Vyšnios pavasario danguj. Nesugrąžinamas
pirmosios meilės tolimas dvelkimas.
Po to bus vasara. Ruduo. O gruodžio mėnesį
paliks tik lengvas vyšnių atminimas.
(Vladas Šlaitas)

Tą rugsėjo 30-osios vakarą Kauno Rotušės aikštėje tamsiai raudona vyšnių spalva žaižaravo medžiai, kurių jaukioje prieblandoje poeziją, muziką, rudenį mėgstantys kauniečiai bei miesto svečiai rinkosi į Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejų. Čia buvo surengtas vakaras, skirtas kraštiečio poeto Vlado Šlaito 90 metų jubiliejui. Gimė jis rugsėjo mėnesį, liepsnojant klevams, o iškeliavo Amžinybėn žydint sodams, gegužę – lygiai prieš penkiolika metų.

Tarp renginio dalyvių galėjai sutikti ir buvusių poeto bendramokslių Antano Smetonos gimnazijoje, ir jį pažinojusių, su poetu bendravusių žmonių, ir jį slapta kadaise mylėjusių mergaičių... Nes, kaip sakė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Vlado Šlaito poezija neišsemiama, nenutolstanti nuo mūsų, nepralenkiama laiko, kupina ilgesio, liūdesio ir meilės.

Visi sutiks – niekas nei Lietuvoje, nei pasaulyje nežino daugiau apie šio poeto gyvenimą ir kūrybą kaip vienintelė jo biografė ir giminaitė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, pirmosios Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureatė, knygos „Saulė ant šaligatvio“ sudarytoja, literatūrologė daktarė Indrė Žekevičiūtė-Žakevičienė. Pasak jos, V.Šlaitas nesislepia už gražių žodžių ar skambių minčių, jis visada išlieka tiesus, atviras, kartais ironiškas, kartais saikingai sentimentalus. Kartais V.Šlaitas kalba su pačiu savimi, kartais su praeitimi, kartais su kitais. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad viskas virstų nuoširdžia, atvira ir įdomia poezija. Jis sugebėjo kalbėti taip, kad jį išgirstų ir pamiltų.

Apie Vladą Šlaitą, sakė literatūrologė, regis, jau viskas iškalbėta, viskas pasakyta, tačiau atsiverti jo poeziją po dešimties metų, ir ji suskamba visiškai naujai. Vertinant V.Šlaito kūrybą, lietuvių literatūroje net nėra su kuo jos palyginti. Linksmas, smagus, smarkus, mokantis džiaugtis gyvenimu. Ir tuo pačiu – ekscentriška, specifinė, kupina kraštutinumų asmenybė. „Arba raunasi nuo galvos plaukus, arba bučiuoja klasės draugus... Todėl vieni jo kūrybos nepriima, atmeta, kiti be jos gyventi negali“, - kalbėjo daktarė I.Žakevičienė. Vienas žmogus jai prisipažino, jog ištverti sovietinėje armijoje jam padėjo V.Šlaito poezijos knyga „Be gimto medžio“.

Kurdamas eiles, V.Šlaitas nuolat jas perrašinėdavo, išmesdavo ištisas eilutes, ir tai visiškai „apversdavo“ aukštyn kojom teksto prasmę. Štai viename savo laiške Kazimierui Barėnui jis rašo, jog parengė spaudai eilių rinkinį „Lyjant“. Vėliau jį tiek perrašinejo, redagavo, trumpino, jog vietoj rinkinio „Lyjant“ atsirado „Dangus be debesies“. Lakoniškos, išgrynintos kalbos, eliotiškos manieros poetas, paradoksais grindęs savo atėjimą į lietuvių literatūrą, dar ilgai bus įdomi mįslė literatūrologams.

Prisiminimais apie Vladą Šlaitą dalijosi profesorius Romas Baltrušis, daktaras Vaclovas Čepukėnas, poetas ir kompozitorius Vytautas Naraškevičius, kurio močiutės namuose Ukmergėje, Bažnyčios gatvėje, poetas su savo mama nuomojo kambarį. Aktorius Petras Venslovas skaitė Vlado Šlaito eiles ir jo laiškus, rašytus draugams bei artimiesiems, bardas iš Pagulbio Kazimieras Jakutis dainavo dainas, kurių ne viena sukurta poeto žodžiais. Muziejuje veikė V.Šlaito jubiliejui skirta paroda „...širdy nešu praėjusių sv ajonių aidą“.

Melanijos Širvienės nuotraukos.