Ukmergės kultūros puslapiai

Spal­vin­gą, sod­riai ru­de­niš­ką spalio 9-osios po­pie­tę į Vla­do Šlai­to vie­šą­ją bib­lio­te­ką rin­ko­si li­te­ra­tai, kul­tū­ros dar­buo­to­jai, švie­suo­liai iš mū­sų ra­jo­no bei ki­tuo­se mies­tuo­se gy­ve­nan­tys kraš­tie­čiai. Tą­dien jau vie­nuo­lik­tą kar­tą bu­vo pa­skelb­tas tra-dici­nio Vla­do Šlai­to kū­ry­bos kon­kur­so lau­re­a­tas.

Apie V. Šlai­tą ren­gi­ny­je kal­bė­jęs jo kla­sės drau­gas gy­dy­to­jas Hen­ri­kas Gin­tau­tas pri­si­mi­nė, kad su po­etu te­ko be­veik dešimt­me­tį mo­ky­tis pra­džios mo­kyk­lo­je ir Uk­mer­gės gim­na­zi­jo­je. Tai bu­vu­si san­gvi­niš­ko cha­rak­te­rio as­me­ny­bė - ben-drauda­mas ga­lė­da­vo grei­tai įsi­plieks­ti, bet grei­tai ir at­si­leis­da­vęs. Gy­ven­da­mas emig­ra­ci­jo­je siun­tė H. Gin­tau­tui sa­vo kū­ry­bos rin­ki­nius, ta­čiau dėl įvai­rių prie­žas­čių ad­re­sa­tą pa­sie­kė tik da­lis jų. Pir­mo­jo­je kny­ge­lė­je “Žmo­giš­kos sal­vės”, pa­sak kal­bė­to­jo, ei­lė­raš­čių sti­lius jam pa­si­ro­dęs puoš­nus, ja­me rem­ta­si kla­si­ki­ne ei­lė­da­ra. Ant­ra­ja­me rin­ki­ny­je “Ant sau­lėg­rą­žos vamz­džio” ei­lė­da­ra bu­vo ne­tra­di­ci­nė, ra­šy­ta va­di­na­mo­mis “bal­to­sio­mis ei­lė­mis”. Vė­liau iš laiš­kų su­ži­no­jo, kad V. Šlai­to kū­ry­bai įta­kos tu­rė­jo To­mas Elio­tas, ki­ti po­etai, ir, kaip po­etas ra­šė laiš­kuo­se, Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas, Evan­ge­li­jos bei Se­no­jo Tes­ta­mento teks­tai.

Nors ren­gi­nio ve­dė­ja bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Ra­sa Griš­ke­vi­čie­nė šiek tiek ap­gai­les­ta­vo, kad dėl sun­kme­čio šiais me­tais ren­gi­nio ne­pa­vy­ko suor­ga­ni­zuo­ti V. Šlai­to tė­viš­kė­je Že­mait­kie­my­je, ga­li­ma bū­tų pa­tei­sin­ti tą da­ly­ką pri­si­me­nant tai, kad po­etas gy­ve­ni­me bu­vo di­de­lis kla­jū­nas, o Uk­mer­gė jo gy­ve­ni­me ir kū­ry­bo­je už­ėmė iš­skir­ti­nę vie­tą. Tai bu­vo tas mies­tas, prieš ku­rį nu­blank­da­vo ir di­džių­jų pa­sau­lio mies­tų di­dy­bė. Vie­na­me ei­lė­raš­čių V. Šlai­tas ra­šė: “Ke­tu­rias­de­šim­čiai me­tų pra­ėjus,/ bu­vau ap­si­lan­kęs Či­ka­go­je./ Taip,/ jie la­bai di­de­li gre­mėz­dai/ tie Či­ka­gos dan­go­rai­žiai,/ bet da­bar jie man at­ro­do ne aukš­tes­ni/ už uk­mer­giš­kį gais­ri­nės bokš­tą.”

