Ukmergės kultūros puslapiai

Birželio 26 d. Deltuvoje (ir šiek tiek Ukmergėje) vyko IX gyvosios istorijos festivalis „Vilkmergės (Deltuvos) mūšis 1812-2010“. Renginys vis dar „kopia į kalną“ – iš Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos ir Lenkijos į Deltuvą atvyko apie 120 rekonstruktorių, atstovaujančių net 15-ai įvairių karo istorijos klubų. Žiūrovai stebėjo 5 patrankų kopijų kanonadą, mūšio laukę šuoliavo keturi kavaleristai. Tai – eilinis šio renginio kiekybinis rekordas. Atrodo, kad šis rekonstruktorių skaičius daugmaž optimalus – gal dar reikėtų truputį daugiau pėstijos ir mūšio inscenizacijos laukas būtų tikrai pilnai užpildytas, žiūrovams pateiktas maksimaliai įdomus mūšio inscenizacijos vyksmas.

Festivalio metu žiūrovai galėjo stebėti tradicinį renginio dalyvių paradą Ukmergėje – buvo iškilmingai pakeltos šalių-renginio dalyvių vėliavos, pagerbtas Lietuvos himnas, parado dalyvius pasveikino Ukmergės rajono meras Algirdas Kopūstas. Po vadovaujančiojo karininko Egidijaus Kazlauskio komandos buvo atliktas patrankos šūvis už visų laikų visus žuvusius karius.

Grįžę į Deltuvą, į karinę stovyklą, rekonstruktoriai gaminosi pietus, tuo metu su stovyklos gyvenimu, kareiviška buitimi galėjo susipažinti ir žiūrovai. Puiku, kad jie po truputį įsidrąsina ir vis gausiau lankosi stovykloje – taip lengviau pažinti tegul ir netikrą, bet maksimaliai galimai rekonstruotą XIX a. pradžios karių gyvenimą.

Džiugu, kad įsisuka ir antrasis šio renginio „ratas“ – į Deltuvą gana gausiai suvažiavo įvairūs prekybininkai, aludariai, senienų pardavėjai. Gražiai prie jų prisijungė ir Ukmergės kultūros darbuotojai – muzikavo, dainavo, demonstravo senovinius amatus... Be viso to dar ir lėktuvas bei sraigtasparnis norinčius skraidino. Tad žiūrovui mūšio inscenizacijos laukimas tikrai neprailgo, o ir visiems, žiūrovus „bebovyjantiems“ tai buvo ir smagu, ir naudinga. Reikia tikėtis, kad šis renginio segmentas toliau stiprės ir bendromis organizatorių, Deltuvos bendruomenės ir seniūnijos pastangomis šis renginys galės vykti visą dieną, pasiūlant jo dalyviams ir žiūrovams kuo įvairesnių atrakcijų ir įdomybių.

Mūšio rekonstrukcija, nors ir vyko jau ne pirmą kartą, nebuvo nuobodi ar pasikartojanti – renginys nuo kitų metų rekonstrukcijų skyrėsi šūvių-garsų-dūmų gausa, aktyviais „karinių dalinių“ manevrais, bendrą vaizdą labai puošė kavaleristai. Kareivišką pagarbą už tai reiktų pareikšti mūšiui vadovavusiam Egidijui. Pasipildė ir mūšio inscenizacijos „scenografija“ - šiemet buvo supilti žemių pylimai – įrengtas redutas, kuris irgi prisidėjo prie renginio vaizdingumo. Atrodo, kad susirinkę žiūrovai (o jų buvo taip pat kaip niekad gausiai) nebuvo nuvilti reginio, nors tobulybei ribų nėra.

Po „mūšio“ dalyviai daug ir įdomiai bendravo su žiūrovais, demonstravo ginklų kopijas - toliau aidėjo pavieniai šūviai. Šalia stovyklos esantis tvenkinys tapo puikia maudynių vieta, daug kas patraukė į mėgstamą ir mylimą Deltuvos seniūnijos pirtį iš kur sugrįžę galėjo prie laužo mokytis lietuviškų šokių. Bendravimas prie laužų tęsėsi iki vėlyvos tamsos. Nuotaikos buvo tikrai neblogos...

Artėja Deltuvos mūšio 200 metų jubiliejus...

Franko (Andriaus) nuotraukos