Nuo sausio 14 d. Ukmergės kraštotyros muziejuje veikia paroda „Arch ajiška ir šiuolaikinė keramika“, bylojanti Lietuvos archajinės keramikos tradicijų tęstinumą.

Parodoje eksponuojami ukmergiškės keramikės Vitos Vaitkevičienės ir jos vadovaujamo dailiosios keramikos būrelio narių darbai. Parodoje atsiskleidžia įvairiapusiai Vitos gebėjimai: tiek patyrusios keramikės pristatančios istorija alsuojančius darbus, reikalaujančius ne tik meninio sugebėjimo, bet ir įvairių technologijų ir cheminių procesų išmanymo, tiek pedagogės - tą patvirtina meniški, jaukūs ir šilti būrelio narių kūrybiniai bandymai. Jos dėka, vienas seniausių amatų sulaukia susidomėjimo net ir dabar, kai jau nebeįsivaizduojame, ką reiškia valgyti maistą, paruoštą moliniame puode ant ugnies.

Puodininkystės amatas Lietuvoje - tai viena seniausių taikomosios dekoratyvinės dailės šakų. Kartais keramikai besidomintys puodininkystės tradicijomis, susiduria su prieštaringu požiūriu, neva tai buvo puodžiai ir tiek. Išties šis amatas buvo aukšto lygio meistrystė ir Viduramžiais, ir Renesanso laikais, niekuo nenusileidusi Vakarų Europos puodžių darbams. Jos kilmė siekia priešistorinius laikus. Moliniai buitiniai dirbiniai - patys ankstyviausi gentinės bendruomenės buityje. Tačiau Lietuvos puodininkystės tradicijos, ilgą laiką buvo tuščia niša. Buvo mokoma šiuolaikinės keramikos, dabartinių technologijų. Dėl paplitusios industrinės gamybos puodininkystės amato subtilybės pradėjo nykti, daug gamybos būdų buvo užmiršti ir prarasti. Dabar stengiamasi rekonstruoti senuosius puodų kūrimo būdus. V. Vaitkevičienės tikslas - kiek įmanoma tiksliau atkartoti tradicinės lietuviškos keramikos formas bei technologijas. Meistrė pripažįsta, kad senuosius keramikos darbus sudėtinga atkurti, nes nėra atliktų tikslių tyrimų. Kadangi nebeliko meistrų galinčių perduoti šio amato subtilybes, kaip sako keramikė, beveik viskas atkuriama eksperimento būdu, gelbėja tik ilgametė patirtis ir begalinis noras, atradimo džiaugsmas.

Norint suvokti Vaitkevičienės išskirtinumą, reikia aptarti dabartinę keramikos meno būklę Lietuvoje. Kalbant apie Lietuvą, galima teigti, jog čia puikiai derinasi pramoninė - esminėms reikmėms tenkinti, naujoviška - puošybai ir pramogoms bei meninė keramika – kažkas tarp puodininkystės ir skulptūros. Įdomu tai, kad šiuolaikinėje keramikoje šalia dominuojančios popmeno bei ekspresyvios stilistikos populiarios ir kitos išraiškos, tarp jų - arch ajinė keramikos kryptis. Autorė tęsia tūkstantmetę tradiciją, stengdamasi tiksliai atkartoti buitinės (puodai (juodpuodžiai), puodynės, ąsočiai, lekeliai, lėkštės, keptuvės) ir dekoratyvinės (urnos, įkapių indeliai, vazonai, vazelės, žvakidės, švilpukai, lumzdeliai) keramikos formas. Nuo dirbinių paskirties priklauso jų forma, siluetas, puošyba, atsiradus glazūroms ir koloritas.

