Ukmergės kultūros puslapiai

Šių metų Knygų mugėje, skambant vestuvių muzikai, kurią pagriežė Ukmergės rajono muzikantai, pristatyta mokslų daktarės Gailos Kirdienės parengta knyga „Tradicinė rytų aukštaičių vestuvių muzika“.

Knygos su kompaktinėmis plokštelėmis, kurią 2009 metų pabaigoje išleido leidykla "Kronta", leidybą parėmė Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija ir LR kultūros rėmimo fondas. Leidinį sudaro mokslinis įvadas, dvi kompaktinės plokštelės, kuriose yra 60 kūrinių garso įrašų, šių kūrinių melodijų ir teksto transkripcijos, beveik visą šimtmetį (1910–2009) aprėpiančios nuotraukos, 1932 m. pučiamųjų orkestro natų pavyzdžiai.

Antrasis šios knygos pristatymas vyko Ukmergės kultūros centre balandžio 10 dieną, kur dalyvavo knygos rengėja G. Kirdienė ir jos "herojai" - muzikantai iš Ukmergės, Anykščių, Molėtų ir Švenčionių. Renginį vedė nuolatinės etnokultūrinių renginių vedančiosios Dėdienytė ir Agotėlė (R. Graužinienė ir V.Mulevičiūtė-Sabaliauskienė).

Pristatymo pradžioje knygos rengėja, pristatydama daugelį metų vykdomus tyrimus ir parengtą studiją, sakė: „Šiame leidinyje pirmąkart pristatoma tradicinė rytų aukštaičių (Anykščių, Ignalinos, Molėtų, Rokiškio, Širvintų, Švenčionių, Ukmergės, Utenos ir Zarasų rajonų) vestuvių muzika, kurią nuo seno atlikdavo muzikantai. Leidiniu siekiama užčiuopti dar teberusenančią tradiciją ir perteikti ją jaunajai kartai, pažymint svarbiausias vestuvių dalis, apeigas, jų prasmę ir joms pritinkančius tradicinius, rytų aukštaičiams kuo būdingesnius muzikos kūrinius: maršus, šokius, dainas, apdainavimus“.

Imtis šio darbo autorę paskatino jos sumanytas ir 2005 m. kartu su Rytų Lietuvos kultūrinės veiklos centru vykdytas projektas „Tradicinė vestuvių muzika“. Jo metu aplankyta didžioji dalis muzikantų, įrašyta jų atliekama muzika (iš viso knygoje skelbiami 36-ių liaudies muzikantų įgroti kūriniai). G. Kirdienė pabrėžė, kad ji tyrinėja būtent Rytų Aukštaitijos vestuvių tradiciją. Jau daugelį metų įvairių sričių mokslininkai (kalbininkai, etnologai, etnomuzikologai) nesutaria dėl Rytų Aukštaitijos ir Rytų Dzūkijos ribos. Etnografiniu požiūriu ją galima būtų nubrėžti vienaip, tarmių – kitaip, muzikiniu –­ dar kitaip.

Knygos pristatymui Ukmergė pasirinkta ne atsitiktinai, nes pirmoji ekspedicija renkant medžiagą knygai taip pat vyko Ukmergės rajone. Tuomet, 2005 m. žiemą, aplankius dešimtis rajono muzikantų, buvo sumanyti dar du projektai – liaudies muzikantų šventė „Juozapėlį, grajink maršų“, bei kompaktinės plokštelės „Ir ko man kentėti...“ leidyba, kuriuos įgyvendino Ukmergės kultūros centras (projektų vadovė - Vilma Mulevičiūtė-Sabaliauskienė).

Renginys praėjo jaukiai ir šiltai - vedančiosios, pasitardamos su knygos autore, kalbino muzikantus, pasakojo apie senųjų tradicinių vestuvių etapus, priminė jau niekur nebesutinkamus vestuvių papročius ir apeigas. Po koncerto muzikantai neskubėjo į namus, dar ilgai dalinosi savo įspūdžiais ir prisiminimais, kartu grojo, mainydamiesi instrumentais, tuo suteikdami puikių emocijų gausiai susirinkusiems liaudies kultūrą mylintiems žiūrovams.