Nuo­la­ti­nis tė­vy­nės il­ge­sys pas­kui po­etą vaikš­čio­jo lyg prie­rai­šus šu­ny­tis ar še­šė­lis. Apie tai ren­gi­ny­je pra­smin­gai kal­bė­jo V. Šlai­to kraš­tie­tė, po­etė, Tarp­tau­ti­nio mo­ky­mo ir stu­di­jų cen­tro di­rek­to­rė Ge­no­vai­tė Stul­pi­nie­nė. Iš kny­ge­lės “Po­ezi­jos at­lai­dai Že­mait­kie­my­je” ji per­skai­tė sa­vo po­emė­lę “Pir­mo­ji ke­lio­nė iš Lon­do­no į Že­mait­kie­mį”. Kū­ri­nė­lis tal­pus ir de­ta­lus, su­šil­dy­tas au­to­rės pa­gar­ba po­etui, ma­mai, tė­viš­kei. Jo klau­san­tis, min­ty­se ne­ju­čia at­gi­mė V. Šlai­to ei­lė­raš­tis “So­das Kęs­tu­čio aikš­tė­je”, ku­ria­me ra­šo­ma: “Ma­no šir­dis iš­mė­ty­ta:/ Uk­mer­gė ir Že­mait­kie­mis,/ Vo­kie­ti­ja ir Ru­si­ja/ ir Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja./ Ne­ži­nau, kur man teks už­baig­ti sa­vo am­že­lį./ Tik ži­nau, kad kas­die­na vis šau­kia ma­ne ir trau­kia/ prieš­ka­ri­nis pa­va­sa­rio so­das Kęs­tu­čio aikš­tė­je”.

To­kių tė­vy­nės il­ge­sio pos­mų V. Šlai­tas yra su­kū­ręs daug. Li­ki­mo nu­blokš­tas į to­li­mus kraš­tus, jis daž­nai min­ti­mis grįž­da­vo į vai­kys­tės ir jau­nys­tės že­mę.

Sa­vo­tiš­kai sim­bo­liš­ka, kad V. Šlai­tas, ku­ris, pa­sak jį už­sie­ny­je lan­kiu­sių kla­sės drau­gų, gy­ve­no as­ke­tiš­kai ir at­si­sky­rė­liš­kai, šie­met lau­re­a­tu “pa­si­rin­ko” ki­tą vie­ni­šių - sie­si­kie­tį Ro­mą Rai­lą. Skir­tu­mas tarp abie­jų po­etų ne­bent toks, kad V. Šlai­tas jau­nys­tė­je gy­ve­no bo­he­miš­ką gy­ve­ni­mą, ku­ria­me lie­jo­si vy­nas, šmė­ža­vo gra­žių mer­gi­nų bei mo­te­rų vei­dai, bu­vo ben­drau­ja­ma su ki­tais ži­no­mais kū­rė­jais. Ro­mo jau­nys­tė­je at­vi­ro ir links­mo gy­ve­ni­mo gal ne­bu­vo - bent apie to­kį jis nė­ra pra­si­ta­ręs sa­vo ar­ti­miau­siems drau­gams. Ne­pai­sant to, nau­ja­sis V. Šlai­to pre­mi­jos lau­re­a­tas mū­sų žy­miam kraš­tie­čiui po­etui kū­ry­bos ko­ky­be, re­gis, ne­nu­si­leis. To­kią nuo­mo­nę bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti klau­san­tis ba­jo­ro Vy­tau­to Vy­čo pa­si­sa­ky­mo, ku­ria­me jis ci­ta­vo li­te­ra­tū­ros kri­ti­kų re­cen­zi­jų iš­trau­kas apie R. Rai­los kū­ry­bą. Jo­se tiks­liai įžiū­rė­tos Ro­mo kū­ry­bos ten­den­ci­jos, pra­smin­gas ir sa­vi­tas sti­lius bei tu­ri­nys, ne­de­val­vuo­tos min­tys ir žo­džiai. Ap­skri­tai - vi­si ver­tin­to­jai pri­pa­ži­no, kad šis žmo­gus tu­ri Die­vo duo­tą ta­len­tą, ku­rį at­skleis­ti jam rei­kė­tų pa­dė­ti. Al­ma­na­cho “Es­ki­zai” lei­dė­jas Vy­tau­tas Čes­nai­tis ori­gi­na­liai pa­ly­gi­no Ro­mą su vil­ku - tiek vie­nas, tiek ki­tas mėgs­ta už­da­rą gy­ve­ni­mo bū­dą, ta­čiau yra gud­rūs ir ge­ri. Kal­bė­to­jas pri­si­mi­nė, kaip pa­lan­kiai R. Rai­los ei­lė­raš­čius yra ver­ti­nę to­kie mū­sų li­te­ra­tū­ros ko­ri­fė­jai, kaip Jus­ti­nas Mar­cin­ke­vi­čius, To­mas Venc­lo­va ir ki­ti. Au­to­riaus kū­ry­ba yra skam­bė­ju­si ir su­lau­kė ge­rų at­si­lie­pi­mų Vil­niu­je, Drus­ki­nin­kuo­se vy­ku­siuo­se nak­ti­niuo­se skai­ty­muo­se, įvai­riuo­se mies­tuo­se pri­sta­tant “Es­ki­zų” al­ma­na­chą, ku­rio re­dak­ci­nės ko­le­gi­jos na­rys yra Ro­mas.

