Ukmergės kultūros puslapiai

Tai ne amžiams saulė nusileido,
Laiko grandys auštant subyrės.
Tau nubrauksiu ašarą nuo veido,
Tau nuprausiu žaizdą pervertos širdies.
Tik tegul paliauja žvarbūs vėjai pūtę,
Nemunas krūtinę šniokšdamas palies.
Kruvinoj pakrantėj mėlynuos žibuoklė.
Tyliai krausis žiedas tėviškės laukuos.
Vėl sudėtos rankos maldai rytmetinei,
O varpų gaudimas plaukia pagiriais.
Kryžkeles išrašė šūkis paskutinis:
Tremtiniais išėję karžygiais pareis!

Tai eilėraščio posmai iš pageltusio mokyklinio sąsiuvinio, kuriam – beveik 70 metų. Jo lapai susegti į storesnį, spalvotais piešiniais papuoštą viršelį, ant kurio užrašyta: “Jaunimo žadintojas”. Nr.4. Šis ranka rašytas leidinėlis – vienas iš nelegaliai 1941-1943 metais Antano Smetonos gimnazijoje leistų laikraštėlių. Kiekvieno viršelis vis kitaip nuspalvintas, kiekvienas numeris vis kitaip pavadintas: “Į ateitį”, “Lietuva”, “Lietuvaitė”, “Jaunuolių žodžiai”, “Arimų motinai”, “Spindulys”, “Vilties kibirkštis”, „Sesė lietuvė“, “Pabuskim iš miego”...

Šių laikraštėlių yra išlikę apie dvidešimt. Šešiolika numerių į Viešąją biblioteką atnešė dovanų viena iš tuometinių jų leidėjų ir Antano Smetonos gimnazijos auklėtinių, baigusi šią mokyklą 1943 metais, buvusi Ukmergės Vlado Žvirblio pedagoginės mokyklos dėstytoja, Vilniaus pedagoginio universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Liuda Kadžytė-Kuzavinienė. Dar keletą laikraštėlių ji padovanojo savo gimnazijai.

Docentė puikiai prisimena pirmuosius sovietų okupacijos metus Ukmergėje, kurie atnešė daug permainų jų gimnazijai. Klasėse buvo užtinkuoti kryžiai, antrojo aukšto foje – meninis prezidento Antano Smetonos bareljefas. Keitėsi dėstomieji dalykai: vietoj tikybos – konstitucijos pamokos, vietoj prancūzų kalbos – rusų. Prieš Spalio revoliucijos minėjimą būdavo prikabinėjama daug agitacinių plakatų. Vieną jų kažkas nuplešė. “Prasidėjo tardymai: mus, 14-15 metų mokines, kviesdavo į direktoriaus kabinetą kažkokie rūstūs nepažįstamieji ir prigąsdindavo iki ašarų, - mena L.Kuzavinienė. – Net sekmadieniais, prieš koncertą, prieš religines šventes būdavo skaitomos antireliginės paskaitos, kuriose privalėjome dalyvauti. Vienos jų metu, Didįjį šeštadienį prieš Velykas, po pamokų mums susirinkus į salę ir komsorgui pradėjus aiškinti apie religijos žalą, jo kalbą nutraukė prasidėjęs kosulys. Kosėjo be pertraukos visa salė, tad paskaita buvo sutrukdyta...” – šypsodamasi mena viešnia.

Pasak jos, didžiausias sukrėtimas laukė 1941 metų birželio 14-18 dienomis, kai prasidėjo tremimai. Jų klasė neteko keleto mokslo draugų. Prasidėjęs karas, negausios žinios, išgirstos per radiją apie birželio sukilimą ir Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą suteikė vilčių, tačiau naujoji okupacija nedžiugino.

1941-1942 mokslo metai, pasakoja L.Kuzavinienė, buvo kupini nerimo ir nežinios: kas laukia mūsų ir viso mūsų krašto? Slėgė nežinia ir neveiklumas: negi tyliai sėdėti sudėjus rankas, kai liejasi brolių kraujas, kai Tėvynė nelaisva? “Jautėme, kad brandesnieji mūsų klasės berniukai – Vytautas Dovydonis, Edvardas Šembergas ir kiti kažką slapta veikia. Jie paskatino ir mus, vyresniųjų klasių gimnazistes, jungtis į gretas tų, kurie kovoja už savo kraštą, už Lietuvos Nepriklausomybę. Jų paskatintos, pradėjome telktis į slaptus būrelius, kurių veiklos tikslas – žadinti tautinę savimonę, Tėvynės meilę, ugdyti nepakantumo okupantams dvasią. Organizatorių buvom vadinamos “Mergaičių LTF būrys”.

