„Mes dar niekad nebuvom tokie dideli. Niekada mumyse dar nebuvo tiek laisvės. Ji tekėjo mūs rankom, iš manęs į tave ji liejos, iš tavęs į mane sroveno. Laisvės upė! Mes gėrėm iš jos, nepajėgdmi numalšinti savo troškulio. Prasiplovėm priklaupę akis, kad iš tolo pažintume laisvę. Saulei leidžiantis, laisve pakrikštijom savo vaikus. Laisvė buvo mūs kraujo spalva, mūsų šauksmas ir mūsų tyla“, - rašė poetas Justinas Marcinkevičius prieš 21-erius metus apie Rugpjūčio 23-iąją, kai visa Lietuva kartu su artimiausiomis savo kaimynėmis – Latvija ir Estija - susikibo rankomis Baltijos kelyje. Šioms akimirkoms prisiminti Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje rugpjūčio 15 dieną surengta spaudinių paroda „Skaudžią dieną atgimusi laisvės viltis“, skirta Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienai.
Parodoje eksponuojami įvairūs leidiniai apie vieną ciniškiausių XX a. politinių suokalbių – Molotovo ir Ribbentropo paktą, sudarytą Stalino ir Hitlerio iniciatyva. Nerijaus Šepečio knygoje "Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva“ atskleidžiamos nutylėtos arba nepastebimos šio sandėrio pusės, parodant diplomatinį Sovietų Sąjungos pranašumą, dar kartą keliant klausimą – kas buvo Antrojo pasaulinio karo kaltininkai? Buvęs prieškario Lietuvos karinis ir politinis veikėjas, brigados generolas, krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis savo knygoje „Prisiminimų fragmentai“ pasakoja apie paskutiniųjų metų Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo įvykius, žinomų asmenų požiūrį į politines peripetijas ir jų tarnybinę veiklą. Įsimintina Lietuvos diplomato, generalinio štabo pulkininko, Kazio Škirpos atsiminimų ir dokumentų knyga „Lietuvos nepriklausomybės sutemos“. Šis savanoris, tautinės valstybės kūrėjas, 1918 metais iškėlęs trispalvę vėliavą Gedimino kalne, savo širdyje jos nenuleido ir XX a. sutemose. Dar vienas įdomus eksponatas parodoje – J.P.Kedžio knyga „Terorizuojama ir naikinama Lietuva. 1938 – 1991 metai“. Jos viršelis iliustruotas nuotrauka iš 1943 metų lapkričio 28 dieną vykusios Teherano konferencijos: Stalinas bučiuoja Anglijos karaliaus Jurgio VI dovanotą auksinį kardą, šalia – W.Churchilis, V.Molotovas, už jų – sovietų karininkai.

Lietuvos Respublikos pasiuntinys Vatikane S.Girdvainis 1940 m. rugpjūčio 1 d. į Kauną atsiuntė telegramą: „Tegyvuoja Lietuva, laisva, nepriklausoma, kurią veltui laidojat! Protėvių dvasia, Daukanto, Basanavičiaus darbai, Maironio giesmės, visų tautiečių pastangos vėl pakels ją savarankišką, didžią! Ji spindės dar skaistesnė, neteršiama išdavikų, bus dar grynesnė, nuplauta naujų kankinių ir didvyrių krauju. Protestuodamas prieš niekšingą menkystę parduoti Lietuvą, žinau, kad mano balsui pritars visas kraštas nuo Aušros vartų iki Birutės gimtinės, nuo Vaižganto tėviškės ligi Kudirkos kapo, pritars visi žmonės, kuriems svetimais durtuvais užgniaužėt širdį“. Ši pranašinga telegrama – tai tarsi finalas makabriškos dramos, kurią atskleidžia niekšingai dalijamos, mainomos ir parduodamos Nepriklausomos Lietuvos paskutiniųjų metų politinių įvykių kronika Liudo Truskos ir Vytauto Kancevičiaus leidinyje „Lietuva Stalino ir Hitlerio sandėrio verpetuose“.

Parodos rengėjai siūlo pavartyti skaitytojams ir Juozo Urbšio knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939-1940 metais“, Broniaus Makausko „Lietuvos istoriją“, leidinį „Lietuvos aneksija. 1940 metų dokumentai“, albumą „Baltijos kelias“ ir Atgimimo metais Ukmergės sąjūdžio aktyvistų leistą laikraštį „Aistuva“, kuriame ypač daug dėmesio buvo skiriama istorinei Rugpūčio 23-iajai. Jaunimą turėtų sudominti Lietuvos vardo tūkstantmečio proga išleistas albumas „Lietuva: praeitis, kultūra, dabartis“, kurio autoriai, pasakodami apie istorinį-kultūrinį paveldą, jo nesaugojimą, negerbimą ar net visišką jo atmetimą, siūlo pavažinėti po Kaliningrado sritį – buvusius Rytprūsius, kurie pagal Potsdamo sutartį atiteko Sovietų Sąjungai. Tik patyrusi akis čia dar gali pastebėti buvusios galybės, ekonominio klestėjimo, nuostabios miestų architektūros žymių. Vietos gidai gali valandų valandas neužsikirsdami pasakoti apie Raudonosios armijos kautynes su vokiečiais Rytprūsiuose 1945 metais, tačiau beveik pasimeta, kai jų klausiama apie senesnius laikus. Ir nebežinai, juoktis ar piktintis, kai išgirsti, o turistams skirtame buklete ir perskaitai, jog senovėjė čia gyveno „slavų gentys prūsai“... Parodoje aptiksime ir daugiau panašius faktus atskleidžiančių, juos komentuojančių leidinių. Juos būtina skaityti, nes istoriją žinoti privalome.

Melanijos Širvienės nuotrauka