“Kaip tei­si­nin­kas sa­kau: yra pa­sau­ly­je tei­sy­bė ir tei­sin­gu­mas”. To­kiais žo­džiais sa­vo pa­si­sa­ky­mą pra­dė­jo po­etas Gin­tau­tas Stan­kai­tis, džiaug­da­ma­sis, kad šiais me­tais V. Šlai­to li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja ati­te­ko iš­ties jos ver­tam žmo­gui. Jis pri­si­mi­nė Są­jū­džio lai­kus ir tuo­met leis­tą “Ais­tu­vos” laik­raš­tė­lį, ku­ria­me R. Rai­la ben­dra­dar­bia­vo ir “už­va­žiuo­da­vo” tiems, ku­rie bu­vo to ver­ti. “Len­kiu gal­vą prieš Ro­mą už žo­džio tiks­lu­mą, pa­gar­bą lie­tu­vių kal­bai, sub­ti­lią ei­lia­vi­mo tech­ni­ką”, - kal­bė­jo G. Stan­kai­tis. Pa­sak jo, re­tas at­ve­jis, kad jis ne­jau­čia Ro­mui jo­kio pa­vy­do, ku­ris pa­pras­tai vi­suo­met eg­zis­tuo­ja tarp kū­rė­jų. Tuo pa­čiu pa­ste­bė­jo, kad R. Rai­la per­ne­lyg kuk­lus.

Ap­gai­les­ta­vi­mų, kad vie­nin­te­lė iki šiol Uk­mer­gės kul­tū­ros fon­do rū­pes­čiu iš­leis­ta R. Rai­los ei­lė­raš­čių kny­ge­lė “Gra­fo ma­ni­ja”, pa­si­ro­džiu­si prieš try­li­ka me­tų, ne­pa­ro­do vi­sų šio kū­rė­jo su­ge­bė­ji­mų, bū­ta ir dau­giau. Ge­rai, kad nors da­bar su­siz­grib­ta, jog šiam po­etui tu­rė­tu­me ro­dy­ti dau­giau pa­gar­bos ir dė­me­sio. Tai pri­pa­ži­no ir sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jas Ju­lius Za­rec­kas, ku­ris, pa­skelb­da­mas ži­nią apie V. Šlai­to pre­mi­jos pa­sky­ri­mą R. Rai­lai, lin­kė­jo jam “dar ak­ty­viau lie­ti sa­vo min­tis ne tik spau­doj”.

