpos iš miesto lėšų privalo prašyti per bendruomenę. Toks komisijos klausimo pastatymas ne visiems patiko. Ypač karščiavosi „Kulturlygos“ šalininkai, kurie net pabraukė, kad žydų bendruomenė nesanti visų miesto žydų gynėja. Iki šiol nei miestas, nei žydų bendruomenė neturi vaikams prieglaudos. Tuo klausimu nutarta paklausti žydų bendruomenės, ar ji sutiktų perimti prieglaudą iš „Kulturlygos“ ir ją  išlaikyti.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Ek. Ukmergė. Lapkričio 19 d. įvyko Ukmergės švietimo komisijos posėdis, kuriame dalyvavo naujai paskirtas instruktorius Lozoraitis. Pirmuoju posėdžio klausimu buvo nustatymas santykių tarp švietimo Komisijos ir instruktoriaus. P. Lozoraitis pareiškė, kad jis stengiasi dirbti pilnam kontakte su Švietimo Komisija./ Pirm buvęs instruktorius pasižymėjo savo dideliu neveiklumu. Praeitais mokslo metais iki kovo mėn. aplankė iš 48 mokyklų tik 13, todėl apskrities taryba nutarė prašyti Švietimo Ministerija atsiųsti veiklesnį. Apskrities Valdyba dar du kartus siuntė raštus, prašydama vykdyti gyveniman tarybos prašymą dėl instruktoriaus.“ (Laisvė. – 1921.)  

1921 m. „Ek. Ukmergė. Lapkričio 26 d. Moksleiviams šelpti draugija suruošė vakarą. Buvo vaidinta: „Likimo bausmė“ ir „Brangus Pabučiavimas“, taip pat dailininko Ignatavičiaus pastatyti du paveikslai: „Perkūnui auka“ ir „Kęstučio susitikimas su Birute“. Vakaras davė daugiau kaip 8000 auks. įplaukų; pelnas dar nesuskaitytas./ Pažymėtina, kad vakaran daug atsilankė lenkiškai kalbančios visuomenės, kuri į lietuvių vakarus nesilankydavo. Žydų gan mažai buvo, 2-3 asmenys./ Moksleiviams šelpti draugija susikūrė tik pirm 2  mėnesių. Tai bus tos draugijos pirmas darbas.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „Ek. Ukmergė. Lapkričio 27 d. darė pranešimus Steigiamojo Seimo atstovai: Kairys ir Gruodis. Pil. Kairys darė „Aido“ salėj, palietė Hymanso projektą, dėl kurio buvo priimta rezoliucija, reikalaujanti iš valdžios nepriimti to projekto. Toliau jis kalbėjo laukų darbininkų profesinės sąjungos reikalu./ Pil Gruodis darė pranešimą pradedamosios mokyklos bute. Jis organizavo į sąjungą krikščionis darbininkus./ Abu pranešėjai turėjo nedaug klausytojų: salėje gal buvo apie 200, mokykloje apie 100.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. lapkričio 27 d. Ukmergėje, “Aido” salėje vyko Žemės ūkio darbininkų profesinės sąjungos visuotinis suvažiavimas, nes “profesinė sąjunga, kurioj yra daugiau  kaip 300 narių, šiais metais buvo labai apsilpus savo darbe. Tą darbą sunkino pirmoj eilėj uoli mūsų žvalgyba. Tai jos rūpesčiu tuojau po rinkimų į savivaldybes buvo iškrėsta ir suimta Ukmergės apskrity kelios dešimtys žmonių, tariamųjų bolševikų. Tie areštai apgąsdino ir darbininkus. Bet dėl sąjungos neveiklumo nemaža buvo kaltės ir pačios valdybos. Naujai išrinkta sąjungos valdyba ne tik neįnešė gyvumo sąjungos gyveniman, bet ir pati rinkdavos vargais negalais.” Susirinkime dalyvavo apie 150 narių. Atvykęs iš Kauno St. Kairys kalbėjo apie Lietuvos valdžios derybas “dėl Lietuvos susidėjimo su Lenkais”. Susirinkimas po šio pranešimo priėmė rezoliuciją, kurioje protestuojama prieš bandymus susieti Lietuvą sus Lenkija. Susirinkimas nutarė stiprinti savo profesinės sąjungos veiklą, tad nutarta po trijų savaičių vėl kviesti visuotinį susirinkimą, kuriame būtų išrinkta nauja valdyba ir aptartas tolesnis sąjungos darbas. (Socialdemokratas. – 1921.)