Viena tų būrelių veiklos formų ir buvo nelegalių rankraštinių laikraštukų leidimas. Juose daugiausia būdavo savos kūrybos publicistinio, didaktinio pobūdžio rašinėlių: “Lietuvos mergaitės idealas”, “Ką jaučia dabartinis lietuvis?”, “Kančiomis atgaunama laisvė”, “Laisvės varpams gaudžiant”, “Lietuvaitės, dirbkime Tėvynei”, “Visagali, saugok Nepriklausomybę” ir pan. Laikraštėliuose buvo paminimos Lietuvos tarpukario valstybinės šventės, Vilniaus okupacijos metinės, 1940 ir 1941 metų birželio mėnesio įvykiai. Kartais rašiniuose prasiverždvo ir šovinistinės nuotaikos pries sulenkėjusius lietuvius, kurių Ukmergėje buvo ne vienas, randame ir tautosakinių pasakojimų (“Apie lenko galvą”), net anekdotų. Čia nemažai ir savo kūrybos eilėraštukų, vaizdelių, apsakymų. Žinoma, visa ši kūryba pateikiama be autorių pavardžių. Stebina ir neprasta kūrinėlių kalba: gyva, taisyklinga, bemaž be kalbos ir rašybos klaidų.

Leidinėliuose gausu ir tikrosios literatūros: V.Kudirkos, Maironio, V.Mykolaičio-Putino, P.Vaičiūno, K.Inčiūros, B.Brazdžionio. J.Aisčio ir kitų autorių poezijos, ištraukų iš M.Pečkauskaitės, S.Čiurlionienės, Vaižganto, J.Biliūno, A.Mickevičiaus ir kitų rašytojų kūrinių, sentencijų iš Vydūno, S.Šalkauskio, A.Maceinos ir kitų mąstytojų raštų. Visa tai rodo, kad moksleiviai buvo išprusę, žinojo gimtąją kalbą ir literatūrą, mokėjo surasti, kas tuomet atrodė aktualu, reikšminga. Iš eiliuotų kūrinių gausos galima spręsti apie jaunųjų autorių potraukį poezijai. Kiekvienas laikraštėlis dailiai iliustruotas. Viršelyje – tautinės tematikos piešinėliai: lietuvaitės, trispalvės, Lietuvos pilys ir gamtovaizdžiai, ornamentuoti kryžiai. Šalia teksto – mūsų krašto simboliai: Gedimino stulpai, Vytis, tautinių juostų raštai.

“Niekas iš mokytojų, klasės auklėtojų tada penkiolikmetėms-septyniolikmetėms nevadovavo ir jų neskatino – pakako savo entuziazmo. Prisimenant, kaip sovietmečiu mums, mokytojams, tekdavo lakstyti renkant medžiagą to meto privalomiems sienlaikrasčiams, stebina ano meto jaunimo iniciatyva ir patriotiškumas, domėjimasis politinio gyvenimo aktualijomis, - pasakoja docentė. – Tokios mūsų, to meto gimnazistų, nuostatos ir interesai buvo kilę ir iš šeimų, menančių tautinį sąjūdį, Nepriklausomybės atgavimą, ir iš to meto tautinės mokyklos. Lietuvos istoriją mums patraukliai dėstė Jonas Aleksa, lietuvių kalbą ir literatūrą – Pranas Maujokaitis bei kiti garbūs mokytojai. Liaudies ir tautinio atgimimo dainų mus išmokė ir jas į širdį įdėjo puikus chorvedys Pranas Sližys. Tuomet gimnazijoje buvom įtraukti ir į užklasinę veiklą: literatūrinius vakarus, raiškiojo skaitymo konkursus, inscenizavome, minėtų mokytojų vadovaujami, lietuviškas vestuves...”

