„Netapau mokslininke ir lėbautoja netapau...“ sakė į gimtinę trumpam sugrįžusi Aušra Laurinavičiūtė-Varnelienė savo pirmosios knygelės „Ties riba“ pristatymo, balandžio 23 dieną vykusio Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, metu.

Tą dieną į biblioteką susirinko patys artimiausi jai žmonės – tėvai, buvę pedagogai, kolegos literatai ir dabartiniai jos mokiniai. Tiesa, pastarieji į Ukmergę dviem automobiliais atvažiavo iš Šalčininkų rajono Baltosios Vokės „Šilo“ vidurinės mokyklos, kur Aušra moko juos lietuvių kalbos ir literatūros. Ir ne tik to. Kartu su savo auklėtiniais ji kuria ir skaito poeziją, stato spektaklius ir pati juose vaidina. Kaip pati prisipažįsta, vaidinti, tapti aktore – buvo jos vaikystės svajonė, nepraradusi savo žavesio iki šiol. Gražią, romantišką literatūrinę-muzikinę kompoziciją moksleiviai parengė ir susitikimo dalyviams, kurios metu skaitė savo mokytojos eiles.

„Ankstyvoji vaikystė prabėgo ties mėlynu Ašmenos vingiu, lietuviškoje „saloje“ Baltarusijoje, vaizdingame Gervėčių krašte, - rašo Aušra savo knygelėje. – Visam gyvenimui širdin įsidėjau svaiginantį šilo kvapą, gelsvą „peskų“ (smėlio) smiltį, „dzieduko“ dainas, pasakas, savitą, su „gūdziškų“ žodžių intarpais dzūkišką šnektą...“ O vėliau sekė „Ukmergės periodas“, apie kurį Aušra renginio metu pasakojo labai nuoširdžiai ir žaismingai, kartais paironizuodama, kartais – atvirai pasišaipydama iš savęs.
Atvira buvo ir poetės mama. Ji su šypsena pripažino: Aušra buvo nelengvas vaikas. Gal dėl to, jog vaikystėje sirgo sunkia sąnarių liga ir vienu metu mokytojai net ateidavo pas ją į namus, Aušra buvo labai lepinama. Suprantama, mažajai ligoniukei ne viskas būdavo leidžiama, todėl ji natūraliai priešinosi tokiam namų režimui ir tėvų reikalavimams. Ir su broliu pešdavosi, nepasidalindami mažuoju namų kambarėliu, mat abiems ten labai norėdavosi būti vienu ir tuo pačiu metu. Gaudama barti už netvarką namuose, už peštynes ir nepaklusnumą, Aušra dar labiau maištaudavo, protestuodama prieš tokias „pasenusias“ aplinkinių pažiūras. Tuo labiau, jog tėtis visada buvo griežtas pedagogas, Vaikų globos namų direktorius.

Aušra ir pati puikiai prisimena tuos „pankiškus“ paauglystės metus. Ukmergė tada jai atrodė pilka, niūri ir nuobodi, iš kurios norėjosi kuo greičiau pabėgti. Tačiau ji visam gyvenimui liko labai dėkinga savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Genovaitei Skudrienei tuometinėje Pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar Jono Basanavičiaus gimnazija), kurios dėka, kaip pati sako, suprato ir pamilo Donelaitį, tokį, rodos, „senovišką“ poetą, o mokykloje gautu išsilavinimu ji didžiuojasi iki šiol.

Vilniaus universitete Aušra baigė lietuvių filologijos studijas, vėliau Klaipėdos universitete įgijo literatūrologijos magistro diplomą. Tačiau, su šypsena kalbėjo viešnia, mokslininke ji netapo. Galėjo būti poete, tačiau, pasak Aušros, jei negali rašyti taip, kaip, tarkim, Henrikas Radauskas, gal geriau išvis nerašyti... Bet rašyti ją skatino literatūros kritikai, dar mokykloje „stūmė“ kurti, todėl gimė knygelė, nors, autorės nuomone, gal šiek tiek ir vėlokai. „Tai todėl, kad nieko nesugebu padaryti iki galo...“ – negailėjo sau kritikos Aušra. Dar daugiau. Ji norėjo būti gera mama ir mylimąja, tačiau, sakė šypsodamasi, tiesiog per didelis jos Ego, kad paklustų vyrui ir perdaug savarankiška, nepriklausima, kad galėtų būti rimta auklėtoja savo sūnui. „Mėgstu vyną, tačiau lėbautoja irgi netapau – po to didelė kaltė graužtų...“ – kalbėjo 20-mečio sūnaus Kazimiero mama, džiaugdamasi, jog jis vaidina kartu su jos mokiniais, kaip ir ji, mėgsta poeziją, muziką, kitus menus, nors studijuoja labai „proziškus“ mokslus – prekybos vadybą.

Aušros Laurinavičiūtės viešnage gimtinėje džiaugėsi ne tik tėtis ir mama. Daugiau kaip po 20-ties metų regėdama savo buvusią mokinę, su kuria bendravo nuo 4 iki 11 klasės, jaudulio neslėpė ir mokytoja Genovaitė Skudrienė. Ji iki šių dienų išsaugojo kadaise savo mokinės rašytą apsakymą, už kurį tais metais Biržuose vykusiame respublikiniame moksleivių konkurse Aušra pelnė antrąją vietą. Ukmergiškė poetė ir pedagogė Zuzana Stunžėnienė kreipėsi į A.Laurinavičiūtės mokinius, pasidžiaugusi, jog jie gali prabilti tokiomis prasmingomis savo mokytojos eilėmis. „Būkite lyrikai ir tada būsite laimingi“, - sakė poetė, dėkodama savo jaunajai kolegei už Gervėčių krašte brandinamą lietuvybę ir lietuvišką žodį. Z.Stunžėnienė prisiminė, kaip savo studijų universitete metais drauge su kitais studentais į Gervėčius veždavo lietuviškus laikraščius, knygas, ne vienerius metus bendravo su ten gyvenančiais pedagogais.

Savo kūrybos eilėmis jaunąją kolegę sveikino ir kiti Ukmergės literatai – Albinas Kuliešis, Vincas Lukša, Vilius Dručkus, Apolonija Grigonytė ir kiti renginio dalyviai. Jo metu veikė knygelės iliustracijų autoriaus Vitalijaus Banulevič piešinių paroda. Šis jaunasis menininkas, sakė Aušra, - jos sūnaus draugas, labai doras, tyras žmogus, prie kurio joks pasaulio purvas nelimpa. Jis gyvena taip, tarsi 10 Dievo įsakymų būtų jo širdyje. „Man reikėjo visą gyvenimą blaškytis, labai daug patirti ir išgyventi, kad suvokčiau, kaip tai svarbu“, - prisipažino renginio metu Aušra Laurinavičiūtė-Varnelienė.

Melanijos Širvienės nuotraukos.