Šiemet SENTIKIŲ BAŽNYČIA Lietuvoje mini 300 šimtų metų jubiliejų - rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1710 metais Rokiškio r ajone, Girelės kaime buvo pastatyta pirmoji sentikių cerkvė. Ryšium su tuo, aktyviai talkinant knygos apie Ukmergės sentikius „Vilkmergės sentikiai“ autorei p. M. Nikitinai ir Ukmergės sentikių bendruomenei, Ukmergės kraštotyros muziejuje spalio 7 d. atidaryta paroda „Lietuvos sentikių Bažnyčiai 300 metų. 1710-2010 m.“

Nors sentikiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje gyveno ir seniau, masiškai keltis iš Rusijos į Lietuva jie ėmė nuo XVII amžiaus vidurio, įvykus Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimui ir prasidėjus negailestingam sentikių persekiojimui ir engimui. Kadangi sentikiai Lietuvoje kūrėsi ir gyveno gana uždarose bendruomenėse, nevykdė jokios religinės misionierių veiklos, būdami darbštūs ir sumanūs jie greitai pelnė vietinių gyventojų pagarbą. Su savimi sentikiai atsinešė senus religinius papročius, senas neištaisytas religines knygas ir ikonas.

Didieji Sentikystės simboliai – senosios religinės knygos, aštuongalis kryžius, žegnojimasis dviem pirštais ir pilnas trijų kartų žmogaus panardinimas krikšto metų – suteikia sentikių dvasiai tas dieviškąsias ir gyvybingąsias jėgas, kurios neleidžia ir šiais laikais nukrypti nuo teisingo tikėjimo kelio.

Paroda yra skirta žmonėms, kurie mažai žino arba visiškai nežino apie sentikių dvasinę, religinę ir materialinę kultūrą. Pagrindinis dėmesys yra skirtas knygų bei jų spausdinimo kultūrai ir menui. Atverstose knygose demonstruojamas šriftas, įvairios užsklandos, vinjetės ir inicialai. Užverstos knygos pristato išorinį knygų apipavidalinimą - ornamentuotus medinius knygų viršelius, aptemptus oda. Eksponuojamos rankraštinės knygos liudija apie dvasingą šio amato prigimtį, besitęsiančią iki šių dienų. Šios rankraštinės knygos savo grožiu, tobulumu ir meniniu apipavidalinimu nė kiek nesiskiria nuo spausdintinių knygų. Iliustracijos, vaizduojančios šventųjų gyvenimą, yra arch ajiškos ir prilygsta ankstyvųjų viduramžių piešimo technikai. Spausdintiniai ar rankraštiniai giesmynai atspindi senąją kablinę ženklinę garsų tonaciją. Raudonieji žymekliai rodo garso aukštį, o juodieji – garso ilgumą. Sentikiai gieda pagal šias kablines natas, išlaikydami arch ajišką 8 pagrindinių melodijų giedojimo sistemą. Visos sentikių išleistos knygos tiksliai atitinka knygas, kurios buvo atspausdintos iki bažnyčios skilimo vienintelėje Rusijos spaustuvėje – Maskvos spaudos rūmuose. Naujai spausdinamose knygose turi būti toks pats šriftas, ornamentika, puslapių skaičius, teksto išdėstymas ant lapo, knygos formatas ir įrišimas. Pagarba knygai visada buvo viena iš pagrindinių sentikio elgesio normų.

Apie šiuos ir kitus sentikių gyvenimo bruožus parodos atidaryme kalbėjo Ukmergės sentikių bažnyčios dvasinis tėvas T. E. Semionovas, beje, šiemet minintis savo dvasinės tarnystės Ukmergėje dešimtmetį, sentikių kultūros tyrinėtojas, knygų apie sentikystę autorius - G. Potašenko, muziejaus direktorė V. Sakolnikienė, dvasinius eilėraščius atliko sentikių choras.

Ši sentikių kultūros, religijos ir papročių paroda Ukmergėje surengta pirmą kartą, joje pateikta virš 190 įvairių eksponatų. Paroda veiks iki lapkričio 5 d.

Autorės nuotraukos.