Ra­jo­no li­te­ra­tų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Le­o­no­ra Jan­ke­liū­nie­nė pri­si­mi­nė dar vie­ną sub­ti­lią de­ta­lę: bu­vu­si Ro­mo dės­ty­to­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­te Ele­na Bu­ke­lie­nė šį sa­vo stu­den­tą pri­si­mi­nė ir po dau­ge­lio me­tų, ir toks fak­tas yra ga­nė­ti­nai re­tas. Kal­bė­to­ja sa­vo­tiš­kai pa­vy­dė­jo Ro­mui vie­nat­vės, kai jis, gy­ven­da­mas to­li nuo kas­die­ni­nių in­tri­gų, triukš­mo, ga­li bran­din­ti iš­gry­nin­tas min­tis. Vėl­gi - jo kuk­lu­mas, sa­vi­tas pa­sau­lio ma­ty­mas vi­suo­met trau­kia su­si­rin­ku­sius į ren­gi­nius po­ezi­jos my­lė­to­jus ir ver­tin­to­jus.

Klau­sy­da­ma­sis kal­bų, at­si­im­da­mas do­va­nas Ro­mas kiek­vie­nam len­kė­si ko­ne iki že­mės. Šios gra­žios li­te­ra­tū­ri­nės po­pie­tės or­ga­ni­za­to­riai pa­si­rū­pi­no, kad ji bū­tų tik­rai jau­ki ir ku­pi­na ge­ros nuo­tai­kos. Ją kė­lė ne tik bib­lio­te­ko­je tą­dien kon­cer­ta­vę Že­mait­kie­mio pa­grin­di­nės mo­kyk­los di­rek­to­rius Rei­mon­tas De­ve­nis ir mu­zi­kos mo­ky­to­ja Dai­va Aukš­tuo­lie­nė. Ren­gi­ny­je gra­žiai pri­ta­po į jį pa­kvies­ti Ro­mo kraš­tie­čiai - bu­vu­si jo kla­sės auk­lė­to­ja Al­do­na Mik­ne­vi­čie­nė, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Ve­ro­ni­ka Aman­ka­vi­čie­nė, mo­ky­to­jos Onu­tė Mo­tie­jū­nie­nė ir Li­na Sa­ka­laus­kie­nė, Sie­si­kų vi­du­ri­nės mo­kyk­los lie­tu­vių kal­bos ir li­te­ra­tū­ros mo­ky­to­ja Vi­ta­li­ja Čy­vie­nė, se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Li­na Pal­čins­kie­nė. Teik­da­mos lau­re­a­tui gė­les ir do­va­nas, jos pri­si­mi­nė Ro­mą mo­kyk­li­niais me­tais bu­vu­sį kuk­lų, bet daug ži­nan­tį ir smal­sų, ku­ris da­bar gal tik pra­de­da at­si­skleis­ti ir pa­ro­dy­ti, ko iš tie­sų ver­tas. Gra­žiais žo­džiais šven­tės kal­ti­nin­ką svei­ki­no jo kla­sės drau­gė, Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Vir­gi­ni­ja Ty­lie­nė ir po­etas Vin­cas Luk­ša. Pas­ta­ra­sis sa­kė, kad “Ro­mo po­ezi­ja “grie­bia” ne­su­vai­din­tu jaus­mu ir tie­sa, o V. Šlai­tas tu­rė­tų di­džiuo­tis, kad jo pre­mi­ja pa­te­ko į tvir­tas ran­kas”.