1921 m. lapkritis. „Ek. Ukmergė. Ukmergės Miesto Valdyba labai pyksta, jei kas nors nurodo valdybos trūkumus. Ukmergės pradedamoji lietuvių mokykla turi tris mokytojus ir susikimšusi trijuose nedideliuose kambariuose. Dėl vietos stokos į mokyklą priimta 204 mokiniai, o kitiems teko atsakyti: jau daugiau, kaip 20 mokiniams atsakyta. Bet tie kurie lanko mokyklą, priversti sėdėti po 4 dviviečiuose suoluose.“ (Laisvė. – 1921.)

Gruodis
1921 m. „Ek. Ukmergė. Gruodžio 1 dieną sugavo milicija Širvintų nuovados viršininką, vežantį 16 pūdų sacharino./ Tą pačią dieną iš varžytinių pardavinėjo 4 karves, kurios sugautos [pardavinėjamos?] prekybos suvaržymo zonoje [Ukmergės apskrityje, kaip pafrontės zonoje, išliko neatšauktas karo stovis, kurio metu buvo apribota prekybos laisvė.].“ (Laisvė. – 1921.)

Nuo 1921 m. gruodžio 1 d. žydų draugijai “Ort” buvo leista įsteigti profesinę mokyklą ir tos mokyklos moteriškų drabužių skyriaus vedėja buvo patvirtinta Menucha Šapiraitė, 1914 m. baigusi Vilniaus Darbo savitarpio draugijos mokyklą. Mokyklos darbui vadovavo Žydų kultūrinė lyga, kuriai draugija “Ort” skyrė 30000 auksinų pašalpą. (LCVA; KM)

1921 m. gruodis. „Ežerėnų [Zarasų] Miesto Taryba nutarė protestuoti prieš imamą Ukmergės Miesto Valdybos ½ nuošimčio muito už pervežamas iš Kauno per Ukmergę plentu prekes. Mat didžiuma prekių į Ežerėnus eina per Ukmergę (gelžkeliu ir arkliais pro Abelius išeina toliau ir brangiau) ir Ežerėniečiai tuo būdu sukuria Ukmergę, patys iš to nukentėdami.“ (Sietynas. – 1921.)

1921 m. gruodis. „Ek. Ukmergė. Rugpjūčio mėnesį Ukmergėje atsidarė „Inteligentų Kliūbas“. Kol kas kliūbo veikimas reiškiasi šokiais ir tai tik šeštadieniais ir iš dalies sekmadieniais. Kliūbas išrašo laikraščius, bet įprastomis dienomis mažai kas skaito. Kliube galima kortomis ir biliardą palošti.“ (Laisvė. – 1921-12-04. – Nr.274. – P.3.)

1921 m. nuo gruodžio 6 d. Bertuliui Kaziui leista eiti Ukmergės gimnazijos mokytojo pareigas. (Švietimo darbas. – 1922.)

1921 m. gruodis. „Ek. Ukmergė. Ukmergės rinkos kainos tokios: karvė vidutinė 2000-2300 auks., vidutinis arklys – 6000 auks., svaras kiaulienos mėsos – 8 auks., sūdyto sviesto [svaras?] – 30 auks., šviežio – 40 auks., vienas kiaušinis – 5 auks., kiaulienos dešrų svaras 10 auks., papjauta žąsis – 35-40 auks./ Karvėmis šmuklis [spekuliacija?] tebeeina. Pavyzdžiui, vienas šmukleris dviem karvėm iš Panevėžio apskrities atvestom, uždirbo 2200 auks./ Ukmergės rinkon arklius atveda iš Kėdainių apskrities.“. (Laisvė. – 1921.)