Gimnazijos būrelio nelegalią veiklą kuriam laikui pristabdė skaudus įvykis – klasės draugės netektis. Vieną 1942 metų sausio pavakarę moksleivių būrelis – septynetas VII klasės mergaičių ir bendraklasis Alfonsas Kavaliauskas susirinko Užupy, Bugenių gatvės gale, klasės draugės Stasės Čižauskaitės tėvų namuose. Aptarus aktualiausius klausimus, merginos buvo supažindintos su ginklu. Alfonsas išsitraukė brauningą, parodė sudedamąsias jo dalis, paaiškino, ką reikia paspausti norint iššauti, ir padavė ginklą šalia sėdėjusiai Staselei. Ši paėmė, pavartė, ir... nuaidėjo garsus šūvis. “Jau, atsimenu, norėjau nusijuokti – tai bent nuotykis! Nespėjau. Šalia manęs sėdėjusi klasės draugė Valė Judickaitė virto su kėde aukštielninka. Persigandę paguldėme ją ant sofos – ji neatrodė sužeista, tik maža dėmelė kairi ajame skruoste, bet jokių gyvybės ženklų. Kažkieno greit iškviestas gydytojas jau nieko nebegalėjo padėti – mirtis buvo staigi. Išsiskirstėm nuleidę galvas, niekas iš mūsų nedrįso apie nelaimę pranešti Valės motinai – našlei su trejetu vaikų. Valytė buvo vyriausia. Darbšti, gera mokinė“.
O vėliau – laidotuvės Vaižganto kapinėse šaltą žiemišką dieną. Po jų – tardymai (iš kur gimnazistai gavo ginklą – juk karo metai), teismas. Gimnazijos direktorius, šviesaus atminimo P.Naujokaitis, turėjęs daug nemalonumų ir rūpesčių, kaip įmanydamas gynė Stasę Čižauskaitę – geriausią klasės mokinę, seniūnę. Ją Ukmergės apylinkės teismas nuteisė dviem metams lygtinai, būta ir žmonių teismo: ne kartą palydėdavo žodis „žmogžudė“, bet iš velionės motinos ji negirdėjo priekaištų.

Alfonsą Kavaliauską už neteisėtą ginklo laikymą pašalino iš gimnazijos. Kiek vėliau jis baigė Ukmergės mokytojų seminariją, buvo įstojęs į generolo P.Plechavičiaus savisaugos būrius. Jų abiejų, kaip ir beveik visų to nelemto įvykio dalyvių, šiandieną nebėra tarp gyvųjų.

Senosiose Ukmergės kapinėse šalia Nepriklausomybės karių (1918-1920) kapų liko kuklus antkapis su kryžiumi, Vyčio ženklu ir įrašu: „Praeivi, čia ilsisi laisvės dukra A.A. Valė Judickaitė. 1924.V.19-1942.I.4“. Tokį įrašą sugalvojo patys gimnazistai. Tamsiai pilko granito antkapis buvo pastatytas už jų klasės mokinių ir kai kurių mokytojų lėšas.

Po šių įvykių nelegalių būrelių veikla nenutrūko, laikraštėliai buvo leidžiami ir kitais metais.

Kelios ištraukos iš šių leidinių:

Pavasario belaukiant

Greit, greit bėga laikrodžio rodyklė. Jau pavasaris čia pat... Jau tuoj tuoj jis sužydės tūkstančiais žiedų Tėvynės lankose. Kalvos neužilgo pamėlynuos nuo žibuoklių.

O ką, ką atneš mūsų vargšei Tėvynei šis pavasaris? Kada, Tėvyne, išbrisi savo kančių kalvariją? Kada gi pagaliau laisvai, laisvai plaksis dangaus žydrynėje Trispalvė? Kada laisvose lankose skambės brolių artojų laisva daina? Kada ant savo varganos krūtinės nebejausi pavergėjų žingsnių? Antras pavasaris, jau antras pavasaris, kai Tu nelaisva, lietuvio Tėvyne. Laisva Tu tik mūsų širdyse, laisva, graži, plati... Ir nieks nieks nep ajėgs išplėšti iš lietuvio širdies Tavo Laisvės, Tėvyne. Niekas nep ajėgs išplėšti ir vilties, kad vieną pavasarį laisva žemė žydės laisvais žiedais, kad vienas pavasaris kada nors ateis drauge su Laisvė...
„Lietuvaitė“, 1941 m. žiema

Ne vergais gimėm, tad ir nevergausim!

Jei mes pažvelgsim į Lietuvos praeitį, pamatysim, kokia ji buvo seniau ir kokia yra dabar. Mes matysim tenai didžiųjų Lietuvos kunigaikščių laikus, Gedimino ir Vytauto darbus ir tų laikų Lietuvą. Tie laikai nušviečia visą Lietuvos istoriją savo žygiais, milžiniškais drbais Tėvynei.

