Ukmergės kultūros puslapiai

Šventinės sueigos, skirtos Devintajai nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei, metu, balandžio 24 dieną, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje lankėsi kraštietė poetė, Nepriklausomos rašytojų sąjungos narė, Ona Miliukaitė-Delonienė. Gimusi Pivonijos seniūnijos Jačionių kaime, ji ir susitikimo metu bibliotekos salėje pirmiausia dairėsi savo gimtojo krašto žmonių, savo vaikystės draugių, su kuriomis, kaip pati sakė, buvo ir liko neišskiriamos. Pradėjusi rašyti gal 11 – 12 metų, būdama septintoje klasėje, ji išspausdino pirmąjį savo eilėraštį tuometiniame rajono laikraštyje „Tarybinis kelias“. Vadinosi jis „Tinginys“ ir buvo skirtas klasės draugui. Mokykloje liko ir pirmoji meilė. Onutė šypsodamasi prisipažino: važiuojant į Ukmergę, jai vis suvirpėdavo širdelė – o gal į susitikimą ateis ir jis, šitas berniukas? Pirmosios meilės salėje nebuvo, bet į renginį atskubėjo jos vaikystės draugės Regina Piešinienė, Virginija Tamuliūnienė, ir sunku buvo slėpti emocijas, tramdyti jaudulį ir susitikimo džiaugsmą – jis liejosi per kraštus.

Parašiusi tris poezijos knygas, neseniai Onute Delonienė išleido pirmąjį savo romaną „Geriausia diena – šeštadienis“. Pasakodama apie savo kūrybą, viešnia prisipažino, jog rašyti pradėjo tik netekus artimiausių savo žmonių. Tada visi jausmai liejosi eilėmis. „Nuo pat vaikystės galvodavau apie liūdnus dalykus ir mano poezija buvo labai moteriška, santūri. Taip gimė pirmosios eilėraščių knygos „Saulės jūra“, o po poros metų - „Vėrinys““, - pasakojo autorė. Tąsyk ji dar nežinojo, kad jos dukra laukiasi mažylio, bet vis atsirasdavo noras rašyti vaikiškai. Trečioji eilėraščių ir dainelių knygelė „Pienių vainikas“ buvo skirta vaikams. Ją iliustravo dailininkė dukra, o viršelio piešti nereikėjo – jį papuošė linksma, spalvinga anūkėlių Smiltės ir Mijos nuotrauka. „Dabar jau turiu ir anūką Ąžuolą!” – šypsodamasi sakė rašytoja, neatmesdama minties, jog galbūt kada nors naujai vaikiškai knygelei prireiks ir jo nuotraukos...

Onutės Delonienės romanas „Geriausia diena – šeštadienis“ vaikystės drauges, jos koleges Kauno Nemuno vidurinėje mokykloje, kur ji dirba bibliotekos vedėja, kitus pažįstamus gerokai nustebino savo drąsa, neva šokiruojančiu turiniu, savitu žvilgsniu į žmonių tarpusavio santykius. Viena jaunystės draugė susitikimo metu su šypsena pasakojo, kaip jos mama, perskaičiusi Onutės romaną, tiesiai šviesiai nusistebėjo, kokias „bliadstvas“ ji čia rašinėja... Nepatiko jos knyga ir rašytojui Kaziui Sajai, kuris parašė Onutei laišką ir tėviškai paauklėjo: girdi, taip gražiai įvaldžiusi žodį, kaip ji galėjo nueiti „tokio lygio“ stiliaus keliu? Ar ne laikas būtu grįžti prie rimtesnių knygų?

Komentuodama šias peripetijas, romano autorė tik šypsojosi, pripažindama, jog tokią temą savo knygai pasirinko tyčia, nes šiais laikais labai sunku sudominti leidyklą, kad ji imtųsi spausdinti tavo knygą. Klasika, lyrika, įprastais meilės romanais jau nieko nenustebinsi, reikia aštresnės intrigos, kuri priverstų krūptelėti, šokiruotų, pribokštų. Todėl O.Delonienė ir parašė štai tokią knygą. Tiesa, parašytas jau ir jos tęsinys „Meilės uostas – Nida“, tačiau leidykla kol kas atsisako ją leisti, teisindamasi sunkmečiu. „Jeigu meilėje yra du žmonės, tai ir knygos apie tą meilę turi buti dvi“, - paaiškino romano autorė, prisipažinusi, jog jau baigia parašyti ir trečiąjį savo romaną „Žydroji simfonija“. Tai bus, pasak jos, gyvenimiškas romanas su detektyvo elementais.

Renginyje dalyvavęs rašytojos vyras Algirdas Delonas akcentavo mintį, jog jie su Onute yra nepaprastai skirtingi žmonės, tačiau kūryba juos labai suartina. Kai žmona rašo, sakė sutuoktinis, visus darbus namuose atlieka jis – verda, skalbia, tvarko. Užtat žmona mielai padeda redaguoti Algirdui jo ruošiamus reportažus apie Lietuvą Argentinos lietuvių radijo stočiai „Ecos de Lituania“. Tai didžiulė lietuvių išeivių kolonija, įsikūrusi 60 kilometrų nuo šalies sostinės Buenos Aires, kurios radijo laidoje jau ketverius metus sėkmingai bendradarbiauja Algirdas Delonas, pasakodamas tautiečiams apie Lietuvos kultūrą, liaudies meną, papročius, jos žmones.

Onutė Delonienė prisipažino, jog dar turi labai daug kūrybinių sumanymų. Visą savo gyvenimą ji buvo panirusi į aktyvią veiklą: dirbo bibliotekose, viešbučio „Respublika“ administratore, net barmene Ukmergės restorane, vadovavo Kultūros centro teatro studijai. Parašė ne vieną pjesę, jos vadovaujami jaunieji artistai yra laimėję „Grand Prix“ moksleivių teatro konkurse. Jau dešimt metų Onutė Delonienė vadovauja savo mokyklos laikraščio „Vingis“ redkolegijai ir jaunųjų žurnalistų būreliui. Kadaise baigusi bibliotekininkystės studijas Vilniaus universitete, ji ne tik dalija knygos išmintį savo mokyklos jauniesiems skaitytojams. Kurdama pati, ji moko to ir savo būrelio narius, ugdydama jų kūrybinius gebėjimus, skatindama jų smalsumą. O savo kraštiečiams ukmergiškiams susitikimo metu viešnia pažadėjo: kita knyga bus apie jos vaikystes drauges gimtajame Jačionių kaime.

Melanijos Širvienės nuotrauka.