Svei­ki­ni­mų kon­teks­te iš­si­sky­rė Ro­mo drau­go po­eto ir li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jo Al­fo Pa­kė­no at­siųs­tas svei­ki­ni­mas, ku­ria­me ra­šo­ma: “Mie­las Ro­mai, pir­miau­sia - svei­ki­nu ir la­bai džiau­giuo­si, kad šį ru­de­nį Vla­do Šlai­to li­te­ra­tū­ri­nė pre­mi­ja pa­skir­ta Tau. Tai nau­ja pa­ko­pa Ta­vo gy­ve­ni­me, ar­tė­jant pir­mam vy­riš­kam ju­bi­lie­jui. Tai pri­pa­ži­ni­mo ant­spau­das, nors sa­vo gau­saus skai­ty­to­jų, ben­dra­min­čių ir gal ne to­kio gau­saus bi­čiu­lių, drau­gų bū­rio jau se­niai bu­vai pri­pa­žin­tas kaip po­etas. Tik­ras po­etas. Pir­miau­sia Tu esi po­etas sa­vo gra­žia sie­la, sa­vo ki­to­niš­ku­mu, sa­vi­tu­mu, vi­su keis­tu, šiek tiek vie­ni­šu gy­ve­ni­mu. Mes su Ta­vi­mi. O šian­dien džiau­gia­mės Ta­vo džiaugs­mu, lau­kia­me nau­jos ei­lė­ra­šių kny­gos, ku­ri ta­ve iš­gar­sins vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Va­kar va­ka­re sto­vė­jau bal­ko­ne Ža­lia­kal­ny­je, to­li nuo Ta­vęs. Bet Tu bu­vai ar­ti. Žiū­rė­jau į dy­lan­čią mė­nu­lio pil­na­tį, ku­rią Tu ne­kart esi ap­ra­šęs sa­vo ei­lė­raš­čiuo­se. O ša­lia mė­nu­lio švie­tė ryš­ki vie­ni­ša žvaigž­dė. Pri­si­mi­niau Ta­vo ei­lė­raš­tį “Ma­ža­sis prin­cas”: “Vie­noj žvaigž­dėj mes ne­gy­ven­sim nie­kad./ Bet skri­si­me vie­non žvaigž­dėn nu­mirt...”

Gal vie­noj žvaigž­dėj ne­gy­ven­sim. Bet gy­ve­na­me po vie­nu dan­gu­mi. Gy­ve­na­me vie­no­je lai­ko erd­vė­je. Ben­druo­se dar­buo­se. Būk lai­min­gas! Al­fas”.

Bu­vo šia­me ren­gi­ny­je ir po­ezi­jos - ją skai­tė kraš­tie­tės iš Kau­no ir Vil­niaus Da­nu­tė Vas­ke­lai­tė ir Al­bi­na Tu­mai­tė-Po­vi­la­vi­čie­nė, ra­jo­no li­te­ra­tai. Ra­do lai­ko lau­re­a­tą pa­svei­kin­ti Pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių aso­cia­ci­jos ra­jo­no sky­riaus pir­mi­nin­kas Al­fon­sas Ber­no­tas, sa­vo pir­mą­ja po­ezi­jos kny­ge­le “Gy­ve­ni­mo vieš­ke­liu” pa­si­džiau­gė ir R. Rai­lą pa­svei­ki­no Ka­zys Kle­vins­kas, o G. Stul­pi­nie­nė pa­dė­kos raš­tais ap­do­va­no­jo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius, va­di­na­mą­ją “gar­bės pre­mi­ją” įtei­kė V. Šlai­to pa­li­ki­mą puo­se­lė­jan­čiai Že­mait­kie­mio bib­lio­te­kos vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Rai­mon­dai Mi­siū­nie­nei. Šven­tės oga­ni­za­to­riai dė­kin­gi ir jos rė­mė­jams - Vy­tau­tui Vy­čui bei ki­tiems ge­ros va­lios žmo­nėms, ku­rie pa­dė­jo pa­ruoš­ti kuk­lias vai­šes.

Melanijos Širvienės nuotraukos.