Ukmergės kultūros puslapiai

Gegužės septintąją dieną į Kultūros rūmų salę rinkosi įvairaus amžiaus teatro gerbėjai – buvo čia ir jaunimo, ir vyresniųjų. Spektaklis, skambiu pavadinimu „Literatūros pamokos“, pritraukė daug jaunimo. Pavadinimas intriguoja, įdomu, kokios gi tos pamokos?... Tokios, kaip kasdieniniame gyvenime, o gal kažkuo ypatingos? To sužinoti jaunimas ir susirinko. Vyresniesiems galbūt irgi buvo įdomu prisiminti mokyklą, pamokas, iškrėstas išdaigas, pokštus, mokytojus ir, spektaklio primintus, nevisada teisingus jų sprendimus.

Spektaklis prasidėjo šeštą valandą vakaro. Salę užliejo tyli, rami muzika, pasigirdo senelio balsas. Jis kalbėjo apie avį – šiek tiek tapatino ją ir jos būvį, gyvenimą su žmogumi. Tokio paties pobūdžio palyginimus išgirdome dar kelis kartus spektaklio metu. Bet visą kitą laiką sceną užpildė mokiniai. Vyko literatūros pamokos.

Jas vedė labai griežta mokytoja. Mokiniai klasėje buvo labai įvairūs – ir drąsuoliai, nepaisantys taisyklių, ir tyleniai, užsisklendę savyje, ir viską mokantys „moksliukai“, ir paprasti, niekuo neišsiskiriantys mokiniai, ir mylimi, ir nemėgstami mokytojų. Pamokos metu žiūrovai salėje ir suglumę tylėjo, ir garsiai juokėsi... Visko buvo. Klasėje nuotaika taip pat labai greitai keitėsi. Tai juokas iš kokio nors pasakyto pokšto, tai jau tyla, mokytojos nutraukto juoko padarinys, tai susidomėjimas. Tarp literatūros pamokų, per kurias mokiniai nagrinėjo Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį Princą“, vyko pokalbiai su auklėtoja, į klasę atėjęs naujokas, mokiniai bendravo su senu mokykloje dirbančiu Adolfu Lape, kuris pasakojo istorijas iš savo gyvenimo, kartais graudžias, kartais komiškas. Po vienos pamokos mokykloje kyla gaisras, per kurį Adolfas Lapė žūva. Paskutinė trimestro pamoka praeina mokiniams sėdint ant kibirų ir savanoriams taisantis pažymius... Pabaiga įdomi, nors ir nelabai aiški – daug mirgančių švieselių: tai gęsta, tai vėl užsidega. Rodos, visas spektaklis, įskaitant ir pabaigą, tai „Mažojo Princo“ prasmės perkėlimas į realybę. Viso to perkėlimo pradžia – literatūros pamokos.

Įdomus, komiškų situacijų kupinas, bet turintys gilią prasmę, kaip ir Antuano de Sent-Egziuperi knyga, spektaklis. Aktorių bendravimas su publika nebuvo labai glaudus, bet žiūrovai patys labai reagavo į kiekvieną pasikeitimą scenoje. Jie ir juokėsi, ir aikčiojo, ir žavėjosi, ir graudinosi, ir stebėjosi... Perėmė visas spektaklio nuotaikas. Sėdėti tokioje, kad ir ne visai pilnoje salėje, ir gaudyti tas nuotaikas yra puikus jausmas. Taip dar labiau imi suprasti spektaklį, visas pasakytas aktorių mintis, kitaip pradedi vertinti literatūros kūrinį.

Spektaklis „Literatūros pamokos“ pastatytas Panevėžio teatro „Menas“. Kai kurie aktoriai vaidino scenoje „patys save“ – jų vardai ir pavardės išliko tokios pačios kaip ir realybėje.

Autorė - Ukmergės Užupio vidurinės mokyklos 7a klasės mokinė

Nuotrauka iš www.7md.lt