Ukmergės kultūros puslapiai

Spalio 16 d. Ukmergės kultūros centre prasidėjo teatrų festivalis „Camera obscura“. Šiųmetė „Camera obscura“ yra kitokia savo vyksmo laiku ir struktūra. Tradiciškai vasario pabaigoje vykdavęs festivalis šiemet nusikėlė į rudenį, o įprastinis dviejų dienų ir intensyviai vienas po kito rodomų spektaklių „maratonas“ pakito į spalį-lapkritį kas antrą savaitgalį rodomų sceninių įvykių renginį. Šiek tiek kitoks tapo ir festivalio pavadinimas – „Kamerinių teatrų ir performansų festivalis“. Tai lyg ir labiau logiška – ne visi šiuolaikiniai scenoje (o ir kitose erdvėse) pristatomi kūno plastikos ir judesio kūriniai turi įprastą spektaklio formą, tačiau dėl to nenusipelno sulaukti mažiau šį kūrybos žanrą mėgstančių žiūrovų dėmesio.

Festivalis ir prasidėjo nedidele vaidybine-reklamine akcija – festivalio atributika pasidabinę „dėžiažmogiai“ (o gal tiksliau „kameraobskuražmogiai“ – akcijos personažai ant galvų mūvėjo kameras obskuras simbolizuojančias juodas dėžes) savo impozantiškos išvaizdos, muzikos, nešiojamų garsiakalbių ir skr ajučių pagalba kvietė į festivalį žiūrovus, ant didelio kubo gyvai rašė festivalio pirmosios dienos repertuarą, simboliškai atidengė festivalio emblemą...

Ukmergės kraštotyros muziejus Kultūros centro fojė išdėstė įvairias Ukmergėje tarpukaryje ar vėliau gyvavusių ir vaidinusių mėgėjų teatrų aktorių ir režisierių, jų pastatytų spektaklių nuotraukas.

Neužilgo žiūrovai buvo sukviesti ir į pirmąjį festivalio spektaklį – Pasvalio Klėties teatras rodė Seirijų Juozo „Cingu lingu“. Simboliška, kad teatrų festivalis prasidėjo būtent lietuviško teatro ištakų – klojimo teatro tradicijas savaip įprasminančio kolektyvo pasirodymu. Klėties teatras bando savo kūrybiniam darbui pasitelkti „smetoniško“ kaimo teatrų atributiką: persirengimus, gausų, veidus slepiantį grimą, ryškias personažų charakteristikas, sąlyginai nesudėtingą spektaklių fabulą. Apie visą tai išsamiai ir žaismingai prieš spektaklį pasakojo Klėties teatro režisierius Gintaras Kutkauskas. Režisieriaus nupasakoti sceniniai principai pilnai atsiskleidė pasvališkių spektaklyje – vyrai vaidino moteris, moteris – vyrą, scenoje vis pasirodydavo velnias raudonarmiečio uniforma, pagrindiniai veikėjai vaidino sodriai ir specialiai „perspausdami“. Žodžiu, vyko graži praeities ir dabarties samplaika, tradicijos tąsa.

Kita jau lyg ir susiformavusi festivalio „Camera obscura“ tradicija – tą dieną vykstantys parodų atidarymai. Gal reiktų pridurti, kad ne visai tradicinių parodų, parodų, kuriose pristatomi Kultūros centro galerijos erdvei mažiau įprasti eksponatai, savyje turintys teatrinės žaismės, galerijos erdvės transformavimo elementų. Šį kartą žiūrovams „patiektos“ net dvi ekspozicijos: pernai vykusio Netradicinės lino dailės simpoziumo, kuris tąkart vyko minimaliai naudojant patį liną, metu sukurtų kūrinių ar jų elementų bei nuotraukų paroda ir to paties simpoziumo metu neplanuotai, improvizuojant gimusių „segtukinių“ nuotraukų ir panašios stilistikos objektų pristatymas. Parodos, pavadintos „Neuždaryti durų“, atidarymas buvo papuoštas „garso ir tylos“ akcija, kurią atliko Egidijus Darulis, Andrius Griškevičius, Violeta Juozapavičiūtė, Kasparas Ramonas ir Andrius Vyšniauskas. Akcija – įdomi muzikinė improvizacija keliolikai muzikinių instrumentų (ir kitų daiktų, laikinai jais tapusių), siautulingai ir minimalistiškai tyliai aidėjusi po galerijos skliautais. Bendras parodos eksponatų ir atidarymo akcijos audinys, įtakojęs stiprias žiūrovų emocijas, buvo tikrai „geros prabos“.

Pirmąją festivalio dalį užbaigė Vilniaus teatro „Ramūno Ateljė“ spektaklis „Viskas priklauso nuo paros laiko“, sukurtas pagal M. Duras pjesę (režisierius Ramūnas Abukevičius). Šis teatras – nuolatinis „Cameros...“ dalyvis, festivalyje pristatęs jau penktą savo spektaklį. Ir neatsitiktinai. Teatras „Ramūno Ateljė“ galėtų būti savotišku „etalonu“, atspindinčiu pačią pagrindinę festivalio „Camera obscura“ idėją – kamerinių erdvių, artimo, glaudaus ryšio su žiūrovais pagalba kurti viską „apgaubiantį“ jausminį spektaklių lauką, artimą aktorių ir žiūrovų emocinį ryšį. Aktoriai R. Jakučionytė, G. Mikalauskas, R. Abukevičius šią festivalio idėjinę siekiamybę puikiai įkūnijo Ukmergės kultūros centro Kambario teatro studijos scenoje - lyg ir banaliu meilės trikampiu paremtas spektaklio siužetas nebuvo kliūtis atskleidžiant sudėtingus vidinius pjesės herojų išgyvenimus. Minimalistinė scenografija ir tylos „garsinis fonas“ leido maksimaliai „dirbti“ aktorių akims, veidams, rankoms... Vos girdimą šnabždesį keitė garsūs tramdomo pykčio šuorai... Subtilus aktorių darbas "nurungė" net įnirtingai į studiją besiveržiantį prie kultūros centro vykusio reklaminio koncerto „bumbsėjimą“. Spektaklis „Viskas priklauso nuo paros laiko“ buvo tikrai graži dovana žiūrovų akims ir ausims.

Festivalis tęsiasi. Sekantis aktorių ir žiūrovų susitikimas – lapkričio 6 d.

Gražvydos Tušienės nuotraukos.