Vasario 17 d. Ukmergės kultūros centre įvyko Kęstučio Česnaičio vaidybinio filmo „Balta pelėda“ premjera. Gausus žiūrovų būrys turėjo galimybę išvysti ne tik naujausią kūrėjo filmą, bet ir prieš 15 metų nufilmuotą „Persikūnijimą“.

 

Pristatydamas pastarąjį filmą, K. Česnaitis trumpai nusakė filmo fabulą, pasamprotavo apie menininko gyvensenos problematiką, prisiminė filmo kūrimo peripetijas, kartu dirbusius, filme vaidinusius žmones. Žiūrint į šį, lyg ir „apšildantį“ filmą, šalia įvairių jo veikėjų persikūnijimų ir erdvės bei laiko transformacijų pasireiškimų, vis tik labiausiai širdį virpino į penkiolika metų jaunesnius „persikūnijusių“ kolegų ir pažįstamų veidai, nostalgiški 1996-ųjų Ukmergės vaizdai. Tarp kitko, visiems, apraudantiems vis „pilkėjančią“ ir „griūvančią“ Ukmergę, šis filmas, vaizdžiai bylojantis apie šių dienų miesto pokyčius gražėjimo linkme, galėtų būti puiki priemonė ašaroms nudžiovinti.

Kalbėdamas apie savo naująjį filmą „Balta pelėda“, jo scenarijaus autorius ir režisierius K. Česnaitis „pravėrė“ jo atsiradimo „uždangą“, prisipažinęs, kad filmas labai stipriai įtakotas momentinių impulsų, gausus improvizacijų ir kitokių neapgalvotų dalykų. Kaip pavyzdį jis paminėjo situaciją, kad pats filmo pavadinimas „Balta pelėda“ atsirado visiškai netikėtai, išgirdus tuos žodžius dainos tekste...

Peržiūrėjus apie 28 minutes trunkantį filmą, susidarė įspūdis, kad paminėtos improvizacijos greičiausiai ir nulėmė, jog filmas tapo gausiai išraizgytas įvairiomis siužetinėmis linijomis, nubarstytas trumpais epizodais, kartais sunkiai besusisiekiančiais tarpusavyje, tad filmą geriausiai peržiūrėti kelis kartus, kad taptų aišku kas ten ką myli, kas dėl ko kariasi ar skiriasi, muša, šoka, dainuoja, medituoja, piešia, tapo..., o kas visiems tiems dalykams prielankumo nejaučia. Vienok, tikėtina, jog gražus jame nusifilmavusių žmonių būrys, dirbant prie filmo turėjo „gerą laiką“ ir dėl to tikrai nepergyvena. Kitą vertus, reik manyti, po penkiolikos metų šis sustabdyto laiko artefaktas kels visai kitokius, labiau nuo buities pakylėtus, jausmus, duok Dieve, kad tik būtų galimybė visiems tuo metu į jį dar kartą pažvelgti...

Po filmo peržiūros visi įkūniję jo personažus, operatorius, muzikinio takelio kūrėjai ir skaitlingi filmo pagalbininkai buvo pakviesti į sceną, kur jiems buvo įteiktos r ajono savivaldybės mero A. Kopūsto padėkos, K. Česnaičio knygos, filmo plakatai. Netikėtai scenoje atsirado dar vienas filmo „veikėjas“ – Rolandas Draseika, vaidinęs dailininką, padovanojo kolegei Ramintai Naujanytei piešinį, matomą net keliose filmo scenose.

Filmo pristatymas tęsėsi Ukmergės kultūros centro teatro „63 kėdės“ studijoje, kur filmo režisierius paporino apie kelis kuriozinius nutikimus, kuriant filmą, o Sonata Ordė įteikė režisieriui dovanėlę „nuo aktorių“.

Belieka išvardinti filmo kūrybinę grupę: operatorius – Dainius Vytas, Egidijus bei Evaldas Daruliai ir Vincas Kubilius darbavosi prie filmo muzikinio takelio, o Kęstutis Zabiela talkino operatoriui. Vaidino: Aurius Dačkus, Rolandas Draseika, Kristina Gandrėnienė, Jolanta Gražulevičienė, Sergej Kornejev, Sigitas Labanauskas, Arvydas Leknickas, Raminta Naujanytė, Sonata Ordė, Vilė Podolskienė, Ieva Skauronė, Juozas Šmigelskas, Andrius Tričius, Raminta Vaidokavičiūtė, Jevgenij Voronov, Arūnas Zgirskas, Ernesta Zvicevičiūtė.

Egidijaus Darulio nuotraukos