Tuos valdovus išugdė plačios Lietuvos girios, kurių ošimo besiklausydami, mūsų galiūnai suprasdavo visuomet, ko Tėvynė iš savo sūnų laukia, ko ji nori. Jie atlikdvo viską, ko Tėvynė iš jų pareikalaudavo.

Bet buvo laikų, kurie skaudūs mūsų tautai. Ją lyg bejėgį kūdikį buvo nuskriaudę priešai, buvo išplėšę jos laisvę, krūtinę buvo sukaustę vergijos pančiais. Buvo draudžiama ne tik kalbėti apie laisvę, bet ir sv ajot apie ją. Priešai norėjo užgniaužti paskutinį mūsų Tėvynės atodūsį, paskutinį tautos gyvybės ženklą, norėjo amžiams paskandinti neviltyje ir net iš praeities išbraukti Lietuvos vardą.
Tėvyne, tikėk, ir Tu nenusivilsi, Tavo vaikai visados buvo ir bus Tau ištikimi. Mes paminsim vergiją po savo kojomis, tikėk, mes to pasieksim, tai mūsų pareiga. Mes iškelsim amžiams savo Trispalvę virš savo tautos, kurios daugiau niekas nevers išsižadėti. Mes ne vergais gimėm, mes gimėm laisvoj Lietuvos žemėj, todėl laisvoj turime ir mirt.
“Vilties kibirkštis”, 1941 m.

Kančiomis iškovojama laisvė

Tik kančiomis mes galime iškovoti Laisvę, o kas bijo kančių, yra ne lietuvis, nes jis nemyli savo Tėvynės. Mes nuolat turime kęsti kančias ir pergyventi nelaimes, nežiūrint, kad ir kokios jos būtų. Lietuvis, kuris savo kraštą išduoda, nėra vertas lietuvio vardo, nes jis savo tautą stumia į pražūtį. Todėl lietuviai turi būti vieningi, jei nori greičiau iškovoti Laisvę.

Pažvelkim į praeitį. Kiek lietuviai kentėjo, kol buvo iškovota Nepriklausomybė, kiek jie kentėjo spaudos draudimo metais, kai Lietuva buvo taip nuskriausta. Pasitaikydavo ir tokių lietuvių, kurie juos, spaudos platintojus, išduodavo, o kiek tada turėdavo lietuvis kentėti nuo savo brolių. Lietuvis, kuris myli savo Tėvynę, sutiktų kentėti pats, kad tik nekentėtų jo Tėvynė.

Mums kaip tik dar yra laiko, todel mes turime nenuleisti rankų, o kovoti už savo Tėvynės laisvę.
“Arimų motina”, 1942 m.

Audronaša

Laisvės poema

Gintaro kekėmis jūra alsavo,
Tėviškės kloniais brido naktis,
Broliai sulinko po našta savo,
Širdy ruseno Laisvės viltis.

Ir žodis Laisvė priespaudos naktį
Laukuos skambėjo tartum daina.
Broliai skubėjo dalgių išplakti,
Nes jau artėjo pjūties diena.

Sibiro taigos tyliai vaitojo,
Raudojo pušys rasų rauda.
Žvangėjo pančiai ant brolių kojų,
Nes žodis Laisvė tapo malda.

Laukai nukloti kaulais karžygių,
Kiekvienas žingsnis – antspaudas Laisvės,
Nieks nepamirš jau to švento jų žygio,
Kurį kaip gėlę krauju palaistė.

“Lietuvaitė”, 1942 m.

Linksmos nuotrupos...

Akių gydytojas liepia pacientui skaityti viršutinę raidžių eilę lentoje: X H V I B T F K Z, bet pacientas tyli.
Gydytojas klausia:
- Ar tamsta net tų didelių raidžių nematai?
- Raides matau, - atsako pacientas, - bet aš nemoku ištarti viso žodžio...

Nuomotojas:
- Taip, aš paimsiu šitą butą.
Šeimininkas:
- Bet atsiminkite: jokių vaikų, jokio radijo, jokių gyvulių...
Nuomotojas:
- Atsimenu, bet gal, tamsta, nieko nesakysite, jei mano amžinoji plunksna braškės bent kiek berašant?

Mažas berniukas giriasi:
- Mano tėvelis ir aš žinome viską pasaulyje.
- Ar tikrai? Tada pasakyk, kur yra Ispanija?
Berniukas pagalvojęs:
- Tai dalykas, kurį žino mano tėvelis...

“Arimų motina”, 1942 m.

Melanijos Širvienės nuotraukos