Ankstyvojo ir vidurinio neolito laikotarpiu (IV-III tūkst. pr. Kr.) susiklostė skirtinga Šiaurės Lietuvos (Narvos kultūros) ir Pietų Lietuvos (Nemuno kultūros) keramika. Vyravo dviejų rūšių indai: plačiaangiai, smailiadugniai puodai ir pailgi arba apskriti dubenėliai. Vėlyv ajame neolite (III-II tūkst. pr. Kr.) išplito virvelinė keramika, kuriai būdingi puodai, primenantys amforas su mažomis ąselėmis, puošti įspaustos virvės dekorą primenančiu ornamentu. Maždaug XVI a. pr. Kr. virvelinė keramika suskilo į keletą atmainų, kol išsirutuliojo vientisa brūkšniuotoji keramika, - įvairaus dydžio kibiro pavidalo mažai profiliuoti indai be ąsų, puošti brūkšneliais, pirštų įspaudais, gnaibymu. Kiek vėliau atėjo grublėtosios keramikos banga. Jai būdingi dideli, aukšti, kibiro pavidalo puodai, kurių paviršius tarsi apdrėbtas skystu moliu. Apie X a. pradėtas naudoti rankinis žiedžiamasis ratas, o XIII-XIV a. - kojinis žiedžiamasis ratas, maždaug tuo pat metu - ir specialios krosnys moliniams indams degti. Iki to puodai buvo degami lauže. XIV a. pab. atsiranda vienos ar kartais ir kelių spalvų glazūromis padengtų indų. Remdamasi istoriniais duomenimis, autorė ypatingą dėmesį kreipia į indo siluetą, subtilų dekorą. Išskirtinę vietą užima krosnyje degti indai (juodpuodžiai) - viena arch ajiškiausių ir savičiausių lietuvių tradicinės taikomosios dailės sričių. Meistrė ieško senoviškų motyvų, simbolių, ženklų. Dekore sutinkami arch ajiniai elementai, organiškai dera su senovine prigimtimi, spalva ir faktūra. Darbuose - itin gamtiška, valstietiškam paprastumui artima pasaulėjauta ir sv ajonės, pamėgta supaprastinta, pirštų prisilietimo žymes laikanti keramikos formų kalba iš dalies yra nulemta puoselėjamosios atlikimo technologijos arch ajiškumo.

Šiuo metu keramikei svarbiausia studijuoti Lietuvos kultūros palikimą bei vesti į kūrybos pasaulį kitus. Vaitkevičienė aktyviai dalyvauja eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ veikloje, „Gyvosios archeologijos“ renginiuose, įvairiose šventėse Lietuvoje bei užsienyje, kurių metu demonstruoja veikiančią viduramžių amatininko dirbtuvę. Čia galima ne tik pamatyti puodžiaus darbo įrangą, išgirsti keramikos istoriją, bet ir pačiam paminkyti molį bei nusilipdyti puodynę.

Baigusi Kauno taikomosios dailės mokykloje meninių keramikinių dirbinių išpildytojos specialybę, V. Vaitkevičienė abejojo galėsianti pragyventi iš savo amato, tad Klaipėdos universitete baigė edukologijos studijas. Kaip jau minėta įgytos specialybės glaudžiai susisiejo tarpusavyje. Keramikė daug metų dirba edukacinį darbą, nuo pačių mažiausių – darželio vaikų, iki suaugusių grupių. Keramikos būrelio kambarėlis jaukus prieglobstis kūrybingiems žmonėms. Tris vakarus per savaitę čia šurmuliuoja grupelė „keramikų“: kiekvienas gavęs drėgną molio gabaliuką paverčia jį kūriniu. Kaip pasakoja vadovė, beveik visi pradėję nuo puodelio ar lėkštelės, vėliau kūrybinę fantaziją išreiškia įvairiais pavidalais: mašinėlėms, drakonais, bateliais, žvakidėmis, ąsočiais, dėžutėmis, ir t.t. Žmogaus ypač vaiko fantazija neišsemiama, juolab, kad laukiami visi, vadovei svarbiausia atsinešti didelį norą.

Kristinos Darulienės nuotraukos.