Ukmergės kultūros puslapiai

Parodą „Vaikų pramogos ir žaidimai. XIX a.pab. - XX a.“ rugsėjo 8 d. atidaryta Ukmergės kraštotyros muziejuje, sudaryta iš muziejaus ir jos filialų Užugiryje bei Vepriuose eksponatų, taip pat eksponatai pasiskolinti iš Lietuvos Nacionalinio muziejaus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus, Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus eksponatų kopijos. Tai įvairūs XIX a. pab. – XX a. daiktai, su kuriais žaisdavo ir pramogaudavo vaikai, taip pat didžiulė kolekcija nuotraukų iliustruojančių tuos laikus.

Stebint daiktus išryškėja skirtingais laikmečiais skirtingai atsispindintis suaugusių požiūris į vaikus. Dvarų kultūroje, kurią įliustruoja grafų Kosakovskių nuotraukos, matosi, kad vaikams buvo skiriamas didžiulis dėmesys. Jie buvo laikomi asmenybėmis nuo pat mažumės, jiems būdavo dovanojamos brangiausios, dažniausiai iš užsienių atvežtos dovanos, gyvi egzotiniai gyvūnai, rengiamos trankios gimtadienio puotos.

Stebint kaimo žmonių, varguomenės žaislus, matosi, kad vaikai patys turėjo būti išradingi ir neretai patys turėdavo susigalvoti pramogas ir pasidaryti priemones žaidimams. Tai buvo pačių sumeistrauti vaikiški lėlių baldeliai, miniatiūriniai darbo įrankiai, judančios kareivių eskadrilės. Pačių vaikų padaryti žaislai būdavo suaugusiųjų gyvenimo, sunkaus darbo, atspindys, tačiau jie deklaruodavo begalinį vaikų išradingumą ir žinias, įgytas iš suaugusiųjų per darbą.

Tarpukario laikotarpiu atsiranda pirktiniai žaidimai, iš užsienio žurnalų iškarpytos popierinės lėlės ir kiti smagūs dalykėliai, kurie sovietmečiu kartais būdavo nukopijuojami ir paleidžiami prekybon su jau pakeistu pavadinimu, kaip antai tarpukario žaidimas „Rič rač“ sovietmečiu vadinamas „Kas pirmas?“. Taigi žaidimų ir pramogų vystymasis nuo tarpukario iki nepriklausomybės atgavimo kito lėtai.

Parodoje pateikiami filmoskopai ir diafilmai, kuriuos dar patys prisimename kaip metodinę auklėjamąją medžiagą mokyklose, o namie kaip smagią pramogą. Juos galima pačiupinėti, patiems „prasukti“ filmuką ir pasijausti savo tėčio ar mamos „kailyje“.

Įdomiausia ir pati seniausia medžiaga parodoje yra nuotraukos, kurias papildo paskutinio Vaitkuškio dvaro savininko Jono Eustachijaus Kosakovkio atsiminimai iš vaikystės. Šie atsiminimai buvo išleisti lenkų žurnale „Magazyn Wilenski“ (1999 m.), o į lietuvių kalbą juos išvertė muziejininkas Raimondas Ramanauskas. Kruopščiai ir savitu stiliumi aprašyti prisiminimai apie Vaitkuškio dvarą nušviečia vaikų bei suaugusių pramogas ir veda prie paslaptingų daiktų brėždami neatskiriamą sąsąją.

Šiandieninėje vartotojiškoje kultūroje žaislai ne visada yra vertybė. Mažai kas juos stebi ir aprašo, analizuoja, kaip žaislai veikia vaikų sąmonę ir vystymąsi. Dar mažiau yra tokių, kurie bandė žaislus patys pasigaminti.

Taigi ši paroda yra priemonė susipažinti su primirštomis, o gal ir nežinomomis pramogomis. Visi DIDELI IR MAŽI yra kviečiami kartu pažaisti, pasigaminti žaidimo priemonių, susigalvoti naujų žaidimo taisyklių.

Autorės nuotraukos.