Ukmergės kultūros puslapiai

Pavakario saulė dar smagiai raibuliavo rimstančio po dienos šurmulio ežero bangelėse, kai paskutiniai svečiai iš Žemaitkiemio bibliotekos, kur vyko šventinis susitikimas, laukų takeliu pasuko link senosios Rundžių sodybos. Dar parymoti sode ant suolelio po rugpjūčio žvaigždėmis, prisiminti jaunystę, gimnaziją, draugus...

O į miestelio bibliotekoje surengtą kraštietės poetės, rašytojos, profesorės Genovaitės Stulpinienės Vikingės kūrybos vakarą susirinko patys artimiausi, brangiausi jai žmonės – šeimos nariai, buvę klasės draugai, bendradarbiai, bičiuliai. Svečių būryje galėjai sutikti ir seniūnės pavaduotoją Zitą Periokienę, ir mokyklos direktorių Reimontą Devenį, ir buvusią ilgametę Žemaitkiemio felčerę Alfutę Misiūnienę, kurią Genovaitė ir dabar vadina savo daktare, per visą gyvenimą daugybę kartų gelbėjusia ją nuo bėdų ir negandų. Susisodinusi į automobilį nemažą būrį savo auklėtinių, į renginį atvažiavo ir Vilniaus vaikų namų direktorė Elena Kubilienė – kaunietė profesorė ne vienerius metus bendradarbiauja su šia įstaiga, rengdama bendrus projektus, organizuodama paramą vaikams.

Vakaras prasidėjo poetės eilėmis, kurias skaitė kaunietė viešnia, Tarptautinio studijų ir mokymo instituto ryšių su visuomene centro vadovė, Aurelija Tamošiūnaitė. Bibliotekoje tą popietę kvepėjo vasariniais prinokusiais obuoliais, kaimišku sūriu ir medumi. Tai vis nenuilstanti Žemaitkiemio bibliotekos šeimininkė, viso miestelio gerbiama ir mylima, Ramunda Misiūnienė pasistengė, kad kaunietės rašytojos, sugrįžtančios į gimtinę, viešnagė būtų jauki ir šventiška. Šia proga Ramunda net naują savos kūrybos pyrago receptą išbandė – ragaujant šį gardumyną, negėda buvo ir pirštelius aplaižyti... O ir šviežią medų Ramunda pati išsuko, pati apie bitutes savam sode tupinėjo, pati ir gardų sūrį suslėgė.

Buvęs mokslo draugas Antano Smetonos gimnazijoje Klemensas Piščikas į susitikimą atskubėjo nešinas ankstyvųjų jurginų puokšte. Išvydusi gėles, viešnia žaismingai šyptelėjo: „Klemensai, tu visa gyvenima man dovanodavai geltonas rozes... Nejau pamirsai? Kodėl šį kartą jurginai?“ Klemensas irgi šyptelėjo: „Nebėra, Genovaite, mūsų kalniuko, nebėra ir geltonų rožių... Bet pažvelk, kokie jurginai!”.
Artėjančio rudens brandą, jo gerumą, grožį ir gausą liudijo ne tik jurginų žiedai, nuraudusių šermukšnių uogos kalnelyje ir netylantys žiogai palangėje. Rudenišką derlių renginio metu galėjai sverti ir regėdamas ant stalo visą pluoštą G.Stulpinienės Vikingės kūrybos – poezijos rinktines, romanus, publicistiką, o taip pat rašinius apie jos pačios pedagoginę, mokslinę veiklą, projektus su užsienio šalių universitetais, neformalių mokymo įstaigų steigimą.
Kodėl Vikingė? Kodėl toks neįprastas literatūrinis pseudonimas? Šypsodamasi viešnia papasakojo, jog dar vaikystėje savo sapnuose dažnai regėdavo vieną ir tą patį vaizdą: miškas, kelias per jį ir žalumoje skendinti sena pilis. Ji vis klausdavo mamos, kur gi ta pilis, o vaizduotė piešdavo fantastiškus reginius, nors ir negalėjo atsakyti, kokią gi pilį ji mato sapnuose. Prabėgo daug metų, mažoji Genutė tapo rašytoja, pasinėrė į mokslinę veiklą, susidomėjo užsienio universitetų mokymo programomis. Kartą, tai buvo 1994-aisiais metais, G.Stulpinienė buvo pakviesta skaityti pranešimo tarptautinėje konferencijoje Danijoje. Netoli Kopenhagos, važiuodama su ją pasitikusiais bičiuliais miško apsuptu keliu, moteris aiktelėjo: kažkada jau regėtas miškas, kelias, ta pati daug kartų sapnuose regėta pilis! Net pačiai iš nuostabos patikėti buvo sunku. Vėliau sužinojo, jog tai senovės vikingų pilis. Taip ir atsirado gražus literatūrinis vardas, lydėjęs dar vaikystės sapnuose.

Tas vaikystės dienas, prabėgusias tėvų namuose, puikiai mena ir renginyje dalyvavę Genovaitės artimieji, atvykę iš Kauno – seserys Onutė Liepinaitienė, Elena Boreišienė, brolis Vincas Šniras. Jų šeimoje užaugo 8 vaikai – trys broliai ir penkios seserys. Jų būryje yra verslininkų ir prekybininkų, pedagogų ir miškininkų.Visi dainuojantys, visi mylintys poeziją, teatrą, knygas, o sesuo Onutė, kurią artimieji gražaiai šaukia Onyte, kadaise baigė ir Kaune veikusią Antano Gabrėno vadovaujamą teatro studiją. Renginio metu ji skaitė Genovaitės eiles ir džiaugėsi galinti sugrįžti į jaukią savo senelių sodybą Rundžiuose.

O Genovaitė prisiminė skaudžius jaunystės metus šiame krašte, kai dėl savo principingumo, nenoro tylėti matant neteisybę, dėl drąsos ginti skriaudžiamą žmogų ji buvo laikoma politiškai nepatikimu asmeniu ir kilnojama iš vienos darbovietės į kitą, kol galiausiai tapo apskritai nepageidaujama persona savam krašte. Apie tai ji pasakoja savo biografiniame romane „Pragariški karjeros ratai“. Autorė pažadėjo – ši knyga turės solidų tęsinį, nes gyvenimo takeliai buvo ne tik vingiuoti, bet neretai ir skaudžiais akmenukais nubarstyti. Tačiau prabėgę nelengvi dešimtmečiai nenuslopino poetinės dvasios, didžiulės meilės gyvenimui ir žmonėms, noro padėti kitam. Kūrybinės, visuomeninės, pedagoginės, mokslinės veiklos rašytojos gyvenime ir šiandieną tiek daug, jog diena jai tiesiog per trumpa. „Ot, jeigu bent 20 metų likimas man sugrąžintų, - nusišypso Vikingė. – Dar šitiek galėtume visi drauge nuveikti...“

Aurelijos Tamošiūnaitės nuotrauka.