1921 m. gruodis. „Ukmergė./ Apskr. Taryba patvirtino ligoninių sąmatą 724881 auks. sumoje. Ligonių gydymas apmokamas po 25 a. dienai, prostitučių – 40 a., už neturtingus moka savivaldybės. – [...] – Veterinarijos reikalu steigiama mieste gyvulių gydymo ambulatorija ir bent kelius punktus apskrity./ Dėl brangenybės Apskr savivaldybės tarnautojams nutarta pridėti 100% [atlyginimo priedus?] iki N. Metų. [...]/ Įsikūrė, Apskr. Šviet. Komisijai padedant, metiniai mokytojų kursai su 26 lankytojais (17 merg., 9 vyr.).“ (Sietynas. – 1921.)

1921 m. gruodžio 15 d. buvo įregistruota Ukmergės miesto butų samdytojų sąjunga. Sąjungos tikslai – “įvairių butų samdytojams sujungti, ginti jų reikalus, iškilus nesusipratimams tarp namų savininkų ir samdytojų”. Sąjungos valdyba (1921 m.): Mykas Šapiro, Juozas Rutkauskas,  Mauša Meškupas. (LCVA; KM)

1921 m. „Ukmergė. Gruodžio mėn. 18 dieną Mok. Prof. S-gos Ukmergės skyrius laikė susirinkimą. Buvo atvykę 23 mokytojai. Susirinkimas nutarė prašyti švietimo ministerijos pridėti brangymečiui nuo [1923 m.] Sausio mėn. 1 dienos po 50% prie pamatinės algos ir toliau kas trys mėnesiai brangymečio priedą normuoti sulig pirmosios reikmės prekių kainomis.“. (Lietuvos mokykla. – 1922.)

1921 m. „Gruodžio mėn. 20 d. 16 val. š. m. Ukmergės siaur./ gelžk. stoty skiriamos/ Varžytinės/ išnuomoti Ukmergės stoties bufetą 1922 metams./ Sąlygas galima sužinoti Siaurųjų Gelžkelių Tarnyboj/ Kauno stoty ir Jonavos stoty pas siaurojo gelžkelio/ viršininką“ (Lietuva. – 1921.)

1921 m. „Ek. Ukmergė. Nuo Lapkričio 15 d. Ukmergės miestui duoda elektros šviesą „Inkaro“ Bendrovė, kuri komisijos [koncesijos?] pamatais  pastatė ant Šventosios upės turbiną./ „Inkaro“ Bendrovė, imdama koncesiją iš Ukmergės miesto valdybos, pasižadėjo duoti šviesą 50% pigiau, kaip iki tol buvo. Bendrovė nevykusiai tvarkosi, nes daug gyventojų negali įsivesti elektros šviesos. Labiausiai verta didžiausio pasipiktinimo, kad Bendrovės kontoroje negalima susikalbėti lietuviškai. Bendrovė sudaryta akcininkų pagrindais. Yra akcininkų lietuvių, bet kodėl kontoroje tegalima vien rusiškai kalbėti, labai keista.“ (Laisvė. – 1921.)

1921 m. „[...] Patvirtinti Ukmergės žydų real. gimnazijos mokytojus: Magenzą Izraelį, Labakovskį Abraomą, Marką Judelį ir Melrą – visus nuo š. m. lapkričio 27 d./ Teodorą Šifroną, Levą Goldbergą ir Liliją Roselytę paskirtus įsakymu Nr. 563 šios gimnazijos mokytojais, išbraukti iš gimnazijos sąstato nuo dienos jų paskyrimo [...]“ (Švietimo darbas. – 1921.)