Ukmergės kultūros puslapiai

Gruodžio 2 d. Ukmergės kultūros centro dailės galerijoje buvo atidaryta Ukmergės dailės mokyklos mokinių darbų paroda „Žalia, žalia...“. Jau pats parodos pavadinimas asocijuojasi su sodria žaluma pursluojančiomis vasaros pievomis, įvairiažaliais laukais, kupliai tamsia medžių žaluma... Parodoje eksponuojamų darbų autoriams šis pavadinimas, tikriausiai, primena greitai tuštėjančius žalių dažų indelius, o gal dar kai ką, kas taip įdomu ir patrauklu „žalios“ jaunystės metais... Apibendrintą poetiškai – muzikinę viso to išraišką parodos atidarymo metu ir pateikė jaunatviškos muzikos trio – E. Lylaus, M. Nugaras, R. Dambrauskaitė.

Tačiau jei kalbėti be gražbylystės ir patetikos - parodoje eksponuojama geriausia iš to, ką per du paskutiniuosius vasaros plenerus (pranc. plein air – atviras oras) Ukmergėje, Vepriuose ir Rokiškio rajono Salų miestelyje matė ir didesniuose ar mažesniuose popieriaus ar kartono lakštuose fiksavo mokykloje dailės mokslus "kremtantys" moksleiviai. Parodoje eksponuojami 124 moksleivių darbai, tačiau tai tik nedidelė dalis to, kas nudirbama per tas kelias plenerui skirtas dienas. Plenerai nėra kurorto ar poilsiavietės atitikmuo – jų metu moksleiviai ir mokytojai intensyviai dirba, mokydamiesi ir mokydami vaizduoti gamtos motyvus, atviras erdves, pastatus ir pan. Tačiau suderinus kūrybinių darbų gausą ir reiklią atranką, galima suformuoti visiškai gražią kolekciją, parodą, ką šios parodos ekspozicija tik patvirtina. Joje daugiausiai demonstruojami tapybos darbai, atlikti pačiomis įvairiausiomis technikomis: guašu, akrilu, aliejiniais dažais, pastele, akvarele, tačiau pristatomas ir pluoštelis nedidelių tušu atliktų grafikos darbų. Savaip įdomu tai, kad parodoje eksponuojami darbai nėra visiškai tapatūs poetiniam parodos pavadinimui – didesnėje pusėje moksleivių darbų dominuoja įvairūs architektūriniai, urbanistiniai motyvai: Ukmergės senamiesčio fragmentai, Veprių ir Salų dvaro rūmų elementai ar pastatai. Tai, beje, gražiai paįvairiną pačią parodą, rodo platų vaizduojamų (ir savaip tyrinėjamų) objektų ratą. Vienintelė šios parodos „bėda“ yra tai, kad „įsiterpus“ tarp panašios tematikos, kolorito ir net formato darbų, sunku „skambėti“ kiekvienam iš atskirai paimtų parodos darbų (čia, žinia, visų tematinių parodų bėdos), todėl parodos žiūrovui siūlau pabandyti žvelgti į kiekvieną iš moksleivių darbų atsietai, nesidairant į jo kaimynus – tikrai atsiras galimybė pastebėti daugiau grožio, individualumo ir net... besiformuojančio profesionalumo. Apie tai, beje, parodos atidarymo metu kalbėjo ir tapytojas A. Vozbinas, pastebėjęs kad parodoje iš tikro yra labai daug stiprių darbų, o mokykloje gabių vaikų.

Jei jau užsiminiau apie parodos atidarymo metu išsakytas kalbas ir linkėjimus, tai pažymėsiu, kad jos nebuvo vien tik oficialios ir „apvaliai-tuščios“, kaip kad yra gana įprasta įvairiuose panašiuose renginiuose. Mokyklos direktorė B. Žilėnienė gana išsamiai nupasakojo plenerų reikšmę mokymo procesuose, paminėjo jų geografiją, besiformuojančias tradicijas, jai paantrino mokytoja I. Kiseliova. Jaukius ir šiltus žodžius mokyklos mokiniams ir mokytojams išsakė sesuo Rozalija iš Krikštėnuose įsikūrusio šv. Teresėlės vienuolyno, su kuriuo mokykla senai ir tampriai bendrauja, parodos autorius ir mokyklos kolektyvą pasveikino rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir sporto skyriaus atstovė I. Krikštaponienė. Mokyklos tarybos pirmininkas S. Vaičiūnas polemizavo su įvairiais savivaldybėje gimstančiais mokyklos pertvarkos planais. Be suaugusių „dėdžių ir tetų“ pasisakė ir moksleivė J. Pavasarytė. Tolesnės kalbos, diskusijos ir polemika jau vyko stoviniuojant prie konkrečių darbų ir gurkšnojant kavą ar limonadą... Belieka tikėtis, kad vasaros dangaus mėlis, laukų žaluma ir baltumu šviečiančios dvarų kolonos, „išrikiuoti“ kultūros centro galerijos salėse primins ne tiek prabėgusią trumpą vasarą, kiek šį nuostabiai gražų pasaulį, supanti mus net ir labai trumputėmis gruodžio dienomis.

Reprodukcijose - moksleivių A. Čečetaitės ir R. Kielaitės paveikslai.